Kuojos

Nusiyrus toliau nuo kranto, prie sėklių, antroje vasaros pusėje ir rudenį jos sėkmingai gaudo­mos avižėlėmis.

Kada kimba kuojos?

Upėse kuojos pradedamos gaudyti balandžio mėnesi, kiek atslūgus polai­džiui. Prieš nerštą kuojos būriais trau­kia į išsiliejusius vandenis, prie apsem­tų krūmų į upių pakraščius, užtakius, duobes. Čia saulės atokaitoje daug šilčiau ir daugiau žuvims maisto. Kuo­jos prieš nerštą godžiai maitinasi ir todėl visai nesunku jų susigauti.

Kuo gaudyti kuojas?

Daž­niausiai meškeriojamos plūdine meške­re. Valas — 0,2 milimetro skersmens, pavadėlis — dar plonesnis. Kabliukai 2,5 – 5 numerių. Galima sėkmingai meš­kerioti ir dugninėmis ar pusdugninėmis meškerėmis, pririšus sunkesnį sva­reli, o plūdę atitraukus arčiau meške­rykočio. Daug kas mėgsta kuojas upė­je gaudyti palaidynėmis meškerėmis, nes jomis galima apžvejoti didesnį plo­tą. Pavasarį kuojoms geriausias masa­las — sliekai, uodo trūklio lervos, ki­nivarpos, apsiuvos.

Kur gaudyti kuojas?

Vasarą upėse kuoju ieškoma prie žo­lių, ramesnėje tėkmėje arba stovinčia­me vandenyje, duobėse po nukarusio­mis krūmų šakomis, taip pat prie dide­lių akmenų, kur susidaro sūkuriai ir grįžtama srovė. Dabar geriausi augali­niai masalai — stambios kruopos, šu­tinti grūdai, kviečiai, kukurūzai, avi­žos, duona, tešla, dumbliai. Geras ma­salas ir skruzdžių kiaušiniai, didmusių lervos. Rudenį vėl sugrįžtama prie gy­vulinės kilmės masalų — sliekų, kini­varpų, lervų, žiogų. Žiemą upėse kuojų ieškoma ten, kur jos buvo gaudomos ir vasarą, tik dažniau užtakiuose, gi­lesnėse duobėse.

Ežeruose smagiausia kuojų žvejonė prasideda po jų neršto, tai yra birželio mėnesį ir trunka, su kai kuriais ma­žesniais ir didesniais atoslūgiais, iki ežerams užšąlant. Čia geriausiai tinka plūdinė meškerė ir, kaip minėta, avi­žėlė. Kuojos daugiausia laikosi prie žolių, upelių žiočių. Masalai — kaip ir upėse meškeriojant. Iš pradžių slie­kai, apsiuvos, šoniplaukos, paskui kruopos, grūdai, tešla, duona, rudeniop — vėl sliekai, lervos.

Kuojų jaukinimas

Meškeriojant visas karpines žuvis, o ypač karšius, lynus, šapalus, raudes, aukšles, plakius ir kuojas, labai pra­vartu jas jaukinti. Patyrę žvejai netgi nepradeda žūklės iš anksto neišbėrę jauko. Ežeruose žuvys jaukinamos iš anksto — prieš dieną, dvi ir meškerio­jant, upėse dažniausiai tik meškeriojant. Jaukinama duona, tešla, išspaudomis, kombinuotu gyvulių pašaru, kruopomis, makaronais, kviečiais, avižomis, varške. Nereikia per daug išberti jauko, nes tešla ir šutinti grūdai, vandeny ilgai pagulėję, suges.

Kuojos jaukinamos ir žiemą. Jaukas (dažniausiai tų pačių lervų) išberiamas į aketes. Žiemą sėkmingiausiai kuojos meškeriojamos avižėlėmis ir plūdinėmis meškerėmis, pastaruoju atveju reikia žiūrėti, kad aketės neužtrauktų ledukas, kad plūdelė (ji būna labai maža ir lengva) laisvai plūduriuotų vandenyje. Avižėlės — mažytės, lašelio formos. Masalas — uodo trūklio lervos, nedi­deli sliekučiai, kinivarpos. Valas — labai plonas, tik 0,1 – 0,15 milimetro. Žuvų ieškoma ir prie žolių, ir toliau nuo kranto duobėse. Čia sugaunama stambesnių kuojų. Geriausiai kimba ry­tais ir pavakariais, nors kai kada — ir visą dieną.