Liepos mėnuo Lietuvoje – įdienojusi vasara. Gamta dar nepavargusi nuo sau­lės, diena ilga, o naktys šviesios. Vilniuje pirmosiomis mėnesio dienomis paprastai pakvimpa saldžiai svaigiu liepžiedžių aromatu. Važiuotume atostogauti kur į pajū­rį – ten liepos pradės žydėti tik antroje mėnesio pusėje. Nedidelis mūsų kraštas, bet kokie fenologinių reiškinių skirtumai!

Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie sodybos. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepomis visą sodybą ap­juosdavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Liepų alėjos dažnai juosdavo ir dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimta­mečių liepų eilės. Miškuose savaime auga mažalapė liepa, o parkuose rasime per dešimtį rūšių. 1588 m. Lietuvos Statutas uždraudė naikinti liepynus. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno išskobdavo visokių indų: ir medui laikyti, ir gorčius, kubiliukus, geldutes, ir kraičlovius, ir lopšius. Mediena minkšta, perdžiūvusi neskyla, gražiai balta, leng­vai pasiduodanti skulptūrėlių plastikai formuoti. Žodžiu, tikrai daugeliui dirbinių tinkantis medis.

Liepa yra moteriškumo simbolis. Gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos paso­dindavo liepaitę, berniukui – ąžuoliuką. Gyvenimo dalią, likimą senajame baltų tikėjime skiria deivė Laima. 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smal­sus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo daug pasakojimu apie kitados čia atlikinėtas pagoniškas apeigas. Viską kuo smulkiausiai užrašęs, pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Iš­tikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: “Taip Laima lėmė”, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: “Su Laima lai­mėsiu!”. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos.

Šventųjų liepų, prie kurių būdavo atliekamos senojo tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istorinė atmintis išsaugojo kai kuriuos vietovių vardus. XVI a. žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime neto­li Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza raštuose mini, kad vasaros saulėgrįžos šventės Mažojoje Lietuvoje vykdavusios po liepomis. Pasak jo, prie Juodkrantės augusi Laimos garbei tūkstantmetė liepa. Tą vietą vadino Nuodėmių dauba, nes kuršinin­kai žvejai senovės apeigas ten atlikinėdavo dar ir XVIII a. Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius, reikia tik ranką palaikyti tame šakos išlinkime.

Žinant lietuviškų papročių ir tradicijų sąsajas su tėviškės gamta, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijų ir mitologizavimo pėdsakų. Pa­minėtoms istoriografinėms žinioms antrina liaudies daina, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Po liepa mergelė vainiką pina, žodelį kal­ba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų turi ritualinę potekstę, išreiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį.

Dainose apie liepą esama netgi kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų:

Oi girdžiu – ūžia                                 Pačioj gilumėlėj
Jūrelės marelės.                                  Užaugo liepelė
Jūrelių marelių                                   Devyniom šakelėm.

Apskritai liaudies daina – tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos jausmams pažadinti, emociniam išgyvenimui sukelti. Jos tekstuose slypi praeities kartų pasaulėjauta, iš dalies būdinga ir šiuolaikiniam žmogui.

Latvių folklore taip pat daug požymių apie buvusią išskirtinę liepos reikšmę. Sa­koma, kad besileidžianti Lyguo (Joninių) šventės išvakarėse Saulė pakabina savo juostą ant sidabrinės liepos. Kitaip yra kitų mūsų kaimynų – slavų tautų – etninėje kultūroje. Etnologus stebina, kodėl ten nebūta tikėjimų, susijusių su šiuo nuostabiu medžiu. Senovės lietuviui liepa – gyva būtybė:

Sūneli mano, mano jaunasis,
Imki kardeli, kirski liepelę.
Pirmąsyk kirto – tik pabaltavo,
Antrąsyk kirto – kraujai tekėjo,
Trečiąsyk kirto – ir prakalbėjo:
„Berneli mano, mano jaunasis,
Žalia liepelė – tavo mergelė,
Tankios šakelės – baltos rankelės,
Smulkūs lapeliai – meilūs žodeliai… “ 

Labai verta aplankyti įdomios praeities Papilės miestelį Žemaitijoje. Jo parke auga penkiolikakamienė šimtametė liepa – vienintelė tokia mūsų krašte. O užsu­kus į Plungės parką, būtina sustoti po legendine Smuikininko liepa. Ją kitados pa­sodinęs varganas elgeta; laistė ją ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė – elgetos ašaros. Tikrąją jo meilės istoriją liepa papasakotų, jei rudenį, lapams nukritus, pro šalį eitų žmogus, kuris būtų gyvenime tik kartą tikrai mylėjęs…

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia