„Kuopon eiti“ prieš pat karą reiškė Daugų apylinkėse eit į kaimo sueigą. Per karą šis grynai lietuviškas terminas išnyko ir atsirado „sulietuvintas“ ter­minas — „eit ant skodo (schodo)“, dabartiniu metu einama „į sueigą“, o „kuopon eiti“ visai išnyko.

Kuopoj prieš karą, kaip ir dabar sueigoje buvo sprendžiami ir sprendžiama, bendri kaimo reikalai ir vargai, skaitomi valdžios manifestai, įsakymai, skelbi­mai, renkami mokesčiai, tartasi taisyt kaimo žemės ribose esančius tiltus, kelius, pilti piliavas, samdyti skerdžių ir buvo aptariami kiti panašūs bendri dalykai.

Per kuopą dažniausiai kaimynų nuskriaustieji iškeldavo savo skriaudas, kildavo barniai, net muštynės. Ginčytasi įvairiais kiekvienam artimais reikalais. Nuomonės pasidalindavo; vieni gynė nuskraustąjį, kiti palaikydavo skriaudiką. Bendrai imant, šiame neorganizuotame susirinkime išsiskirdavo savo riksmu ir stumdymusi rėksniai ir stipresnieji, kurie jėga ir riksmu reikšdavo savo nuo­monę. Dažniausiai tokie rėksniai ir stipruoliai vis tik būdavo panaudojami kaipo kuopos nutarimo vykdytojai, būtent „kuopinių“ pinigų išieškojimo klausime, arba jeigu reikėdavo bendro reikalo trukdytojus bei apsileidėlius apstumdyti bei aprėkti.

Kai kaimas turėdavo nusisamdęs stotkams ganyti skerdžių, tai paeiliui ga­nyti eidavo visų ūkininkų — gaspadorių vaikai — piemenys. Bevaikiai gaspadoriai vaikų ganyti siųsti negalėdavo, tad privalėjo kuopai sumokėti „kuopinius“ pinigus (dabartiniu metu 6 lt. sezonui už karvę, o už telį 3 lt.). Kuopinius pini­gus rinkdavo ir dabar renka kuopos išrinktieji vyrai, kurie, kad skaityt, rašyt nemokėdami, gan gerai mokėdavo apskaičiuoti mokesčius ir bendrai pinigus. Jeigu gyvulius – stotkus atganius bevaikis gaspadorius sumokėdavo išrinktąjam priklausomus „kuopinius“ pinigus, tai iš tų pinigų pirmiausia atlygindavo kai­mas skerdžiui algą, likusią dalį padalindavo tarpe piemenų. Bet kartais apsileidę gaspadoriai kuopinių nesumokėdavo, vengdavo kuopon eiti ir vilkindavo mokėjimą. Tada pakursčius rėksnius, buvo pradėdama šaukti ant apsileidėlio ir greit kuopa nutardavo paimti iš jo užstatą ir laikyti jį pas „vyborną“ tol, kol kalti­ninkas nesusipras sumokėti kuopinių. Jeigu apsileidėlio nebūdavo kuopoj tą die­ną, tai kuopa in corpore eidavo su triukšmu pas kaltininką trobon ir vyrai stver­davo kas rankosna patekdavo ir kas parduodamos vertės turėdavo, pvz., patalus, paduškas, pavalkus (gyvulių neimdavo) ir nešdavosi pas vyborną, kuriam kuopa pasitikėdavo paimtus daiktus saugoti ir grąžinti tik tada, kai kuopiniai pinigai bus sumokėti. Jeigu ir tada skolininkas nesusiprasdavo sumokėti skolos, tai vybornas buvo įgaliojamas paimtus daiktus parduoti savo nuožiūra, o pinigus gau­tus juos pardavus, privalėjo atiduoti kuopai, kur rinktinis išdalindavo juos kam priklauso.

Atsitikdavo, kad per tokį kuopos teismą ir nutarimą dalyvaudavo pats kal­tininkas, tada (tas vyko ir po karo Korliškių kaime Daugų valse.), paprastai kuopos „žandarai“ — minėti stiprūs rėksniai čia pat užpuldavo kuopos nutari­mu kaltininką ir nuvilkdavo nuo jo kailinius, juo labiau, jei tie kailiniai buvo kiek verti — nauji.

Įdomu tai, kad tokių sprendimų įvykdymų, nuskriaustasis skolininkas teis­mui neapskųsdavo.

Apie Valkininkus, (Dziagciorių ir gretimų kaimų) kuopos metu šiaip gas­padoriai griaudavo savo skolininkus ir mėgindavo atsiimti savo skolą piešdami nuo jo kailinius. Tokio gesto pasekmėje, skolininkas susigėdydavo ir greičiau skolą grąžindavo.

“Gimtasai kraštas” 1936 nr. 10-11
Nuotr. A. Šulco “Skerdžius”

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia