Lietuvos vandenų vėžiagyviai

Jeigu žmogaus akis matytų visa, ką mokslininkas mato per mikroskopą, tai ji vandens pasaulyje išvystų reto grožio dalykų.
Lietuvos vandenų vėžiagyviai

Vien tik vėžiagyvių aprašyta dau­giau kaip 20000 rūšių. Didelė jų dalis gyvena Lietuvos vandenyse. Vieni jų, pavyzdžiui, vandenų asiliukai, upiniai vėžiai ropoja dugnu, kiti plaukioja vandenyje ir sudaro pagrindinę jūri­nio arba gėlavandenio planktono dali (ciklopai, dafnijos, diaptomai). O. Nainaitės duomenimis, jų Lietuvos vande­nyse yra 143 rūšys. Tarp vėžiagyvių pasitaiko ir parazitų (lydekinis ergozilas ir kt.). Kai kurie vėžiagyviai pri­sitaikė gyventi sausumoje. Vėžiagy­viai skirstomi į dvi grupes: žemes­niuosius vėžiagyvius (Entomostraca) ir aukštesniuosius vėžiagyvius (Malacostraca).

Žemieji vėžiagyviai yra smulkūs planktoniniai gyviai. Paprasta akimi juos įžiūrėti sunku. Jų visada galima rasti upių, ežerų ir tvenkinių vande­nyje. Aukštesnieji vėžiagyviai yra tobulesnės organizacijos gyvūnai, ropojantieji dugnu ir gerai įžiūrimi.

Patys paprasčiausi išsivystymu ir sandara yra žiaunakojai. Mūsų pava­sariniuose vandenyse jų būna daug. Tai gelsvos spalvos vėžiukai, turi 11 porų kojų, kurios dar atstoja ir žiau­nas. Žiaunakojai plaukioja aukštielnin­ki. Kūnas sudarytas iš galvos, vienuo­likos krūtinės ir aštuonių pilvelio na­relių, jo ilgis siekia iki 1,5 mm. Van­deninės blusos (Daphnia pulex) — šakotaūsių vėžiagyvių atstovai. Išvaiz­da ir ypač judesiais jos kiek prime­na blusas. Vandeninės blusos (dafni­jos) juda darydamos stiprius mostus antenomis, kurios yra galvos prieš­akyje. Antenos dvišakės, padengtos plunksniškais šereliais ir labai gerai išsivysčiusios. Dafnijų dydis 1—3 mm.

Irklakojų vėžiagyvių (Copepoda) yra plūduriuojančių planktone, šokinėjan­čių dugninių (bentosinių), taip pat pa­razitinių formų, kurios žaloja žuvis, kaip lydekinis ergozilas (Ergasilus sieboldi Nordm.). Lydekinių ergozilų kūnas primena kriaušės formą ir sie­kia 1—1.5 mm ilgio, užpakalinėje da­lyje siauresnis ir baigiasi šakute. Jų antenulės ir antenos gerai išsivysčiu­sios ir pritaikytos prisikabinti. Ergozilai parazituoja ant įvairių žuvų žiau­nų. Keli šimtai ar tūkstančiai ergozilų žuvų žiaunas labai pažeidžia, ir jos atrodo lyg apibertos baltomis kruopomis. Nuo lydekinio ergozilo ypač nukenčia lynai.

Vandenų asiliukai - Asellus aquaticus L.
Vandenų asiliukai – Asellus aquaticus L.

Iš aukštesniųjų vėžiagyvių mūsų vandenyse bene dažniausiai aptinka­mi vandenų asiliukai (Asellus aquaticus L.). Juos galima pamatyti eže­rų bei upelių pakraščiuose. Vandenų asiliukai yra patys paprasčiausi ir dažniausiai sutinkami gėlavandeniai gyviai. Jie šliaužioja tarp žolių, daž­niausiai tarp pūvančių lapų ir kitų augalų liekanų, kuriomis ir minta. Vandenų asiliukai gyvena ir užterš­tuose vandenyse. Jų patelės yra ma­žesnės už patinus. Suaugusių patelių ilgis 10 — 15 mm, o patinų 15 — 20 mm. Vidutinis svoris 6 — 13 mg. Vandenyje jie bėgioja gana vikriai, o sausumoje vos velkasi, nes kojos silpnos. Gal­vos priekyje turi dvi poras antenų. Vandenų asiliukai yra labai naudingi, nes, misdami pūvančiais lapais, jie atlieka vandens sanitarų vaidmenį, be to, jais minta žuvys.

Kartais asiliukų būna labai daug. Antai Tauragnų ežero litoralinėje zo­noje ant smėlio, apaugusio maurabragiais, radome net 4262 viename kvad­ratiniame metre. Jų bendras svoris siekė 15,72 gramo.

Prie lygiakojų vėžiagyvių būrio pri­skiriami gerai prisitaikę gyventi sausu­moje visiems pažįstaml vėdarėlįaį (Oniscus asellus L.). Dažnai juos žmo­nės vadina šimtakojais. Vėdarėliai gy­vena tik drėgnose vietose, po akmeni­mis, rąstais ir kitur. Jie įdomiai pri­sitaikė gyventi sausumoje — kvėpuo­ja pakitusiomis pilvelio kojų žiauno­mis.

Mūsų gėluose vandenyse dažnai su­tinkamos šoniplaukos (paprastoji šoniplauka — Gammarus lacustris Sars.). Vardas nusako jų plaukimo būdą. Kaip ir vandeniniai asiliukai, šoniplaukos gyvena tarp augalų arba po akmenimis ir kitais povandeniniais daiktais. Jų kūnas suplotas iš šonų ir suriestas į pilvo pusę.

Patinai didesni už pateles. Jų kūno ilgis 15 – 20 mm, o patelių 10 – 15 mm. Šoniplaukų vidutinis svoris siekia nuo 55 iki 83 mg. Plinkšių eže­re rasta šoniplauka, kuri svėrė 104 mg. Vandenyje šoniplaukos judrios. Tarp augalų jos ropoja vaikščiojamo­siomis krūtinės kojomis. Plaukioja irkluodamos plaukiojamosiomis kojomis, kurios veikia sutartinai, kaip daugiavietės valties irklai. Plaukimo kryptį šoniplaukos reguliuoja, labiau suriesdamos arba ištiesdamos sulenktą pil­velį.

Šonlplaukos yra mėgiamas žuvų maistas ir turi didelę reikšmę žuvų mityboje. Tačiau jos kartais graužia tinklus bei puola sugautas žuvis.

Kai kuriuose mūsų giliuose ežeruo­se gyvena šaltavandeniai vėžiagyviai, kurie yra gyvi ledynmečio liudininkai. Į Lietuvos ežerus jie atkeliavo prieš keliolika tūkstančių metų iš šiau­rės kartu su ledynais, slenkančiais į pietus, o jiems ištirpus ir susidarius ledyninės kilmės ežerams, liko čia. Iš šaltavandenių vėžiagyvių dažniausiai sutinkamos palasėjos (Pallasea quadri-spinosa Sars). Jų kūno ilgis siekia iki 20 mm, o svoris net iki 81 mg. Dau­ginasi, kaip ir visi vėžiagyviai, kiau­šinėliais. Iki šiol palasėjos dar ma­žai teištirtos. Jos rastos 43 Lietuvos ežeruose iš 190 ištirtų. Kiti šaltavan­deniai vėžiagyviai, kaip mizidės (Mysis oculata relicita (Loven)) sutinkami rečiau. Mizidės balzganos, apie 20 — 25 mm ilgio, turi nepaprastai dideles tamsias akis ir ilgas antenas.

Daugiausia reliktinių (ledynmečio laikotarpio) vėžiagyvių rasta Dusios, Lūšių, Šakarvos ir Gavio ežeruose. Reliktiniai vėžiagyviai palasėjos, mizi­dės ir pontoporėjos yra tarsi gyvos muziejaus senienos ir kartu labai ver­tingas šaltavandenių žuvų maistas.

Reliktinė pontoporėja (Pontoporeia affinis Lindstrom) iki šiolei rasta tik Dusios ir Trakų rajono Ilgų ežeruose. 1960—1981 metais į Lietuvos vande­nis buvo atvežti ir aklimatizuoti Kas­pijos komplekso reliktiniai vėžiagy­viai. Jie sėkmingai aklimatizavosi ir papildė Lietuvos vėžiagyvių rūšių su­dėti bei praturtino mūsų vandenų žu­vų pašarinę bazę.

Skydvėžiai Lietuvoje
Skydvėžiai Lietuvoje

Pavasarinio polaidžio klanuose gy­vena maždaug 17 — 20 mm ilgio skydu ir tokio, pat ilgio dviem siūlo pavida­lo uodegomis pasipuošę, panašūs į buožgalvius, uodeguotieji skydvėžiai (Lepidurus productus). Jie išore visai nepanašūs į vėžiagyvius, bet vis dėlto yra vėžiagyviai. Šie padarėliai priskir­tini žiaunakojų vėžiagyvių būriui. Ko­kios nors praktinės reikšmės jie neturi arba ji tiesiog nežinoma, tačiau jų buvimas padeda mokslui suprasti gy­vūnijos vystymosi raidą.

Stambiausi iš vėžiagyvių yra dešimtkojai vėžiai (Decapoda). Dešimtkojų vėžių būriui priklauso apie 7000 rūšių. Iš jų Lietuvos vandenyse gy­vena tik trys vėžių rūšys. Plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus L.) kartais dar vadinamas tauriuoju, o siauražnyplis — sausakoju arba pelkių vė­žiu. Seniau Lietuvos ežeruose gyveno tik plačiažnypliai vėžiai. 1972 metais į Lietuvos vandenis buvo atvežti ir aklimatizuoti amerikiniai žymėtieji vė­žiai (Pacifastacus leniusculus Dana).

Vėžiagyviai mūsų vandenų gyveni­me turi labai įvairią ir didelę reikš­mę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Panašūs straipsniai
Kretuono ežeras

Kretuonas

Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras.
Plačiau
Stirnių ežeras

Stirniai

Stirniai – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Ežeras ilgas, vingiuotas, ištįsęs iš vakarų į rytus. Ilgis – 9,6 km, didžiausias plotis – 2,3 km. Ežere yra 7 salos, kurių bendras plotas – 33 ha.
Plačiau
Galvės ežeras

Galvė

Galvė – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Trakų, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Ilgis 3,2 km, didžiausias plotis siekia 1,75 km.
Plačiau