Sumanesni gaspadoriai daug dalykų pasigamina namie, o tarp jų ir klumpių, medpadžių — aulinių kurpių ir pasikala bent kokiai avalinei puspadžius ir šiaip susiremontuoja apavą. Ypač kurpės ir naginės daugumos gaspadorių dirbamos pačių.

Ne visada kurpių dirbimui perkama nauja oda, bet dažniau kurpiai „apmušami” iš senų, jau nudėvėtų batų aulų ar „futravonės” odos — pamušalo, nes senesni batai itin turėdavo stiprias futravonės. Iš vieno aulo išeina dvi pori kur­pių: pora iš aulų, jei aulai trumpi, ir antra pora iš futravonių. Jei aulai platūs ir ilgi, tada išeina iš vieno aulo net keturios poros.

Taip jau tam panaudojamos ir „kapkos” — čeverykų viršai bei auleliai, kai čeverykai jau tiek nusidėvi, kad jau taisyt nebegalima ar nebeapsimoka.

Dirbama namie pasigamintais įrankiais: kurpaliais, ylomis ir šriftais, kuriuos taip jau pasidaro namie.

Kurpaliai nusitašomi beržiniai. Žinoma, jie nėra toki geri, kaip pirktiniai, bet pasitenkinama ir tokiais. Kurpaliai susideda iš dviejų dalių: kurpalio ir vir­šaus, kuris dar yra apkalamas odomis, tuo padarant iškilesnį ir apvalesnį (lent. pav. 1). Kurpalio snukio galas taip jau apkalamas — iškeliamas, kas iš medžio sunkiau vyksta padaryt. Kulnies šone išgręžiama kiaurai skylutė įkišt „kobiniui”, kada reikalinga ištraukt kurpalis; skylutėn įneriama virvelė ir suri­šama. Kurpalių pasidaroma bent kelios poros, numatuojant nuo savo ir kitų šei­mos narių kojų; taip jau, pagal reikalą, kada dirbami kurpiai vaikams, pasida­roma nauji kurpaliai. Jie paprastai ne per dailūs, nelygūs ir taip gerai neišriečiami, kaip fabriko kurpaliai. Be to, ir jų forma skirtinga.

Ylos (lent. pav. 2) taip jau dažnai pasigamintos namie iš virbalo ar šiaip iš plieninės vielos. Bet jų ir perkama. Tiktai jų koteliai veik visada namie pa­sidaromi, nors ir netokie patogūs ir dailūs. Ylos kelių rūšių: kreiva yla (lent. pav. 2), reikalinga siuvimui su drotimi; yla storesnė (lent. pav. 3), panašio­mis į mažą kaltelį ašmenimis, nugaląstomis iš abiejų pusių; ji reikalinga šrif­tams skylę pradurti, dedant puspadžius ar „rupčikus” (snukių galus); be to, dar reikalinga tokia pat plonesnė yla, kada taisomi moteriški ar vaikų batukai. Dar yra švaika (lent. pav. 4), pasidaryta namie dažniausiai iš šakės plie­ninio piršto. Paimama pirštas, užkaitinamas ugny iki raudonumo ir ant prieka­lo (armotos sviedinio ant kaladės) pasidėjus užlenkiamas storesnis galas, pada­rant apvalią kilpą, kuri atstoja kotelį nusitveriant. Kreivoji yla dažnai perkama ir kotelis uždedamas namie. Be to, vartojamas aštrus peilis (paprastas lenkti­nis peilis, ne kurpiškas), replės paprastosios ir dar nusiperkama kurpiškos rep­lelės, kuriomis patogu tempti odą. Jai susiūti vartojamas sklęstis — varsto­tas (lent. pav. 5), dažniausiai namie pasidaromas.

Kurpių gamyba
1. Kurpalis. 2. Yla kreiva. 3. Yla storesnė. 4. Švaika. 5. Sklęstis – varstotas. 6. Kaladėlės štiftams. 7. Lentelės atskėlimas. 8. Lentelės smailinimas. 9. Štiftų gaminimas.

Dar iš namų kurpiaus įrankių galima paminėti kirvis arba kočėlas. Kirvis naudojamas sukapot storesnei vielai, o jo kotas — kalant kulnis, kai apverstas batelis kulnimi viršun padedamas — atremiamas ant stačio kirvio koto arba kočėlo. Be šių įrankių dar turima pikio, vaško, jei nėra pikio, droties ir kelias adatas įvairaus dydžio. Iš kitų įrankių pasigaminama atšipęs kaltas, kuriuo užkišant už puspadžio ar kulnų odos ardoma; paprastas plaktukas — būtiniau­sias ir visur pasigriebiamas įrankis ir kokios skardinės ar medinės specialiai su­kaltos dėžutės, kur laikomi įrankiai bei šiaip smulkūs daikteliai, pav., štiftai.

Štiftų dirbimais. Štiftams dirbti imamas beržinis medis — kamienas. Pirmiausia vienrankiu piūkleliu (vienrankiu, plonu, kad piūvis būtų dai­lesnis), nupiaunama štifto ilgumo kaladėlės — ripkelės (lent. pav. 6). Paskui imamas ilgas „stalavas” ar „matkotis” (duonriekis ilgas peilis) ir, pasiguldžius ripkelę ant dailios kaladės, skaldomos štifto storumo lentelės, uždedant peilį ir suduodant plaktuku (lent. pav. 7). Paskui lentelės pasmailinamos (lent. pav. 8) ir, sudėjus po kelias lenteles, uždedamas peilis ir taip jau su­duodama plaktuku (lent. pav. 9). Paskui štiftai džiovinami šiltoje vietoje, paskleidus juos ant popieros. Pagal reikalą, daroma plonesni, storesnį, trumpes­ni ar ilgesni. Dirbama iškart didesnis kiekis, nes svarbu pats darbui prisiruo­šimas.

Medžių tąsymas. Medis įvairus naudojamas klumpėms. Geriausių laiko­mas kaduginis medis dėl savo tvirtumo, negėrimo vandens ir lengvumo. Bet ka­dugių, ypač tokių storų, kad išeitų klumpėms medžiai, labai maža. Tad dirba­ma iš kito medžio, pav., gluosnio, kurs netvirtas, bet lengvas. Dažnai medžiai tašomi iš beržo, kurio užvis daugiau esama ir yra stiprus, nors ir nelengvas. Tašoma taip. Nupiaunama reikalingo ilgumo kaladėlė iki dar žalia (1 pav.) ir perskeliama per pusę, jei stora ir numatoma, kad iš kiekvienos, pusės išeis po medį. Perskėlus, pasidedama ant kaladės ir išpiaunama skerpiūkliu arba ir vienrankiu piūkleliu kulnas (pav. 2a), ir iš antros pusės tiek, kiek istryžiai ne­gilus piūvis letenos išlenkimui padaryti (pav. 2b).

Kurpių dirbimo stadijos
Kurpių dirbimo stadijos

Tada medis pasistatomas ant kaladės ir pradedama, daryti išlenkimą prieš kulnį — linkmenį (pav. 3). Medis pasistatomas taip, kad kulnis būtų žemyn. Ištašius, apverčiama ir pasistatoma ant antro galo; tada šonas patašomas, me­džio apačią užriečiant (po pirštų) (pav. 4).

Po to, medis statomas pirštais žemyn ir ištašoma iki istrižaus piūvio gilu­mo (pav. 5), o pats galas, kad tašant nenuskiltų, tašomas apvertus pirštais aukštyn, užkertant kirviu atsargiai nuo galo, kad neužkirtus perdaug. (pav. 6). Paskui medis paguldomas ant kaladės kulnimi viršun ir at­sargiai kirviu nukertamas pats jos galas (pav. 7), paskui baigiama išlenkti lenktiniu peiliu. „Atvarius į formą” medžius, vidus bent kiek išskobia­mas skaptuku (pav. 8).

Skobiant medžių vidų, kur būtų patogiau įdedama koja, pakraščiai bent per 3—4 milimetrus paliekami — tai kranteliai. Medis išilgai skobiamas. Kada jau medis išskobtas, tada lenktiniu aštriu peiliu apipiaunamas aplink griovelis to­kio storumo bei platumo, kad sudėtos dvi odos arba dvilinka oda jį pripildytų.

Kada jau griovelis apipiautas, medis laikomas lyg ir galutinai paruoštu; jis pakišamas kur po balkiu paluby, kad išdžiūtų. Paskui jau galutinai nudaili­namas bei nuskutamas stiklu. Nudailinamas visas medis, o ypač išdailinamas vidus, kur bus dedama koja.

Tolesnis darbas — apmušimas oda. Neprityrę kurpių dirbėjai kiek vargs­ta su „krojaus išmieravimu”. Dažnai taip matuoja: ant medžių viršaus padeda kurpalį ir jį apjuosia virvele nuo vieno medžio griovelio, išpiauto odai, iki kito aukščiausiai pakilusio vietoj ir dar bent apie vieną ar du coliu užleidžia. Tatai plačiausioji vieta, piaunant bei išpiaunant reikalingos formos odos gabalą. Ar­ba ir kitaip matuojama: vietoj kurpalio dedama neapauta, bet su vilnone koji­ne koja to, kuriam dirbami kurpiai ir tokiu jau būdu, dedant prie kojos per krojų odą arba ir virvute išmatuojamas krojaus aukštis. Tada jau išpiaunama ati­tinkamai oda ir pradedama ant kurpalio apmušt jąja medžiai bei padai.

Apkalant dabar jau bent dauguma kala pirktomis vinelėmis. Seniau išimtinai kurpes apmušdavo vielos „prabajukais” tokio pavidalo:

Vielą dažniausiai pirkdavo „varinę”. Tai ne varinė, bet variuota viela. Rep­lėmis atsignybdavo po galelį ir užlankstydavo į prabajukus. Juos darydavo il­gesnius ir trumpesnius, atseit, pagal savo išmanymą bei skonį. Kad prikalta oda greit neišplyštų prikaltoj vietoj, ant odos dėdavo ir perkaldavo per siaurą taip jau iš tos pačios odos išpjautą juostelę. Taip kaldavo. Pradėdavo nuo vieno kurio šono toj vietoj, kur krojus, prieš tai į galą bei per snukį odą perkalus, kad jau vietoj ir laikytųsi. Įdėdavo atitinkamai į griovelį odos kraštą ir ant viršaus siaurą, gal apie 6—8 milim. pločio juostelę. Tada yla išdurdavo dvi skylutes, perduriant per juostelę, odą į medį tiek, kad bent centimetrą įlystų prabajuko galai ir tada įkišdavo prabajuką įr įkaldavo plaktuku. Skylutes, žinoma, steng­davosi nutaikint durt reikalingame atstume vieną nuo kitos, kad tiktų prabajukas, kuris pagal reikalą, nevisiškai nutaikius išdūrimų atstumą, būdavo pra­plečiamas ar sulenkiama galai truputį vidun, iki atitikdavo. Kad snuky oda, ap­lenkiant medį pusapvaliai, nebūtų susirukšlėjusi arba nebūtų kvoldų, pakraščius po truputį, nedaugiau kaip per centimetrą, nuolat įpjaudavo ir paskiau liežuvėlius sudėdavo vienas ant kito, o ant viršaus dėdavo juostelę ir tada prikaldavo prie medžio. Įpiovimus taip padarydavo:

Kalant stengiamasi odą gerai ištempti ant kurpalio, kad kurpis, ypač ilgiau pabuvęs su kurpaliu, būtų „formingas”. Apkalus medį oda, kurpis dar negatavas; reikia kulnį apkalti. Kulniai imama storesnė ir jau standi oda, kurios tarpan dedama tošis, kad kulnis būtų kieta, išlaikytų savo formą ir nenusimintų bei nenukryptų. Išpiaunama dvigubo pločio, negu kulnies aukštis, oda ir išilgai sulenkiama ir sumušama plaktuku, kad ir palaikytų tokį savo pavidalą; išpiau­nama tošis ir įspaudžiama vidun. Paskui apriečiama kulnis ir prikalama, prie medžio, uždėjus ant viršaus odos juostelę. Išlindę odos krašteliai per juostelė, apipiaustomi peiliu. Kulnis susiuvama su kurpės oda, kuri įspaudžiama tarp viršui prapiautos, truputį kulnies odos, įspraudžiant tarp dvigubos odos vidun, nes tošis, esąs viduj, truputį trumpesnis už pačią kulnies dvigubą odą. Siuvama drotimi — pikiuotu lininiu ar kanapiniu stipriu siūlu, o, nesant pikio, siūlas vaš­kuojamas. Siuvama „padiksniui”, tai yra, kad nebūtų pertrūkio, bet per vien ne­nutrūkstamai eitų siūlas.

Susiuvus užkulnius su klumpių viršaus oda, klumpiai jau baigti. Dažnai klumpių apačią dar pakausto kokia sena oda, kad taip greit nenudiltų apačia. Tam sunaudojama atlikę senos avalynės padai ar puspadžiai. Kartais pakalama ir kaliošų senas guminis padas.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia