Ugnies sukūrimas

Seniau, kada dar nežinota degtukų ir ugnies gaudavo skeliant titnagą — ugnį iš kempės įpūsdavo į šiaudus ir ant jų dėdavo sulaužytus šakalius ir po to jau kokius plonesnius pagaliukus.

Dabar dažniausia ugnis taip kuriama. Sulaužo šakalį trumpesniais šakalgaliais ir sudeda vieną prie kito ir uždega galą degtuku. Paskiau buntelį degančių šakalgalių kiša krosnin ir atremia į padačką — sausą, storesnį už pakiš­tą krosnin medį — taip, kad nedegąs galas būtų viršuj. Paskui, šakalgaliams degant, deda dar kelius jų; po to kas kart vis stambesnius medgalius ar sau­sus žabus, iki ugnis įsiliepsnoja. Bet ne visos šeimininkės ar moterys taip kuria ugnį: kitos padačkos nededa ir nedega šakalgalių, bet pakiša krosnin šiaudų, juos padega ir ant jų viršaus deda šakalius ar plonus, smulkius ir sausus žabus. Šakalių ne visos šeimininkės turi pasiruošusios atsargą. Neturinčios, nuolat džiovinasi pliauskų — dailesnių pagalių, iš kurių pagal reikalą „prasiskrambo” prakurų. Pliauskos geresnės esti pušinės, bet nesant jų, imama kokios yra. Jei neskalus medis, skvamboma kirviu, dažniausia kapliu, neaštriu, gi dailesnės pliauskos skeliamos peiliu.

Dar ugnis ir kitaip kuriama. Pridedama nepersmulkių malkų, sukryžiuoja­ma iškart visas kūrimas — pilna kuknia. Kūrimo vidury — apačioj sudėta kokia sauja šiaudų. Tada tik pakišamas degtukas ir ugnis įsikuria. Pieme­nys, kūrendami ugnį ganyklose, kiek kitaip įkuria: iš kart deda ant padač­kos sausų plonų egliašakių ar kelmų pūzrų ir, įkūrus, deda — kryžiuoja žabus bei šakas.

Ugnis pakurstoms šiaip. Jei norima, kad troba būtų šilta, tada neleidžiama pirmąjam kūrimui visai sudegt, bet nuolat vis prikišama malkų daugiau, kad nuolat būtų pilna krosnis. Perdegus bent trims kūrimams, jei lieka koks vienas ar keli medėguliai, juos išdaužo, sudeda viens ant kito, kad greičiau per­degtų ir neužgestų žarijos, iki užstums jušką. Arba, jei lieka tik vienas medėgulis, jį užgesina, užpilant vandeniu ar pamerkiant kur į kokį indą su vandeniu. Žarijų nemaišo. Vasaros metu, kada šiluma nepageidautina, kūrinama žabais, ir tai ploniausiais. Dažnai apgrėbstomas grėbliu skiedrynas ir sunešami trobon visi sandrai, kuriais verdama valgis. Jei kūrinama storesnėmis mal­komis, nekišama po daug, bet po du – tris pagalius, kad išvirtų viralas, bet ne­pridegtų anglių.

Kepant duoną, duonkepį pečių kiek kitaip kūrena. Čia jau iš anksto nustatoma, šeimininkės patyrimu, malkų norma, atsižvelgiant pečiaus gerumo ir malkų kokybės, jų kaitrumo atžvilgiu. Pav., iš anksto žinoma, kiek reikės glėbių ir kokie turės būti glėbiai, jei malkos beržinės, alksninės, pušinės, eglinės ar epušinės. Taip jau atsižvelgiama, kaip sausos malkos. Kuriama taip. Po vi­durio pečiaus padedama padačka, ant jos — sulaužyti šakaliai ir ant jų smul­kesni, toliau kaskart stambesni iki stambiausių, skaldyti medžiai — sukvambyti.

Sukraunama ant vidurio, vis kryžiuojant, iki krosnies viršaus krūva malkų maž­daug pusė kiekio ir tada užkuriama. Nudegus, sukraunamos likusios malkos. Kai jau malkos susileidžia ir virsta anglimis, tada anglys maišomos — skleidžia­ma ant visos aslos lygiai, kad visa pečiaus apačia lygiai ir gerai įkaistų. Medėgalius nuolat išdaužo, sudeda vienas ant kito ir jie greit perdega. Paskleidus anglis „kaitinama” apačia — laikomos anglys iki truputį prigęsta. Paskiau iškuopiamos kačerga tarpangin ir iššluostoma pečšluoste.

Tepalas ratams

Maždaug prieš 150 m. pasakojama, dirbdavę tokį tepalą ratams.

„Nunykus”, „kritus” kokiam gyvuliui, pav., karvei, arkliui ar kiaulei, nu­lupdavo odą, „išravidavodavo”, išimdami iš žarnų mėšlus, didesnį gyvulį kirviu sukapodavo ir sumesdavo į didžiulį, „po užlom” prieangy kybantį „ant vanšo” katilą ir virdavo užpylę vandeniu, iki susmukdavo ir iš gyvulio belikdavo tik „košė”. Tada košėn pridėdavo lajaus ar, jo nesant, sviesto ir vėl truputį pavi­rindavo, ir būdavęs tepalas gatavas. Tepalą išpiliodavo į specialius medinius in­dus.

Kad tepalo neėstų žiurkės ir dalinai kad jis būtų juodas ir jo padarytų dau­giau, dėdavo iš beržo ištekinto deguto. Tepalas būdavęs labai riebus, geras, juo­dos spalvos ir jo neėsdavo žiurkės.

Važiuojant kur tolimesnėn kelionėn, visada po dugninės pasikabindavo — virvele pririšdavo ir veždavosi „šmaravidlą” su tepalu.

Išdirbiniai iš medžio

Šukos. Jas dirbdavo iš kadugio, ruplio beržo ar uosio ir naudojo dviem tikslam: galvai ir linams šukuot. Mat, tada dar nebuvę linams šukuot šepečių. Šu­kos būdavusios gan didelės apie 10—15 ir net iki 20 cm. ilgio. Dantis piaustydavo vienoje pusėje, viename gale retesnius ir kitame tankesnius. Plonu piūkleliu įpiaudavo ir paskui peiliuku išdrožinėdavo. Dantis darydavo neplonus iš šak­nies drūtesnius.

Šukos linams ir galvai šukuoti
Šukos linams ir galvai šukuoti

Šaukštai. Šaukštus ir dabar tebedirba veik kiekviename ūky šeimininkas ir dažnai bernas. Panašiais išdirbiniais daugiau užsiima rudens vakarais ir pridir­ba reikalingų dalykų visiems metams ar ilgesniam laikui

Medžiaga — beržas ir, jei yra, klevas. Bet daugiau daroma beržinių šaukštų. Darbo pradžia atliekama iš ža­lio medžio, kurį supiausto kaladėlėmis šaukšto ilgumo ir suskaldo. Kirviu ištašo šaukštus ir smulkesnis apdirbi­mas — apdrožimas atliekamas aštriu lenktiniu peiliu. Po to šaukštas „skaptuku” išskobiamas ir nebaigtas dailint pakišamas kur paluby išdžiūvimui. Šaukštams už kelių dienų išdžiūvus, skaptu išdailinamas ir visas šaukštas dailinamas stiklo šukele.

Dabar galutinam nudailinimui naudojamas vieton stiklo popieris, pradžioje stambesnis ir paskiau smulkesnis.

Kabaila, apie 80 m., Padeglių k., Padubysio valse.

Pakinktų dirbiniai

Pavalkai. Medines pavalkų dalis darydavo beržines. Matuodavo dažniausiai seną pavalką, o jam nesant, virvele matuodavo arklio kaklą. Taip jau ir dabar. Medį renką maždaug panašiai išlinkusį ir paskui dar išriečia daugiau. Stengia­masi rast prie kamieno reikalingai palinkusį, nes tada stipresni būsią pavalkai. Apdirbimas vyksta pirmiausiai ištašant kirviu, paskui dailinant ir galutinai išdrožiant peiliu ir ant galo nuskutama stiklu, o dabar jau ir stiklo popierių. Me­dinės dalys seniau būdavo išimtinai surišamos virvele, kuria abiejais galais perverdavo per skylutes medinėse pavalkų dalyse. „Pakaušį” — viršūnę pavalko, — medines dalis pergręždavo ir, dvilinkai pervėrus stiprią virvelę, jos galus už­riša per „sprudukliukų” vidurį (sprudukliukai mediniai) „Pynę” susiūdavo.

Dirbant pynę, pirmiausia, ją susiūdavo iš naujo, stipraus audeklo. Paskui traukdavo kulinius, ilgus šiaudus. Tas darbas taip atliekamas. Prie sienoje įkal­tos gembės pririša ploną, bet stiprią virvelę. Pirmąjį mažesnį pluoštą dažniau­siai išverįa be virvelės, bet sekančius ploštelius virvele prie varpų pririša ir, traukiant pynę ant virvelės, pririštas pluoštelis įsitraukia. Virvelės neišveria; jos antras galas, išvertas per pynę, gerokai ilgas. Pritraukia iki pynė darosi kie­ta. Prieš pritvirtinant pynę prie pavalkų medinių dalių, įveria „pastarankas” — viržius. Pynę pritvirtina su sprudukliukais.

Balnų dirbimas. Seniau daug kas sugebėdavo namie pasigamint balną. Rei­kalingas turėt varstotas su šriūbais ir šiaip kitų šiaučiškų įrankių.

Odą balnui pirkdavo juodą, storą, standžią, geros rūšies. Pirmiausiai pasiū­davo „paduškėlę” ir prikimšdavo gyvulių plaukų. Medžiaga paduškėlei — stipri marškonė drobė. Paskui išpiaudavo odą ir iškirpdavo pamušalą iš naujos marš­konės storesnės drobės. Paduškėlę prisiūdavo iš vidaus prie pamušalo. Pamušalą prisiūdavo prie odos „už adatos” — taip, kad neišvert kiaurai ir nebūtų žymu droties. Vartodavo stiprią gerai išpikiuotą drotį. „Paprugą” prisiūdavo prie odos per pamušalą iš vidaus pusės. Taip jau ir kilpsaičių dirželius.

Divonėlius, padėt po balno, ausdavo vilnonius arba iš suplėšytų skudurų. Parinkdavo gražesnius skudurus ir stengdavosi kuo margiau išdažyti. Pakraš­čiais iš vilnonių ryškiaspalvių siūlų padarydavo „kutosiukų” papuošimui.

Balnelių dirbimas. Lenteles balneliui darydavo beržines. Jos būdavo siau­ros, ant balnelio viršaus į jas įšriūbuodavo grandis išvert vadžioms. Paduškėlę siūdavo vieną, pailgą ir prikimšdavo plaukų. Medžiagą imdavo naują drobinę, bet nestorą, kad negriaužtų arkliui nugaros. Balnely įsiūdavo šikšną, kurion įverdavo paprago diržą. Odą dažniausiai pirkdavo. Namie išdirbtą rečiau kada naudodavo.

Lankų dirbimas. Seniau šioje apylinkėje važiuodavo su užlankiu, kuriš čia vadinamas „lanku”. Juos dirbdavo liepinius. Tam tikslui nupiaudavo jauną dailų liepelį ir lanką tuojau apdroždavo. Tada merkdavo į šiltą vandenį ir mir­kydavo apie 2—3 dienas prieš saulę. Išmirkus, lenkdavo. Tatai atlikdavo dvie­se, lenkiant ant storo, apvalaus rąsto. Kada jau suriesdsivo, surišdavo virve ir džiovindavo pavėsy — daržinėj ar ant aukšto. Išdžiūvus, galutinai nudrožda­vo peiliu, nudailindavo bei nuskusdavo stiklu ir dar nutrindavo skuduru, kad būtų dailesnis ir žibėtų jo paviršius. Tada smailiu, plonu ir aštriu peiliuku išpiaustydavo — ornamentuodavo gėlėmis, vazonėliais, rateliais, vingiuotomis juos­telėmis ir kas sugebėdavo — paukščiukais. Paskui tris sykius dažydavo su fernicu: žaliai ir raudonai; kartais rusvai.

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia