Nors, liaudy vartojamas žodis ,,dievukas“ kai kuriems liaudies meno tyrinėtojams buvo akstinu šventųjų statulėlių kilmę vesti iš pagoniškų laikų, bet tai buvo nepamatuotas tvirtinimas. Mūsų liaudis savo skulptūroje neturi nė mažiausio pagoniškumo pėdsako, kaip kad kryžiuos matom. Čia visi siužetai yra paimti tik iš bažnyčios šventųjų, žan­ro statnarėj skulptūroj lietuvių liaudis nesukūrė. Jei kartais ir pasitaiko, tai vistiek daugiau bažnytinis temos vystymas arba scenos iš Šventųjų gyvenimo, o gryno pasaulietiško žanro nerandam. Gal tas turėjo, tos reikšmės, kad visi mūsų dievdirbiai šią savo kūry­bą buvo surišę su uždarbiu, nes per žymesnes bažny­čios šventes bei atlaidus buvo vežamos parduoti, kaip ir šventųjų paveikslai bei raižiniai. Antra vertus mūsų liaudis parodė pamėgimą konservatoriškumo, kaip anksčiau stabmeldžiais būdami, taip ir krikščionybę įgavę.

Nors siužetų katalikų bažnyčia davė daug, bet mū­sų dievdirbiai nebuvo nusistatę ko daugiau jų išsemti ir itin mėgo keletą iš jų, galima išvardyti mėgiamiausius: Rūpintojėlį — Smūtkelį, Pietą — Skausmingąją Dievo Motiną, Kristų Nazarietį, šv. Joną Nepomuką, šv. Jurgį, šv. Kazimierą, šv. Roką, šv. Izidorių ir šv. Florijoną.

Rūpintojėlio, Kristaus sėdinčio, atsirėmusio dešine ranka galva ir liūdinčio, atvaizdas mūsų liaudies labai mėgiamas; čia lyg supuola mūsų tautos liūdesys svetimtaučių priespaudos laikais su Smūtkelio atvaizdu, arba kaip lietuvių liaudies meno žinovas, Čiurlionienės Galerijos direktorius, doc, P. Galaunė sako: „ …Rūpintojėlį galima laikyti simbolinančiu kontempeliacinę tau­tos susikaupusių nuotaiką ir jos būdą“. Jis daugiausia sutinkamas prie medžio kaminų prikaltos koply­tėlėse, miškuose bei pakelėse.

Nemažiau yra mėgiamas ir Skausmingosios Dievo Motinos siužetas. Jis ne visuomet vienodai vaizduojamas – kartais ji viena su gulinčiu Kristum ant kelių ir su vienu kardu širdy, o kartais — su septyniais kardais (septynių, skausmų simbolis) ir su angeliukais iš šonų. Čia tas charakteringa, kad proporcija tarp skausmingosios ir ant jos kelių gulinčio Kristaus, kuris ne kūdikiu vaizduojamas, o momentu nuėmimo nuo kryžiaus. Visuomet yra perdėta: Kristus vaizduojamas visai mažyčiu. Čia lyg norėta Dievo Motinai priduoti monumentalumo bei dominuojančios reikšmės? Nors, kartais užtinka tokią jos kompoziciją, kuri jauste jau­čiasi, kad dievdirbys stengiasi taip išnaudoti vieną me­džio lytį, kad Kristus neišsikiša nei kojomis nei galva plačiau Dievo Motinos kūno pločio ir tuo pačiu gaunasi labai suspaustas ir mažai turįs goreljėfiškumo. Šis siužetas, dažniausiai randamas kapinių koplytėlėse.

Skausmingoji Dievo motina
Skausmingoji Dievo motina (Pauliaus Galaunės piešiniai)

Šv. Joną Nepamuką, kaip ir Kristaus krikštą deda į prie kelių bei upių statomus kryžius.

Šv. Jurgį, šv. Izidorių ir šv, Florijoną, — pirmąjį kaip ūkininkų užtarėją, antrąjį kaip derliaus teikėją ir pastarąjį kaip trobų nuo gaisro saugotoją,deda prie tro­bų arba laukuose statomuose kryžiuose.

Bendrai, kiekvienas šventasis turi tam tikras vietas, kuriose jis dedamas į kryžių ir tuopačių tos vietos tampa reikšmingesnėmis, kartais tokios šv. statutėlės tampa stebuklingomis ir įgauna šimteriopos reikšmės.

Nors mūšų liaudies šv. statulėlės yra kilusios iš krikščionių bažnyčios, bet jos turi daug, savitumo, dėl kurio net patys dievdirbiai daug nukentėdavo, kai ku­nigai nenorėdavo jų šventųjų šventinti. Tas įvykdavo dėl to; kad mūsų liaudies skulptoriai, būdami bemo­ksliai, tuo labiau nestudijavę meno nei teoriškai nei praktiškai, dirbo savo srity kaip sugebėdami suvokti šventojo atvaizdą, o įnešdami savitumo, sulietuvindami, nutolo nuo bažnytinės ikonografijos. Šis nu­tolimas bažnytinę vyriausybę privertė į tai reaguoti netvirtinti jų darbo vaisių. Bet tas primityvus šventojo įkūnijimas medy vistiek nepasikeitė ir taip bažnyčia turėjo nusileisti, kaip kad nusileido statymui pagoniškų kryžių.

Mūsų liaudies skulptūra ir po šiai dienai dominuoja primityviškumu, kaip pagrindinėse konstrukcijų for­mose, taip detalių apdirbime. Nenuostabu, kartais, matyti šventąjį su per lyg didelėm rankom. Tokiame atvėjui dievdirbys tyčia turėjo nedidelei statulėlei didinti rankas, kad galėtų jose įdėti stebuklingus atributus. Kar­tais pasitaiko ir gan maža jose žmoniško veido išraiš­kos, bet dievdirbiui tas visai nerūpėjo. Tokius šventuo­sius gali suprasti tik iš rūbų ir jam charakteringų simbolių.

Bet nereikia pamiršti, kad tokiose primityviose statulėlėse randi tiek daug ekspresijos ir sveikos logi­kos, kad yra kas studijuoti tiems, kurie šiandien spren­džia modernišką impresionizmo problemą.

Kadangi mūsų šventųjų statulėlės savo siužetais labai panašios į raižinius, tai pastaruosiuose, to impre­sionizmo irgi yra.

Be šios statnarės skulptūros, mūsų liaudis turi dar goreljefinę, kur skulptūrinis siužetas išeina iš plokštumos, ir bareljefinę skulptūrą. Šios rūšies skulptūra pas mus atsirado kiek vėliau, ir ja užsiima daugiau mokan­tieji, kitaip tariant, matę miestą — „pastudijavę“. Ši – bareljefine skulptūra plačiau paplitusi. Ją dažnai matom bažnytinių procesijų altorėliuose arba stoga­stulpių bei koplystulpių pagražinimuose.

Mūsų liaudies skulptoriai ko ne visas šv. statylėles dažo, šis dažymas nėra per daug komplikuotas. Sta­tulėlę dažo, padengdami ją plonu gipso sluoksniu arba tiesiog pakastu ir aliejiniais dažais. Šis dažymas, kar­tais, neturi didesnės reikšmės statulėlę apsaugoti nuo puvimo, nes tokiame atvejui ją padengia vos viena spalva, net be jokių atspalvių, dažniausia — balta. Jei yra dažoma įvairiaspalviai, tai tos spalvos visuomet ryškios, ir tepama dekoratyviai. Šiam atvejui kiekvie­na rūbo dalis ir kūnas stengiamasi nutepti sekant paveikslu. Tokių ryškiai teptų statulėlių spalvingumas pasidaro domesnis, kai spalvos kiek nublunka.

Pastaruoju laiku su kryžių nykimu ir liaudies skulptūros kūriniai mažėja. Mirštant seniems dievdirbiams, jų vietos jaunoji karta, nepakeičia, taip, kad dar už kiek laiko visai nematysim to, kas ne tik mus, bet ir svetimtaučius privertė: gėrėtis ir duoti atitinkamos reikšmės lietuvių liaudies, tuo pačiu ir visos tautos, dvasiniam kultūros pasauliui.

A. Rūkštelė “Naujoji Romuva” 1931 m.


Redakcijos žodis – kadangi šis straipsnis parašytas 1931 m. kada bažnyčios įtaka eiliniam žmogui buvo nepalyginamai didesnė nei šiandiena, iš to galime daryti išvadą, kad ir pagonybės pėdsakų lietuviškoje skulptūroje buvo sutinkama gan retai. Šiomis dienomis kai laikai kitokie, mūsų liaudies skulptoriai drąsiai naudoja ir pagonybę menančius motyvus, todėl keliaudami vis dažniau sutinkame pagonių Dievų skulptūras ar bent jau pagonybės motyvus jose.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia