Maršrutas parengtas atkartojant kelionės aprašymą, pavadinimu 'Lietuvos Šveicarijoje', publikuota žurnale 'Naujoji Romuva' 1932 m. nr.: 34-35. Straipsnio autorius A. Bendoravičius

Kelionės įspūdžiai

Visa mūšų šalelė graži, puošni, bet užvis gražiausia yra jos rytų ežeruotoji sritis. Tai aukštų kalnelių, tamsių miškų, tviskančių ežerų, baltuojančių grikių laukų, skambančių dainių, senų pa­sakų šalis. Dainava arba Dzūkija. Jos gamtos romantiškas švelnumas, vietovardžių įvairumas, jos žmonių nuoširdus – vaišingumas ir atvirumas negali nesužavėti keleivio. Ne kartą teko regėti kaip ir išlepinto akių skonio svetimšaliai negalėdavo atsigrožėti šio mūsų krašto gamtiniu puošnumu. Ir klausdavo kodėl čia nėra kurortų, vasarnamių, viešbučių, poilsio stočių, apžvalgos bokštų? Palaukite, mieli ponai, dar mes nesuspėjome savo pievų nusausinti, išgriautų namų atstatyti, kelių ištiesti, o vis tai yra skubesni reikalai. Užtikrinu Tamsta, kad ateis laikas, kada į Aukštadvarį galėsime puikiu asfalto plentu dūkti, o Liškiavos puikioj salėj, vasarotojai, kas vakarą koncertus, balius rengs, tenisą žais, ir t.t.

Pirmoji mūsų stotis Seirijai. Senas miestelis. Visas įdomumas tai vidur amatų mokykla. Aplankome. Dirbtuvės vedėjas viską mielai rodo, aiškina. Na ir yra ko parodyti. Paskutinėmis liepos mėnesio dienomis ir parodą savo darbų buvo surengę.

Gražūs, moderniški baldai inkrustuoti stalai, žvilgančios spintos ir kt. Ir visą tai mokinių darbas? Tai kas iš jų bus, kai bus jau nebe mokiniai, bet prityrę meisteriai. Antra stabtelėjimo vietelė Punia. Važiuojant plentu iš Kauno Alytun matyti tik dešinėj pusėj bažnyčios bokštai. Atrodo nei šis nei tas. Bet pabandyk pasukti į šalį porą klm. ir pasiekti pačią Punią! Prieš akis atsidaro nepaprastas, stebuklingas vaiz­das. Pats sau žmogus netiki, kad Lietuvoj gali būti tokių stebė­tinu vietų. Piliakalnio didingumas, bedugniai Punelės ir Nemuno krantu grioviai, žaliuojantis miškas, vingiuojąs Nemunas greitai įtikina, kodėl mūsų, pasakingasis karžygys Margis gyvas neatidavė priešams šios vietos. Patyriau, kad ekskursijos ir pavieniai vis dažniau pradeda lankyti šį „mūsų šalies perlą”. Tuo tenka tik pasidžiaugti, nes kiekvienas čia pasisems dau­giau entuziazmo, kiekvieno širdy suliepsnos karščiau tėvynės meilės ugnelė, apleis šią istoriškai brangią ir gražią vietą pakilusia dvasia, kilniu nusiteikimu.

Aplankę, nuo bolševikų armotų nukentėjusią Jiezno bažnyčią, patraukiam į Stakliškių mineralinius šaltinius. Tai vėl įdomi Lietuvos vietą. Už poros kilometrų nuo paties miestelio į vakarų pietus nuo vieškelio yra pieva, per kurią teką Obeltis, čia pat įtekanti į Verknę. Šioje vietoje yra keliolika mineralinių šaltinių, kurių vanduo turi skonį panašu į Birštono šaltinių vandenį. Vienas šaltinis buvęs užakęs, bet toliau, prieš kelis metus vėl praplėšęs uždangą ir mušęs apie 1,5 metr. aukščio fontanu. Pereitojo amžiaus pirmoje pusėje čia buvo, kurortas, kurį betgi dėl įvairių priežasčių nukonkuravo Birštonas, o vėliau, rodos, kiek pamenu iš prof. Jodelės pasakojimų, rusai buvo įsteigę čia druskos gamyklą. Sūrų vandenį išgarindami gaudavę druskos. Ir ši įmonė pasirodė esanti nerentabili ir nustojo veikusi. Ar nereikėtų dabar mums pagalvoti, kaip, tuos šaltinius išnaudojus? Dabar jais naudojasi gyventojų gyvuliai, kurie nepaprastai mėgsta gerti jų vandenį. Vietos žmonės šias šaltiniuotas vietas vadina Sūrymais.

Pasikamavę po aukštus smėlėtus kalnus, atsiduriame Aukštadvary. Jau pirmiau buvau ne iš vieno kauniečio girdėjęs, kad Aukštadvaris yra gražiausia Lietuvos vieta. Sunku pasakyti, ar tai yra tiesa, nes grožio skonis yra labai reliatyvus dalykas, bet manau neapsiriksiu teigdamas, kad ši vietovė yra viena gražiausių visame mūsų krašte. Aukšti kalneliai apaugę spygliuočiais, statūs Verknės krantai, mėlyni ežerai, apsupti tamsių mišku, sudaro tikrai gražią, vaizdžią gamtos harmoniją.

Pats miestelis nuskuręs. Gyventojų turi 718 iš kurių 114 moksleivių ir valdininkų. Vietos gyventojai žymiai nutautę. Aukštadvaris turi gana įdomią praeitį. Nuo senų laikų čia buvęs dvaras, kuris priklausęs didiesiems Lietuvos kunigaikščiams. Šešioliktame amž. jis buvo padovanotas J. Lackiui, o 1569 m. gavo miestelio teisės. Jono Lackio sūrius Odoras buvo garsus karys, plačios erudicijos asmuo ir etmono Katkaus artimas draugas ir bendradarbis. Pasižymėjo, Kirholmo mūšyje. Jam 1616 m. mirus, Aukštadvaris, atiteko sūnui Alfonsui – Žemaičiu storastai. Šis irgi buvo karingas. Nuo 1640 m. ligi 1646 narsiai kariavo su turkais, švedais. Vėliau buvo diplomatu užsie­niuose, 1629 m. pastatydino jis mūrinę bažnyčią ir vienuolyną, į kuri parsikvietė 12 dominikonų. Bažnyčioj buvo Dievo Motinos skardinis paveikslas, kurį 1656 m. per mūši sužalojo. Dabar jis, rodos, yra Užuguosčio bažnyčioj. Domininkonai buvo įkūrę keliu klasių mokyklą, kuri daug prisidėjo prie šios apylinkės sulenkinimo. Jie aktyviai palaikė ir 1831 m. suki­limą. Dėl to kitais metais rusai panaikino ne tik vienuolyną, bet ir parapiją. Vienuolyno rūmus pavertė kareivinėmis, o pačią bažnyčią, visų trečdaliu sumažinę, 1866 m. padarė cerkvę. Bet 1908 m. išgautas vėl leidimas steigti parapijai ir 1914 m. pastatyta nauja, medinė bažnyčią. Prieš 25 m. čia apsigyvena (ateina į žentus pas Maliauskį) žemaitis daktaras Mongirdas. Jis daug prisidėjo kraštui atlietuvinti ir sukultūrinti. Dabar šis tautos veteranas yra plačios apylinkės lietuvių labai mylimas ir gerbiamas. Jo puikiame dvare, kuriame, sako, lankydavosi ir Ad. Mickevičius (sode yra ja vardo ąžuolas, po kuriuo mūsų genijus mėgdavęs sėdėti), yra Lietuvoj vienintelis upėtakių (forelių) ūkis. Prieš did. karą jis buvo didžiausias visoj Rusijoj. Dabar, puikiai įrengtuose baseinuose nardo 120 000 brangių žuvyčių.

Paminėtina Aukštadvary esanti Liet. Moterų Kultūros Draugija laikoma mergaičių ūkio mokykla, kuriai Vilniaus vyskupas Matulevičius pavedė buvusį vienuolyną ir bažnyčią. Ši mokykla kaip ir ten esanti vidurinė mokykla, turi didelės reikšmės vietos kultūriniam gyvenimui.  Dabar baigiamas ruošti puikus namas 4-rių kompl. pradžios mokyklai.

Aukštadvario apylinkėje yra keletas piliakalnių. Viename jų buvo Lackio pilis. Dar pažymėtini gražūs Kartuvių, Tribunolo kalnai ir akį viliojantieji ežerai – Skrebys, Antveršis, Nava ir kiti.

A. Bendoravičius. Naujoji Romuva 1932 nr. 34 – 35


Žemėlapį atsidarykite “Google Maps” programėlėje, savo telefone, ten juo patogiausia naudotis. Mėlyna spalva žemėlapyje pažymėti miesteliai per kuriuos driekiasi maršrutas, geltona spalva aprašyme minimi ir kiti turistiniai objektai. Žaliai pažymėtas pėsčiųjų takas.

Kelionės įspūdžiai mūsų dienomis. Keliavome automobiliu 2021 04 24

Kelionių archeologija. Po Lietuvą automobiliu

Kelionės aprašymą, pagal kurį sudėliojau maršrutą, radau 1932 metų žurnalo “Naujoji Romuva” 34-35 numeryje. Nors šio aprašymo pavadinimas “Lietuvos Šveicarijoje”, tačiau jokio ryšio su pačia kelione ir joje aplankytais objektais, tiek skaitydamas tiek ir keliaudamas maršrutu atrasti nesugebėjau.

Nors aprašyme minimas ir Seirijų miestelis, aš jo neįtraukiau į maršrutą, kadangi ten esantis objektas apie kurį rašoma mūsų dienomis jau nebenaudojamas, o istorinio ar kokio kitokio “svorio” jis neturi, tad nusprendžiau sutaupyti gana didelį gabalą kelio jį praleisdamas.

Visą savaitę kruopščiai žemėlapyje dėliojęs maršrutą ir ieškodamas informacijos apie planuojamus aplankyti objektus, vis užmesdavau akį į savaitgalio orų prognozes, kurios nuo pat savaitės pradžios nieko džiuginančio nežadėjo. Tačiau, kas dieną matydami šių prognozių patikimumą, sulaukę šeštadienio, sėdome į automobilį ir leidomės pasitikti žadėto lietaus su sniegu, didžiulio vėjo ir perkūnijos. Išvažiavome iš Vilniaus. Pirmasis mūsų taškas – Punia.

Prisipažinsiu, tai buvo pirmas kartas kuomet apsilankėme šiame nedideliame miestelyje Alytaus rajone. Tik įvažiavus negalėjome nepastebėti, kad miestelis tvarkosi, – naujai asfaltuojamos gatvės, tiesiami šaligatviai. Mus dominantis objektas, dėl kurio ir sukorėme tokį kelią – Punios piliakalnis. Pasak legendos, čia stovėjusi Pilėnų pilis, kurioje, kovodami su kryžiuočiais ir suvokdami artėjanti pralaimėjimą, vietoje to, kad pasiduotų priešui, kariai vedami kunigaikščio Margirio, sukrovė didžiulį laužą, kuriame sudegino visą turtą, moteris, vaikus ir galop patys nusižudė. Šalia piliakalnio pastatytas paminklas Pilėnų gynėjams.

Punios piliakalnis
Punios piliakalnis
Vaizdas nuo Punios piliakalnio
Vaizdas nuo Punios piliakalnio
Tolumoje Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
Tolumoje Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Šalia piliakalnio aikštelė, kurios gale seni, akmeniniai, laiptai vedantys prie Punios upelio, čia jis įteka į Nemuną. Įrengta poilsio aikštelė bei mažų laivelių prieplauka. Būtinai pasivaikščiokite upelio pakrantėmis, tai nepaprasto grožio upelis. Beje pati teritorija aplink piliakalnį ir upelio pakrantes šiuo metu tvarkoma, – šlaituose įrengiami laiptai, pakrantėse tiesiami pėsčiųjų takai.

Akmeniniai laiptai vedantys ant piliakalnio
Akmeniniai laiptai vedantys ant piliakalnio
Punia įteka į Nemuną
Punia įteka į Nemuną

Punios upelis
Punios upelis

Lankydami piliakalnį ir vaikščiodami upelio bei Nemuno pakrantėmis, čia užtrukome apie 1,5 val.

Punios piliakalnio ženklas
Punios piliakalnio ženklas
Punios Šv. Jurgio koplytėlė
Punios Šv. Jurgio koplytėlė
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Punioje
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Punioje

Sekantis taškas Jieznas, kuriame turime aplankyti aprašyme minimą Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia bei Jiezno dvaro likučius. Miestelis nemažas, gyvenimas jame tiesiog verda – kas keliauja į parduotuves, kas kapoja malkas, kas susitikę šnekučiuojasi. Gražu pažiūrėti. Netoli bažnyčios įrengta miestelio aikštė, kuri beje sutvarkyta gana moderniai. Mūsų apsilankymo dieną bažnyčia apkrauta pastoliais ir uždengta  – vyksta renovacijos darbai, tad jos grožio taip ir nepavyko pamatyti, atkreipėme dėmesį tik į apvalių formų šoninius langus. Tokius retai pamatysi.

Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia
Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia

Kadangi senesniais laikais Jieznas buvo Pacų giminės rezidencija, jie čia pastatė labai ištaigingus rūmus. Pasak žmonių pasakojimų, įeiti į rūmus buvę tiek vartų, kiek yra metuose mėnesių; dvare tiek durų, kiek metuose savaičių, ir tiek langų, kiek metuose dienų. Deją, bet iki mūsų dienų išlikęs tik, gana apleistas, dvaro dirbtuvių pastatas ir kumetynas.

Jiezno dvaro pastatai
Jiezno dvaro pastatai

Apie 0,5 val. praleidę Jiezne pasukome Stakliškių link, ieškoti Stakliškių versmių, kitaip dar Žiupos šaltiniais vadinamų.

Pasirodo XIX a. viduryje čia veikė Stakliškių mineralinio vandens kompleksas, į kurį gydytis nuo reumato, egzemos, paralyžiaus, rachito, ginekologinių ir nervų ligų atvykdavo ligoniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos ir dar tolimesnių vietų. Kai pirmą kartą Stakliškių mineralinio vandens kurortą aplankė poetas ir keliautojas M. Kondratavičius-Sirokomlė, jį nustebino didokas ligonių būrys, sudarąs tarytum vieną šeimą. Kartu rūpinosi maistu ir valgė, vaikščiojo po Gojaus ąžuolyną, riešutavo ir grybavo, dalijosi savo negaliomis, užmiršę turto ir rango privalumus. Ligos visus vienodai slėgė ir kartu teikė vilties, nes gydymo pasekmės buvo akivaizdžios: daugelis čia paliko ramentus, atsikratė sunkių negalavimų. O ligoniai sveiko ne tik nuo karštų mineralinio vandens vonių, bet ir natūralaus, žmogaus neliestos gamtos prieglobsčio. Paukščių giesmės šimtamečių ąžuolų paunksnėse, vešlios rasotos Obelties ir Paverknio pievos taisė ligonių nuotaiką ir sveikatą.

Tačiau 1857 m. vasarą  kilęs gaisras nusiaubė ir pačia maudyklą ir kai kuriuos kitus pastatus. Kompleksui sudegus, Jiezno dvarininkas Ig. Kvinta kurorto statybos ėmėsi Birštone. Rami Nemuno vingių tėkmė, sausi panemunių pušynai, tokio pat tipo mineralinių vandenų versmės nurungė Stakliškes, ir šios buvo apleistos.

Tikėdamiesi rasti bent jau kažką panašaus į Ūlos akį ar gražiai sutvarkytą šaltinį šalia kurio padėti puodeliai atsigėrimui, kaip, kad gana dažnai būna prie kitų šaltinių, atvykę, nieko panašaus čia neradome. Automobilį palikę prie savadarbio medinio tilto per Verknę, leidomės ieškoti žemėlapyje pažymėto šaltinio. Pasirodo šaltinis yra gan atokioje vietoje, dešiniojo Verknės intako Obelties kairiajame krante. Šalia ūkininkų prižiūrėti laukai, ganyklos, kelios pavienės sodybos. Šaltiniuotos vietos vešliai apaugusios būdinga augmenija, su žvėrių pramintais takais. Vietovę gan drėgna, o mūsų kelionėms automobiliu pritaikyta avalynė neleido mums brautis iki tikslo, tad pačios versmės pamatyti, deja, neteko. Tačiau pasigrožėjome čia pat tekančios Verknės gražiais vingiais.

Savadarbio medinio tilto vedančio link versmių fragmentas
Savadarbio medinio tilto vedančio link versmių fragmentas
Beieškant Stakliškių versmių
Beieškant Stakliškių versmių
Verknė
Verknė
Šiuose laukuose trykšta Stakliškių versmės
Šiuose laukuose trykšta Stakliškių versmės

Kad jau buvome šalia, trumpam užsukome ir į Stakliškių miestelį, čia tikrai yra įdomių turistui objektų, – kai kurie alaus daryklos pastatai, keletas piliakalnių. Tačiau dėl laiko stokos, jų į maršrutą netraukėme, palikome sekančioms kelionėms.

Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia
Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia
Stakliškių vaizdas
Stakliškių vaizdas

Ieškodami versmių ir miestelyje praleidome apie 2 val.

Toliau patraukėme į Aukštadvarį, pakeliui aplankydami šalia kelio stovintį Lepelionių piliakalnį, dėl savo formos dar vadinama Napoleono kepure. Kalbama, kad  Napoleonas jojo Marijampolės link. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Kariai ją sugriebė, tačiau išdidus karvedys sustojo ir pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemę kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos. Taip piliakalnis įgijo pavadinimą – Napoleono kepurė.

Vaizdai nuo Lepelionių piliakalnio
Vaizdai nuo Lepelionių piliakalnio
Lepelionių piliakalnis
Lepelionių piliakalnis
Laiptai į Lepelionių piliakalnį
Laiptai į Lepelionių piliakalnį

Sekantis objektas važiuojant Aukštadvario link –  Lavariškių piliakalnis. Jis įdomus tuo, kad senovėje buvo daug aukštesnis: per ilgus metus jį gerokai apnaikino liūtys ir vėjai. Viršūnėje tebėra pailgos formos aikštelė, kuri nepaprastai maža — tik 60 m². Tai pati mažiausia iš iki šiol žinomų tokios rūšies piliakalnių aikštelių.

Tolumoje Lavariškių piliakalnis
Tolumoje Lavariškių piliakalnis

Ant piliakalnių per daug neužsibūname, abiems skiriame maždaug po 15 min. ir judame link pačiame Aukštadvaryje esančių objektų, minimų kelionės aprašyme. Pirmasis jų – Aukštadvario dvaras, pastatytas 1837 m. Prieš pirmą pasaulinį karą dvaras garsėjo upėtakiais kurie čia buvo auginami. Žuvis keliavo į Kijevą, Varšuvą, Maskvą, Berlyną, pasiekdavo net paties caro stalą.

Aukštadvario dvaras
Aukštadvario dvaras
Aukštadvario dvaro pastatai
Aukštadvario dvaro pastatai
Aukštadvario dvaro parkas
Aukštadvario dvaro parkas
Tolumoje Aukštadvario dvaro pastatai
Tolumoje Aukštadvario dvaro pastatai

Pasivaikščioję po dvaro parką, apžiūrėję čia dar stovinčius pastatus, pasukome link netoliese esančio Aukštadvario piliakalnio. Piliakalnis stovi Ant Verknės upės kranto vienoje pusėje, kitoje jo pusėje tyvuliuoja Pilaitės ežerėlis. Piliakalnis labai senas, datuojamas II – I amžiuje prieš Kristų. Jo tyrinėjimai atskleidė, kad čia gyveno anų laikų papuošalų gamintojas — juvelyras. Kiti radiniai ir architektūra liudija čia gyvenus aukštos kultūros žmones.

Pilaitės ežeras
Pilaitės ežeras
Verknė nuo Aukštadvario piliakalnio
Verknė nuo Aukštadvario piliakalnio
Aukštadvario piliakalnis nuo Verknės
Aukštadvario piliakalnis nuo Verknės
Aukštadvario piliakalnis
Aukštadvario piliakalnis

Piliakalnio aplinka sutvarkyta, ežero pakrantėje įrengta tinklinio aikštelė, persirengimo kabinos, daug gultų, suoliukai, stovi lauko kepsninės.

Pilaitės ežero pakrantė
Pilaitės ežero pakrantė

Sekantis aprašyme minimas objektas Aukštadvaryje – Šv. Dominikono bažnyčios ir vienuolyno kompleksas, pastatytas 1667 m. Pastatą apžiūrėję iš visų pusių ir pasigrožėję sutvarkyta aplinka pasukome link vieno iš paskutinių šios kelionės objektų – Kartuvių kalno.

Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčios bokštas
Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčios bokštas
Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia
Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia
Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia ir buvęs vienuolynas
Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia ir buvęs vienuolynas

Kalno pavadinimas kilęs nuo to, jog baudžiavos laikais dvarponiai ant jo kardavo nepaklusnius baudžiauninkus. Vėliau rusai čia korė sukilėlius.

Vaizdas nuo Kartuvių kalno į Navos ežerą
Vaizdas nuo Kartuvių kalno į Navos ežerą

Į kalną veda mediniai laiptai, ant pačio kalno ir jo papėdėje įrengti suoliukai. Nuo kalno atsiveria gražūs vaizdai į Navos ežerą. Tiesa, automobilį geriausia palikti netoli kalno esančių kapinių aikštelėje.

Kartuvių kalno papėdė
Kartuvių kalno papėdė

Lankydami Aukštadvaryje esančiu objektus, užtrukome apie 2,5 val. Kadangi laiko kaip ir jėgų dar buvo likę, nusprendėme aplankyti visai čia pat esantį 3 km. ilgio Skrebo miško pažintinį pėsčiųjų taką, kurį atradau atsitiktinai žemėlapyje braižydamas šį maršrutą.

Akmuo žymintis Skrebo miško tako pradžią
Akmuo žymintis Skrebo miško tako pradžią

Tako pradžioje įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, stovi informacinis stendas. Stendai įrengti ir visame take. Nors prisipažinsiu, asmeniškai man, tako pradžia didelio įspūdžio nesukėlę iki kol patekome į Mošos archeologinį draustinį, per kurį driekiasi šis takas. Negalėjau atsigrožėti aplinka į kurią papuolėme, mus supančiais vaizdais, Mošos piliakalniu, čiurlenančiu nors ir neilgu, tačiau nepaprasto grožio Mošos upeliu. Teritorijoje nemažai pilkapių. VI – VIII amžiuje čia gyveno viena karingiausių Baltų genčių – Jotvingiai.

Skrebo miško pažintinio tako vaizdai
Skrebo miško pažintinio tako vaizdai
Miškuose jau auga bobausiai
Miškuose jau auga bobausiai
Skrebo miško takas
Skrebo miško takas
Nuo Mošos piliakalnio
Nuo Mošos piliakalnio
Mošos archeologinis draustinis
Mošos archeologinis draustinis
Mošos piliakalnis
Mošos piliakalnis

Pasivaikščiojimas šiuo taku vainikavo mūsų kelionę, pasikrovę gerų emocijų ir to tokio malonaus jausmo, kurį sunku apibūdinti ir kurio pasikrauni tik keliaudamas, patraukėme Vilniaus kryptimi namų link.

Kadangi važiavome iš Vilniaus, tai visa kelionė gavosi apie 220 km. Tiesa turistams įdomių objektų čia gerokai daugiau, nei spėjome aplankyti, tiesiog susidėliojome tuos, kurie buvo minimi aprašyme ir papildėme keletu kitų, pakeliui esančių. Kelionėje viso užtrukome 8 valandas.

Jei nuspręsite keliauti šiuo maršrutu tai visų pirma rekomenduočiau pasiimti pledą ir krepšį užkandžių, kadangi vietų, kuriose norėsis paiškylauti tikrai bus. Dar rekomenduočiau įsidėti guminius batus arba bent jau būti apsiavus avalynę, turinčia Gore-Tex technologiją, turėsite šansą surasti Stakliškių versmes kurių mums rasti nepavyko.

Iki kitų kelionių!

Donatas Greičiūnas 2021 04 24

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia