Nusiyrus toliau nuo kranto, prie sėklių, antroje vasaros pusėje ir rudenį jos sėkmingai gaudomos avižėlėmis.
Kada kimba kuojos?
Upėse kuojos pradedamos gaudyti balandžio mėnesi, kiek atslūgus polaidžiui. Prieš nerštą kuojos būriais traukia į išsiliejusius vandenis, prie apsemtų krūmų į upių pakraščius, užtakius, duobes. Čia saulės atokaitoje daug šilčiau ir daugiau žuvims maisto. Kuojos prieš nerštą godžiai maitinasi ir todėl visai nesunku jų susigauti.
Kuo gaudyti kuojas?
Dažniausiai meškeriojamos plūdine meškere. Valas — 0,2 milimetro skersmens, pavadėlis — dar plonesnis. Kabliukai 2,5 – 5 numerių. Galima sėkmingai meškerioti ir dugninėmis ar pusdugninėmis meškerėmis, pririšus sunkesnį svareli, o plūdę atitraukus arčiau meškerykočio. Daug kas mėgsta kuojas upėje gaudyti palaidynėmis meškerėmis, nes jomis galima apžvejoti didesnį plotą. Pavasarį kuojoms geriausias masalas — sliekai, uodo trūklio lervos, kinivarpos, apsiuvos.
Kur gaudyti kuojas?
Vasarą upėse kuoju ieškoma prie žolių, ramesnėje tėkmėje arba stovinčiame vandenyje, duobėse po nukarusiomis krūmų šakomis, taip pat prie didelių akmenų, kur susidaro sūkuriai ir grįžtama srovė. Dabar geriausi augaliniai masalai — stambios kruopos, šutinti grūdai, kviečiai, kukurūzai, avižos, duona, tešla, dumbliai. Geras masalas ir skruzdžių kiaušiniai, didmusių lervos. Rudenį vėl sugrįžtama prie gyvulinės kilmės masalų — sliekų, kinivarpų, lervų, žiogų. Žiemą upėse kuojų ieškoma ten, kur jos buvo gaudomos ir vasarą, tik dažniau užtakiuose, gilesnėse duobėse.
Ežeruose smagiausia kuojų žvejonė prasideda po jų neršto, tai yra birželio mėnesį ir trunka, su kai kuriais mažesniais ir didesniais atoslūgiais, iki ežerams užšąlant. Čia geriausiai tinka plūdinė meškerė ir, kaip minėta, avižėlė. Kuojos daugiausia laikosi prie žolių, upelių žiočių. Masalai — kaip ir upėse meškeriojant. Iš pradžių sliekai, apsiuvos, šoniplaukos, paskui kruopos, grūdai, tešla, duona, rudeniop — vėl sliekai, lervos.
Kuojų jaukinimas
Meškeriojant visas karpines žuvis, o ypač karšius, lynus, šapalus, raudes, aukšles, plakius ir kuojas, labai pravartu jas jaukinti. Patyrę žvejai netgi nepradeda žūklės iš anksto neišbėrę jauko. Ežeruose žuvys jaukinamos iš anksto — prieš dieną, dvi ir meškeriojant, upėse dažniausiai tik meškeriojant. Jaukinama duona, tešla, išspaudomis, kombinuotu gyvulių pašaru, kruopomis, makaronais, kviečiais, avižomis, varške. Nereikia per daug išberti jauko, nes tešla ir šutinti grūdai, vandeny ilgai pagulėję, suges.
Kuojos jaukinamos ir žiemą. Jaukas (dažniausiai tų pačių lervų) išberiamas į aketes. Žiemą sėkmingiausiai kuojos meškeriojamos avižėlėmis ir plūdinėmis meškerėmis, pastaruoju atveju reikia žiūrėti, kad aketės neužtrauktų ledukas, kad plūdelė (ji būna labai maža ir lengva) laisvai plūduriuotų vandenyje. Avižėlės — mažytės, lašelio formos. Masalas — uodo trūklio lervos, nedideli sliekučiai, kinivarpos. Valas — labai plonas, tik 0,1 – 0,15 milimetro. Žuvų ieškoma ir prie žolių, ir toliau nuo kranto duobėse. Čia sugaunama stambesnių kuojų. Geriausiai kimba rytais ir pavakariais, nors kai kada — ir visą dieną.
