Laipiojimo uolomis pagrindai

Keliaujant per kal­nus, turistams kartais tenka praeiti sunkesnių šlaito vietų uolomis, todėl žygio dalyviams reikia turėti elementariausių žinių apie laipiojimo uolomis būdus, taisykles, kurių turi laikytis ir pirmą kartą kalnuose atsidūręs turistas, ir prityręs alpinizmo meistras.

Prieš kopiant uolas reikia gerai ištirti ir apžiūrėti, numatyti trasą, kuria bus bandoma kopti. Įsidėmėti sunkesnes vietas, galimas atramas rankoms ir ko­joms, numatyti saugias vietas poilsiui ir atsarginius maršruto variantus, kelius apeiti sunkesnę vietą ir t. t. Visada svarbu iš anksto nustatyti, ar grupės nė­ra per mažai patyrusios įveikti numatomą uolų marš­rutą, ar kopimas juo nebus susijęs su nepateisinama rizika. Jeigu tuo abejojama, reikia iš anksto ieškoti lengvesnio, grupės jėgas atitinkančio kelio.

Kopiant ir ypač leidžiantis negalima skubėti. Sau­giose vietose reikia sustoti poilsiui ir iš ten žvalgyti tolesnį kelią. Štai kai kurios pagrindinės laipiojimo uolomis taisyklės:

  1. Prieš įsikimbant ranka arba pasiremiant koja, patikrinti atramos arba išsikišimo tvirtumą — apžiū­rėti, ar uolos gabalas neatskilęs, ar nekliba; judinti reikia atsargiai, kad nuskilęs gabalas nenuriedėtų ant stovinčių žemiau.
  2. Turėti tris atramos taškus: du kojomis, vieną ranka, arba atvirkščiai. Prieš perkeliant koją ant sekančios atramos, reikia, kad viena koja ir abi ran­kos turėtų tvirtas atramas. Kuomet abi kojos ir vie­na ranka turi atramas, kita ranka ieškoma išsikišimo uoloje, už kurio būtų galima užsikabinti.
  3. Kopiant stengtis kuo daugiau įjungti kojų rau­menis, nes jie stipresni; rankomis daugiau naudotis pusiausvyrai palaikyti ir ten, kur nėra atramų ko­joms. Remiamasi tik kojos pėda. Keliu remtis nega­lima. Užsikabinama arba remiamasi tik rankų pirš­tais ir delnu.
  4. Kopti be staigių judesių, lengvai, plastiškai, taupant jėgas. Stengtis paeiliui įjungti įvairius rau­menis ir leisti jiems pailsėti. Žingsnis arba gribšnis nuo atramos iki atramos turi būti nedidelis, kad rei­kėtų mažiau pastangų ir mažiau atimtų jėgų.
  5. Sudėtingesnes vietas praeiti tik esant patikimai apsaugai virve. Stengtis pasirinkti kuo trumpiausią kelią aukštyn (vandens kritimo liniją), tačiau jis turi būti ir saugiausias, ir lengviausiai įveikiamas. Veng­ti patekti į sunkiai praeinamą maršruto atkarpą, nes grįžti (ypač leidžiantis žemyn) bus dar sunkiau. Bū­tina įveikti aukščio baimę, kopti ramiai, apdairiai, neskubant.
Vidinių kampų ir kuluarų įveikimas
1. Vidinių kampų ir kuluarų įveikimas: a – kopiant į viršų; b – leidžiantis žemyn. 2. Kopimas uolų balkonais: a – kuomet negalima stačiomis; b – stačiomis; c – užsikabinus už balkono atbrailų

Naudojimasis atramomis

Atramos taškai yra įvai­rūs ir, kopiant uolomis, jais galima naudotis įvairiai: užsikabinti pirštais arba plaštaka, atsispausti, prisi­laikyti, pasiremti ir įsispręsti, užsikabinama už ne­didelių uolos atbrailų ar išsikišimų, kuomet jie yra iš viršaus, iš šono ar iš apačios (žiūrint, kokia jų forma ir dydis ir kaip patogiau kopiančiajam už jų laikytis). Atsiremiama (įsiremiama) daugiausia plaš­taka ar delnu iš viršaus į apvalesnius uolų atsikišimus, kai jie yra žemiau pečių linijos. Įsisprendžiama kopiant siauru tarpu tarp dviejų uolų, įsispyrus ko­jomis ir rankomis į šonuose esančių uolų išsikišimus.

Saugojimas virve
1. Saugojimas virve per petį stačiomis. 2. Saugojimas per karabiną ar kablį. 3. Saugojimas virve per uolos atsikišimą

Neprityrę laipiotojai dažniausiai mėgsta užsika­binti už atramų rankomis. Jos nuo to greitai nu­vargsta, todėl kopiant svarbu derinti visus galimus naudojimosi atramomis būdus. Nusileidimai uolomis yra pavojingesni už kopimus, nes leistis yra sunkiau, be to, leidžiamasi paprastai po kopimo, nuvargus, susilpnėjus reakcijai. Todėl nusileidimui organizuoti reikia skirti daugiau dėmesio.

Nestačiomis uolomis leistis nugara į kalno šlaitą, kad geriau matytųsi atramos ir galima būtų leng­viau pasirinkti nusileidimo trasą. Stačiomis uolomis leidžiamasi veidu į šlaitą, panaudojant virvę. Pir­miausia reikia išbandyti, ar užteks virvės iki numa­tytos nusileidimo vietos, paskui gerai ją pritvirtinti už uolos išsikišimo arba įkalto kablio. Dažniausiai naudojami nusileidimo būdai yra: sportinis, panau­dojant karabinus, ir Diulferio būdas. Abiem atvejais reikalingos brezentinės pirštinės.

Sportiniu būdu leidžiamasi taip: virvė, apvyniota apie dešinę ranką, praeina pro jos pažastį, toliau ei­na už nugaros, kitoje pusėje ji prilaikoma kaire ran­ka. Jai praslystant, sudaroma reikalinga trintis susistabdymui. Saugoma iš viršaus pagalbine virve arba savarankiškai, ant tos pačios virvės čiuptuko mazgu prisisegus krūtinsaitį. Stengtis leistis vandens kritimo linija, atsirėmus į uolas pla­čiai išskėstomis kojomis, kad paslydus nepakibtum „švytuoklėje” ir galva ar nugara neatsitrenktum į uolas.

Paprastas ir patikimas būdas nusileisti yra panau­dojant prie krūtinsaičio ir „pasostės” prisegtus du karabinus. Nusileidimas Diulferio būdu vadinamas klasikiniu.

Nusileidžiantysis paskutiniuoju turi iš anksto pa­tikrinti, ar virvė neįsipainiojusi, ar bus įmanoma, esant jau apačioje, ją išlaisvinti iš kilpos, karabino, iš už atbrailos, kur ji buvo pritvirtinta.

Apsauga

Kalnuose, kad keliautojas nepaslystų. nenuriedėtų nuo šlaitų, nenukristų nuo uolų, apsaugai panaudojami alpenštokas, ledkirtis ir virvė. Kaip naudotis alpenštoku arba ledkirčiu, jau kalbėta anksčiau. Virvė apsaugai naudojama, keliantis per upes, kopiant olomis, einant slidžiais šlaitais, per ledynus ir t. t. Kelionių kalnuose mėgėjui reikia mokėti sumegzti pagrindinius alpinistinius mazgus ir žinoti saugojimo virve būdus.

Virvės suvyniojimo būdai
Virvės suvyniojimo būdai: a – per kaklą ir riešą; b – per pėdą ir kelią; c, d – suvyniota virvė. 2. Apsijuosimas krūtinsaičiu, panaudojant ąsos (“bulinj”) mazgą

Prie pagrindinės virvės prisirišama krūtinsaičiu. Tai 4 m ilgio virvė, kuria apsirišima per krūtinę ir pečius, vėliau krūtinsaitis karabinu prise­gamas prie pagrindinės virvės galo. Dažnai vietoj krūtinsaičio naudojami vadinamieji Abalakovo dir­žai.

Pagrindinei virvei sujungti su krūtinsaičiu naudo­jamas vedlio mazgas. Jis rišamas, sumezgus sulenktą virvę paprastu mazgu. Jį patogu sumegzti ir virvės gale ir viduryje. Bloga jo savybė – sunku atmegzti, kuomet jis smarkiai užveržtas arba virvė įmirkusi.

Pagrindiniai mazgai
1. Pagrindiniai mazgai: a – ąsos mazgas; b – vedlio mazgas. 2. Mazgai virvių galams surišti: a – akademinis; b – apsirišimas krūtinsaičiu; c – bramškotinis; d – tiesusis

Ąsos mazgas (“bulinj”) daugiausia rišamas virvės galuose.

Dvi vienodo storumo virvės sujungiamos škoto arba akademiniu mazgu.

Praktikoje dažnai tenka naudotis čiuptuku.

Jis rišamas plonąja virve ant storesnės (pagalbine ant pagrindinės). Staiga ir stipriai patraukus, mazgas užsiveržia ir laikosi, o atleistas gali laisvai slankioti pagrindine virve. Juo prisirišama, kai kopiant ir lei­džiantis pagrindinė virvė naudojama kaip turėklai.

Saugojimo būdai. Keliaujant kalnuose, pagrindinė saugojimo priemonė yra virvė. Ja organizuojama ap­sauga visose vietose, kur tik gali grėsti pavojus ei­nančiajam. Alpinizme ji panaudojama daugybe at­vejų. Mes susipažinsime tik su pagrindiniais virvės panaudojimo apsaugai būdais.

Pagrindiniai mazgai II
1. Pagrindiniai mazgai: a – audėjų; b – čiuptukas; c – aštuoniukė; d – jūreivių. 2. Smaugtuko mezgimas

Paprasčiausias būdas yra turėklai iš virvės, jie nutiesiami pavojingose šlaito (uolų, sniego, ledo) vietose. Kopiant arba leidžiantis, prie jų prisiriša­ma „čiuptuko” mazgu, traversuojant šlaitų — per karabiną. Jei turėklai ilgi, sudaryti iš kelių virvių arba pritvirtinti keliose vietose, tai atsisegti nuo jų galima tik tada, kai prieš tai prisisegta jau už tu­rėklų pritvirtinimo arba prie kitos turėklų virvės.

Organizuoti apsaugą reikia patikėti ankstesnėse kelionėse įgijusiems patyrimo turistams.

Saugojimas, laikant virvę per petį. Šis būdas nau­dojamas ten, kur laikantysis gali patogiai ir tvirtai atsistoti ir kur papildomai trinčiai dar gali būti pa­naudoti kiti taškai (per karabiną, uolos atsikišimą ir t. t.), kad smūgio atveju galėtų atsilaikyti. Jis nau­dojamas daugiausia vidutinio statumo šlaituose. Smūgio momentu reikia leisti virvei truputį praslys­ti, nes smūgis dėl to sušvelnėja. Saugančiojo liemuo, pečiai ir kojos turi būti galimo smūgio plokštumoje, nes kitaip jis gali išmušti iš pusiausvyros. Negalima virvės “dėl stiprumo“ apvynioti apie ranką, taip ji negalės praslysti ir nesušvelnins smūgio.

Saugojimas, laikant virvę per juosmenį, naudoja­mas tais atvejais, kai saugantysis turi galimybę at­sisėsti ir kojomis tvirtai įsiremti į nejudančias atra­mas. Virvė einančiajam išleidžiama ar įtraukiama pakaitomis, laikant ją čia viena, čia kita ranka.

Abiem būdais (laikant virvę per petį ir juosmenį) saugantysis, kad virvė nenutrintų ar „nenudegintų“ kūno, turi būti apsirengęs štorminiu kostiumu.

Saugojimas, laikant virvę permestą per uolas ar ledo išsikišimą, atbrailą, — pats patikimiausias ir daž­niausiai naudojamas. Prieš organizuojant tokią ap­saugą, būtina įsitikinti, ar atbraila tvirta.

Permesta per ledkirčio kotą virve saugoma sniego (kartais ir žolės) šlaituose. Ledkirtis įliedamas į snie­gą iki pusės ar daugiau, aplink sniegas suplūkiamas. Saugantysis turi būti priešingoje galimo smūgio pu­sėje ir prilaikyti ledkirtį, kad neišsirautų. Saugant virve, reikia užsimauti brezento pirštines.

Saugantysis ir saugojamasis privalo susižinoti, ar apsauga parengta. Prieš pradėdamas judėti, saugoja­masis turi paklausti: „Ar apsauga parengta?“ Išgirdęs atsakymą: „Tvarkoj!“ arba: „Eik!”, gali kopti. Kai susikalbėti negalima (arti krioklys, kalnų upė), nau­dojamasi sutartiniais signalais: „Palaisvink virvę” — saugojamasis trukteli virvę vieną kartą „Prisi­trauk“ — virvę trukteli du karius ir pan.

Niekad nepamirškime: blogai, paskubomis arba nemokšiškai organizuota apsau­ga — skaudžios nelaimės, avarijos ga­rantija!

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia