Liškiavos senovė

1262
0
Maršrutas parengtas pagal šį 1934 metų Emilio Šneiderio straipsnį žurnale 'Gimtasai kraštas' nr. 3 - 4
Buvusis (dabar panaikintas) Liškiavos valsčius yra dalis garsios Daina­vos šalies, aprašytos prof. V. Krėvės-Mickevičiaus knygoj „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Kitą dalį Dainavos šalies sudaro Merkinės valsčius.

Bendrai Dainavos šalis yra įdomi ne tik savo gražia gamta ir Charakteringa būtove, bet dar įvairiomis senovės liekanomis - paminklais, kurių čia nemažai yra. Kaip visur, taip ir čia šie brangūs praeities liudininkai - paminklai, kurie daug ką mokslininkams-archeologams pasakytų apie garsią Dainavos šalį ir jos praeitį, yra palikti Dievo valiai ir, patekę į nenusimanančių žmonių rankas, su­silaukia liūdno likimo, žūsta.

Kad ir neprityręs tos srities kraštotyrininkas, kaipo jos mėgėjas, noriu su­teikti apie pastebėtus paminklus keletą žinelių.

Kol kas buv. Liškiavos valsčiuje užregistravau: 3 piliakalnius, 5 senovės laidojamas vietas, 1 senovės sodybą, 12 akmens, geležies bei žalvario amžiaus pėdsakų ir 13 iv. kitokių paminklų.

Piliakalniai

I. Už 0,5 klm. nuo Liškiavos miestelio, kairiame Nemuno krante stovi Liš­kiavos pažiba - piliakalnis. Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis ap­augęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra dido­kų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs. Pilies vidurys yra užgriuvęs. Pilies likusieji griuvėsiai yra apleisti, niekeno neglobojami ir be gamtos, dar pačių žmonių naikinami: mat yra tokių nesusipratėlių - išdykėlių, kurie randa sau malonumo stebėti kaip nu­verstas pilies mūro akmuo rieda nuo skardaus pilies kalno į Nemuną. Per kiek laiko Liškiavos pažiba bus nuo kalno išdykėlių visai nuritinta.

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų, ku­rių keletą čia paduodu.

Senai, labai senai, gyveno Liškiavos pilyje narsus šios pilies valdovas, ku­nigaikštis Krėza. Jis turėjo dukterį, kuri buvo labai graži, gražiausia už ki­tų pilių kunigaikščių dukreles. Mirus kunigaikštienei, kunigaikštis vedė kitą moterį. Gražiosios kunigaikštytės pamotė buvo ragana.

Kunigakštis, lydimas narsiųjų Dainavos šalies bernelių, dažnai jodavo su Lietuvos priešais kariauti, nes jis mėgo karo žygius ir buvo labai narsus. Vieną kartą jis išjojo į karą ir ten žuvo. Visi labai gailėjosi narsaus ir mylimo pilies valdovo ir ilgai jo verkė. Labiausiai verkė gražiausioji kunigaikštytė. Žuvus ku­nigaikščiui, pamotė - ragana ėmė labai neapkęsti kunigaikštytės, visokiais būdais ją vargino, nes po kunigaikščio mirties ji liko valdovė šios pilies ir apylinkės. Kunigaikštienės - raganos neapkentė visi pilies valdiniai, nes ji su jais elgėsi taip pat labai žiauriai. Kunigaikštienė, norėdama kunigaikštyte nusikratyti ir pačiai palikti pilies valdove, sumanė gražiąją kunigaikštytę užburti, kad ji nie­kur negalėtų išeiti ir valdyti pilį.

Kunigaikštienė ragana įsakė kunigaikštytei nueiti į savo pilies kambarį. Ji paklausė ir nuėjo. Ten ji rado dideles juodai aptaisytas su paauksuotais kraš­tais knygas. Pamačiusi knygą, labai ap­sidžiaugė ir tuojau sėdo į aukso krėslą ją skaityti. Knyga buvo užburta: kai ji tik ranka palietė knygą, tuojau prie jos atsirado didelis šuo. Ji labai nusigando. Tuo tarpu įėjusi kunigaikštienė-ragana jai pasakė, kad ji tol sėdės šioj vietoj ir skaitys šią knygą, kol koks karžygis ją išvaduosiąs. Įėjimas pas kunigaikštytę buvo labai sunkus: prie vienų durų sto­vėjo du dideli liūtai, prie kitų durų - du tigrai, prie trečių durų stovėjo du dide­li šunys.

Greitai pasklido žinia apie užburtąją gražiąją kunigaikštytę. Karžygių, norin­čių ją išvaduoti ir už žmoną gauti, ne­trūko. Drąsūs jaunikaičiai įeiti įeidavo, prie jos stovėdavo, su ja kalbėdavos, bet nei vienas nesugrįždavo. Liūtams jie numesdavo mėsos, ir kol šie ėda, spėdavo prieiti prie kitų durų ir atidavę duoklę tigrams, skubėdavo su duokle prie šunų. Ir taip žvėrių nepaliesti pasiekdavo du­ris, su aukso raktu užrakintas. Atsirakinę šias duris, patekdavo pas kunigaikš­tytę, kuri vis skaitė užburtąją knygą. Sunkiausia šiems jaunuoliams karžygiams prikalbinti kunigaikštytę, kad ji sutiktų išsivaduoti ir pabėgti iš šio savo ka­lėjimo, dar kol gaidžiai negiedojo. Bet ilgai - ilgai tekdavo kalbinti, o laikas, grožėjantis jos gražumu ir klausantis jos skambių ir malonių žodžių, bėgo ne­paprastai greitai. Nė vienas nespėjo jos prikalbinti apleisti tą užburtą kalėjimą dar gaidžiams negiedojus. Kada gaidys užgiedodavo karžygiui esant prie gra­žiosios kunigaikštytės kėdės, o ne už pilies sienų, tai karžygys pavirsdavo dideliu akmeniu. Daug narsių karžygių - vaduotojų, ją bevaduodami, per užbūrimą žu­vo, virsdami akmenimis.

Dar iki šiai dienai neišvaduota gražioji kunigaikštytė, ir ji vis dar sėdi Liš­kiavos pilies urve prie užburtosios knygos ir laukia, kada ją išvaduos koks di­dis Lietuvos karžygis.

Ant piliakalnio esami akmenys ir esą tie užburtieji akmenimis pavirtę kar­žygiai - vaduotojai.

Kitas padavimas pasakoja, kad ant Liškiavos piliakalnio buvo kunigaikščio dvaras ir pilis. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukterį. Kai kartą kunigaikštis išvyko į kitą karalystę kongresan, pas karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša. Kiekvienas jų norėjo karalaitę gauti per žmoną ir signieto žiedais sumainyti. Karalaitė uždavė jiems užduotis, ir kuris jam skirtą darbą at­liks, su tuo sumainysianti signieto žiedais ir už jo tekėsianti.

Skirgailai liepė karalaitė nuvykti į Druskininkus įvairių gėrimų parnešti. Jei parnešiąs, tai už jo tekėsianti. Raigradui uždavė padaryti tunelį į Kubilnyčius. Kubilnyčiuose buvo bažnyčia. O Dimšai įsakė Raigradui padėti.

Gavę uždavinius, visi ėmėsi darbo. Skirgaila tuojaus išsirengė į kelionę gė­rimų parnešti. Jis išvyko Nemunu laiveliu. Jam jau gerą galą nukeliavus, pakilo piktų dvasių vėtra ir jos jį trenkė iš laivelio į Nemuno vidurį. Šiaip taip iš Ne­muno bangų išsigelbėjo, sėdo vėl laivelin ir vyko toliau. Tada piktų dvasių vėtra jį antrą kartą trenkė į Nemuno vidurį, į smarkiai šėlstančias bangas. Skir­gaila dabar kaip tik gyvas liko ir atsisakė nuo užduoties, atsinorėjo signieto žiedo.

Raigrada su Dimša dirbo tunelį į Kubilnyčius tokį, kad galima išleistais dvylika arklių juo keliauti. Ir kai tik reikėjo paskutiniu akmeniu išgrįsti, už­giedojo gaidys, nepaspėjo signieto žiedais sumainyti, ir nugrimzdo visas kara­liaus dvaras į žemę. Užėjo piktos dvasios, kilo viesulas, kuris išnešė klonius ir supylė kalnus ir paskui ant šio piliakalnio išsikėlė iš žemės tik nugrimzdusio dvaro paveikslas — tai dabartiniai pilies griuvėsiai, kurie turi priminti, kad čia buvo karaliaus dvaras ir rūmai. Ant gretimo kalno buvusi bažnyčia taip pat kar­tu nugrimzdo žemėn.

Šitai dar trečias padavimėlis papasakotas Liškiavos miestely gyvenančios senos žydės.

Seniau, dar senovėje, Liškiavos miestelis buvo labai didelis. Jame gyveno labai daug žydų. Buvo net kelios sinagogos ir keli rabinai. Vyresnysis rabinas buvo labai pamaldus ir kai jis iš didelės senatvės mirė, prašė, kad jį vežant į magylas, Liškiavos pilies bažnyčios varpais neskambintų. (Senos žydų magylos jau senas laikas kaip ariamos; kaip jas pirmą kartą mėgino arti, kritę negyvai jaučiai.). Bet neklausė rabino prašymo ir paskambino pilies varpais. Dėl to visa bažnyčia su visais žmonėmis nusileidusi žemėn.

Seni dzūkai ir žydai pasakoja, kad jų vaikystės laikais pilis buvo daug aukš­tesnė ir iš vidurio pilies ėjo akmeniniai laiptai į pilies požemį. Vaikais būdami, jie tais laiptais laipiodavę, bet giliai bijodavę nusileisti; be to, ten buvo laba daug uodų. Taip pat ir suaugę bijodavo giliau į pilies požemį nusileisti. Dabar toji an­ga ir laiptai užgriuvę.

Pasakoja, kad kartą, senai prieš karą, Liškiavos karčiamoje keli vyrai su­kirto lažybų iš alaus, ir vienas apsiėmė nusileisti laiptais į pilies požemį. Jis pri­sirišo virvę, kad ištikus nelaimei jį ištrauktų ir kad virve rastų kelią grįžti. Sako, kad jis pilies požemyje daėjęs trečias duris, kurias atsirakinęs, bet labai nusi­gandęs, jam patraukus virvę, jį ištraukė. Jis išnešė iš pilies požemio žvakidę su žvake paimta iš antro pilies kambario. Bet jis gavo iš išgąsčio nuomario ligą ir už kelių dienų mirė.

Kiti dar pasakoja, kad senai nusileidęs į pilies požemį kunigas su šventais daiktais. Jis ten, sako, rado gatvę, kuri buvo pilna uodų. Šia gatve ėjęs, ėjęs ir daėjęs duris, prie kurių stovėjęs stalelis, o ant stalelio šuniukas tupėjo.

Viena dzūkė papasakojo, kad Liškiavos pilį — „Viedzmos“ mūrą mu­rino pikta dvasia vardu vėkė. Norėdama užbaigti mūryti, nešė ji iš Liškiavos laukų labai didelį akmenį, kuris liaudies vadinamas „Viedzmos akmeniu“. Bet gaidys užgiedojo, prijuostės (žiursto) raikščiai trūko ir „Viedzmos“ mūras, t. y. pilis liko nebaigta. Liškiavos laukuose yra tas „Viedzmos“ akmuo. Jis turi ap­link 18 metrų, o nuo žemės turi beveik du metru aukščio.

Padavimai tvirtina, kad ant piliakalnio buvo ir Perkūno šventinyčia, kurioj degusi amžinoji ugnis Perkūno garbei. Ant šio kalno ir aplink kal­ną randama sutirpusių plytų, kas ir patvirtintų čia buvus senovės aukurą. Kai kurie seneliai vadina šį kalną ne piliakalniu, o Perkūno kalnu. Dabar dauguma dzūkų vadina šį piliakalnį „Viedzmos“ kalnu, o pačias pilies liekanas „Viedzmos“ mūru.

Senovėje, pagal Narbutą, Liškiavos pilį vadino Naujapiliu. Narbu­tas sako, kad šitas kalnas, vardu Novogrudek, jau pirmoj pusėj XI amžiaus buvo sodyba Slavėnų kunigaikščių. Apie 1241 metus mongolai užkariavo ku­nigaikščius Glebovičius, o tos apygardos teko Lietuvos kunigaikščiams. Nar­butas taip pat tvirtina, kad šitame Naujapilyje, t. y. Liškiavos pilyje Lietuvos kunigaikštis Mindaugas apsivainikavo Lietuvos karaliumi.

Totoraitis irgi mano, kad Mindaugo tvirtovė buvo Liškiava.

Lygumėlė, kur yra Liškiavos ūkininkų pievos, vadinama Žvėrinčiumi, nes čia laikę Lietuvos kunigaikščiai žvėris; ir iš to yra galima spręsti, kad čia, Liškiavos pilyje, gyveno kunigaikščiai.

Reikia pažymėti, kad greta šios pilies liekanų ant to paties kalno, tik že­miau į vasaros vakarus, yra žymės pamatų kitos pilies ar bokšto.

Greta šito piliakalnio, arčiau į Liškiavos miestelį, yra kitas kalnas kaip ir tęsinys piliakalnio. Šis kalnas yra už piliakalnį plotu didesnis ir liaudies vadina­mas Prieklėštarės kalnu. Šis kalnas jokiais krūmokšniais neapaugęs ir nuo gyvulių (ganosi miestelio ūkininkų gyvuliai: karvės, arkliai ir avys) vaikščiojimo terasomis — laipteliais numindžiotas. Tik iš Nemuno pusės, t. y. iš pietų pusės kalnas netvirtas, nes žolė, saulės kepinama, išdžiūsta ir šios terasos nuo gyvulių vaikščiojimo smunka, kalnas griūna. Neleistina imti keliams taisyti ir kitiems įvairiems reikalams žemės iš po šio kalno, nes nuo to kalnas vietomis ima smarkiai griūti ir kartu niekinami mūsų prosenių kaulai, kurie paskui ke­liais ir takais mindžiojami. Būtų gera, kad iš Nemuno pusės nebūtų leidžiami gyvuliai, nes čia žolės kaip ir nėra, gi jie, vaikščiodami, tik naikina patį kalną; čia šiame pašlaityje randama daug įvairių puodų šukių su grūsto akmens priemaiša, žmonių kaulų, įvairių ornamentuotų koklių (viena koklia rasta itin įdomiu ornamentu: raguočio galva ir snukyje laiko kardą), ran­dama žalvario tirpinių, senų monetų ir kita. Kalno viršuje ran­dama žemės maišytos su pelenais ir anglimis, kur randama suodinų puodų šukių ir kaulų, dantų. Kalno slenkamose vietose matyti žemės sluoksnis, iš kurio to­liau pastebimas plytų sluoksnis, po jo anglių ir pelenų, paskui vėl plytų sluoks­nis, kas rodo, kad įsikurta ir gyventa, sunaikinta ir vėl kurtasi ir gyventa, vėl viskas sunaikinta, gi mums nuo anų laikų ant šio kalno jokio senoviško pastato nebeliko.

Ant šio kalno buvusi pastatyta pirmoji Liškiavos bažnyčia. Ten yra pėdsakai buvusios bažnyčios. Kalno pašlaitėje iš Nemuno pusės kyšo kampas mūro — dar buvusios bažnyčios fundamento liekana. Ši kalno dalis iš kelio pusės, yra išrausta giliais grioviais. Liaudis pasakoja, kad buvusios bažnyčios fundamentą Aukštojo Liškiavos dvaro ponas su baudžiauninkais išsiardęs ir medžiagą gabenęs į minimą dvarą kuriam tai rūsiui mūryti. Ant šio kalno bau­džiauninkų prižiūrėtoju buvęs koks tai žydelis Šimškė. Ardant fundamentą, vie­nas baudžiauninkas radęs labai sunkią plytą, kuri buvo nepaprasta, netokia kaip kitos plytos, ir iš vieno alavo. Be to, ant šios plytos buvo raidės P. Z. Pri­žiūrėtojas - žydelis norėjo plytą iš baudžiauninko atimti, baudžiauninkas neduo­ti. Bet baudžiauninką rykštėmis nuplakė ir plytą paėmęs Aukštojo dvaro po­nas, kuris šioje plytoje radęs daug aukso. Ant šio kalno stovėjo kryžius, kuris jau keli metai kai nuvirto. Greta šio kalno prie kelio stovi labai sena liepa, ku­rioj yra senoviška koplytėlė. Liaudis pasakoja, kad rusai neleidę koplytėlės kal­ti, tad, kai naktį ją kalė prie šios senos liepos, dangus nušvitęs; ir kai prikalę, stojusi vėl tamsa.

Iš Nemuno pusės kalno viršuje, rytų pusėje, kur yra akmuo, kalno paviršiu­je žemėje randama kaip ir kokių sudegusių grindų ir žalvario tirpinių, kas leidžia manyti, kad ši pirmoji Liškiavoje bažnyčia, statytą XV amžiuje, buvo gaisro sunaikinta. Kad čia būta bažnyčios, liudija ir randamos liekanos: or­namentuoti kokliai su taurių ir kitokiais ornamentais.

Antroji šv. Jurgio Kentėtojo vardo bažnyčia stovėjo į pietus dabartinėse Liš­kiavos kapinėse. Ji buvo medinė. 1872 m. ši šv. Jurgio bažnyčia buvo jau su­puvusi ir begriūvanti. Parapijiečiai beveik visi ėjo tuo metu į domininkonų, tai yra į dabartinę mūrinę bažnyčią. Kadangi medinė parapijos bažnytėlė buvo begriūnanti, tai 1812 metais prūsų karalius oficialiu dekretu vienuolyno bažnyčią perleido parapijai.

Vienuolynui ir dabartinei mūro bažnyčiai pradžią padarė didikas Vladas Kosila, kuris mirdamas 1697 metais užrašė Liškiavos turtus vienuo­liams domininkonams, kad šie valdydami Liškiavos turtus pastatytų bažnyčią ir domininkonų vienuolyną. Liepiškių sodžių užrašė domininko­nams amžinon nuosavybėn su visais gyventojais, kurie turėjo kunigams eiti bau­džiavą. Kunigai laikė Lipiškių sodžiuje (tais laikais Liepiškių dvare) bravorą, iš kurio turėjo labai daug pajamų. Pačiame Liškiavos miestelyje buvo net šešios karčiamos ir be to dar kiekviename sodžiuje buvo po karčiamą. Šiose karčiamose baudžiauninkai „lengvino“ savo sunkią baudžiavos naštą. Liepiš­kių sodžiaus gyventojai turėjo bene sunkiausias baudžiauninkų sąlygas užtatai, kad turėjo ją eiti kunigams. Ne vienas buvo skaudžiai kankinamas. Klebonijos kiemo pats vidurys, kur yra keletas alyvų krūmokšnių, vadinamas Dyba; kunigystos-baudžiavos laikais čia buvo stulpas, prie kurio buvo prirakinami baudžiauninkai ir plakami.

Domininkonai valdė Liškiavos turtus nuo 1699 m. iki 1796 metų. 1796 m. prūsų valdžia panaikino vienuolyną ir jos turtus paėmė į valstybės iždą. Ilgą laiką nenaudojami vienuolyno rūmai buvo apgyvendinti nusikaltėliais kunigais. Nuo tada prasidėjo klebonų vargai su tais naujaisiais gyventojais. Dėl per di­delio jų laisvės suvaržymo šie keldavo didelių barnių ir kartais net muštynes. Nusikaltėliai kunigai skųsdavosi rusų vyriausybei, sudarydami daug nemalonu­mų klebonui ir visai dvasiškijai. Pagaliau baigėsi tuo, kad rusų vyriausybė paskyrė prižiūrėtoją. Šis prižiūrėtojas už gerą atlyginimą pristatydavo degtinės, kurios atsigėrę kunigai nusikaltėliai keldavo didžiausi trukšmą. Jie gyventojams tiek įkyrėjo, kad niekas nenorėjo jų ir matyti. O kada reikėjo visus nusikaltė­lius kunigus išvežti į Lenkiją, tai ir už didelį atlyginimą niekas nesutiko, jų vežti. Vežimus teko samdyti iš tolimesnių parapijų, kur jų nežinojo.

1700 m. Liškiavoje nebuvo nei vieno žydo. Vienuoliai, norėdami Liškiavą padaryti miesteliu, darė žygius, kad Liškiavoje būtų leista žydams gyventi. 1759 m. Vilniaus vyskupas leido tik pačiame miestelyje gyventi žydams amatininkams ir smuklininkams. 1819 m. miestelyje buvo 90 žydų, o jau 1821 m. — 170 žydų. Šiuo metu yra Liškiavoje apie 50 žydų.

Baudžiavos metu Liškiavoje prie bažnyčios, vienuolyno rūmuose, buvo pa­rapijos mokykla. Vienas senelis, iš Ricielių kaimo Aleksandravičius, kuris toj mokykloj mokėsi, papasakojo, kad vaikus mokino koks tai vikaris Šulčius, kuris buvo lenkas ir lietuvių kalbą išsijuosęs niekino. Lietuvių vaikams vikaris uždraudė tarp savęs gimtąja kalba kalbėtis. Padirbo net tokią lentą — iškabą su lotynišku užrašu „Nota lingvae“, ir kabindavo ją tam ant kaklo, kuris lietuviškai prašnekėdavo. Šlėktų vaikai iš tokio vaiko su iškaba juokdavosi. Šis turėjo stengtis sugauti kitą lietuviškai kalbantį ir tada turėjo teisę nelemtą iškabą nuo savęs nuimti ir užkabinti anam. Anas medžiojo kitą lietuviškai kal­bantį ir taip toliau. Kuris nedėjo pastangų sumedžioti lietuviškai kalbantį ir pa­siryždavo išnešioti visą dieną šią iškabą, gaudavo už tai rykščių.

II. Netoli Merkinės-Leipalingio plento apie dešimtą kilometrą yra Papiš­kių kaimas. Šiame kaime prie rubežiaus su Radyščiaus kaimu šiaurės pusėje yra piliakalnis konuso pavidalo.

III. Prie to pat plento yra Radyščiaus kaimas, kuriame irgi yra piliakalnis devintame kilometre. Šis piliakalnis vadinamas Rulono kalnu. Jis randasi ūkininko Grudzinskio lauke ir yra nuo plento už poros šimtų metrų.

Šis piliakalnis buvo aukštesnis. Minimas ūkininkas prieš karą pastatė ant jo vėjo malūną ir jį nukasė. Per karą rusai malūną nugriovė. Pasakoja, kad nuka­sant piliakalnio viršukalnį radę ir liekanų.

Senovės laidojamosios vietovės

I. Liškiavoje, prie pat upelio, netoli Prieklėštarės kalno yra že­mas kalnelis, kur randama žmonių griaučių. Kalniukui slenkant, žmonių griau­čiai išeina į paviršių. Vieną tokią į paviršių išėjusią vietą patyrinėjau, bet prie griaučių radau tik kalvio dirbtas karsto vinis, daugiau nieko. Liškiavos ūkinin­kai čia kasa duobes žiemai bulvėms laikyti. Jie pasakoja, kad seniau, kasdami duobes, rasdavę ir senų monetų.

II. Netoli prie Radyščiaus-Liškiavos vieškelio Aušrinės kaime; buv. Aukštojo dvaro laukuose, prie Bedugnio ežero, nuo ežero į vakarus ant kalno, kur auga laukinė kriaušė, yra senovės laidojimo vieta. Kapai apkrau­ti akmenimis. Be to, ant kalno ir pakalnėj laukuose yra labai daug akmenų krūvelių (dzūkiškai — akmenų krūsnelių); ypatingai jų daug į ežero pusę. Vie­nas akmenimis apdėtas senkapis keno tai iškasinėtas. Į kalną veda akmeni­nis kelias. Ši istorinė vieta yra buvus daug didesnė, nes minimą dvarą išporciliavus, dalis akmenų krūsnių išardyta ir žemės plotas paverstas dirbamu lauku. Ši istorinė vieta — kalnelis ir aplink kalnelį esamos akmenų krūsnelės — yra duota sklypan naujakurio Šimkonies Viktorio. Dirbant apie šią vietą lauką randa žalvarinių sagčių ir kitokių archeologinių brangių radinių. Kiek toliau nuo šios vietos, kitas naujakuris, Ruckis Bolesius, ardydamas akmenų krūsnį, rado religinio turinio medalį, kurio vienoje pusėje — vyriškis iškėlęs į dangų rankas, o moteriška susidėjus rankas ant krūtinės abu klūpomis garbina viršu­je esančią saulę ar mėnulį, aplink užrašas „SSTANIS S.AL OYS.“; kitoje — atvaizdas kokio tai vyskupo ar kitokio šventojo, kuris laiko rankoje lentą su 10 Dievo įsakymų, o viršuje spinduliuojanti saulė ar mėnulis; aplink užrašas „D. LOY.S.I. S.IGN“

Gyventojai pasakoja, kad buvusis Aukštojo dvaro savininkas 1912 ar 1913 metais parsikvietė lenkų archeologą ir pasisamdė kelis Liškiavos m-lio gyvento­jus šią istorinę vietą kasinėję apie porą savaičių laiko, žemes sijodami per sytus. Pasakoja, kad radę įvairių daiktų iš geležies ir žalvario. Pašalinių neprileidę pasižiūrėti. Bet kas tai pranešė rusų valdžiai apie daromus kasinėjimus, ir ji uždraudusi kasinėti.

Gaila, kad tam tikros įstaigos nesutvarko keliams žvyruoti žvyraus ėmimo reikalo, t. y. leidžia istorinėse vietose įtaisyti žvyrduobes vieškeliams žvyruoti, darydami mūsų archeologijos mokslui dideliausių, jau nebeatitaisytinų, nuosto­lių. Taipgi ir čia, Aušrinės kaime, antri metai kaip istorinėje vietoje įtaisytos žvyrduobės keliams žvyruoti. Šiemet, imdami žvyrą, gyventojai rado įvairių lie­kanų, kurių dauguma, be abejo, buvo išversti ant kelio ir sunaikinti. Vieną geležinę sagtį, kuri rasta šiemet šioj žvyrduobėj, aptikau pas vieną ūkininką Ricielių kaime, kitą — Vilkiautinio kaime.

Apie šią istorinę vietą yra tokis liaudies padavimėlis: Čia, ežero vietoje, se­novėje stovėjusi šv. Petro bažnyčia, kuri nugrimzdusi ir jos vietoj atsiradęs Be­dugnio ežeras. Seniau per šv. Petro dieną būdavo girdėti paskendusios bažnyčios varpais skambinant. Bet vieną kartą žvejai žuvaudami užkabinę tinklą ir labai keikę; nuo to laiko jau nebegirdėti paskendusios bažnyčios varpų: žvejai pra­keikę. Be to, liaudis tvirtina, kad Bedugnio ežero vanduo požemiu susijungia su ežeru Liškiaviu.

III. Beveik prie pat Ricielių kaimo laukų, Snaigupės kaimo laukuose, seniau buvo liaudies vadinami milžinkapiai. Dabar jau ariamas laukas.

Buvusių milžinų kapinių lauko didžiuma priklauso Ricielių km. ūkininkui Bal­čiui Jonui, pravarde Jonišis. Baudžavas laikais Snaigupės kaimo dar nebuvo, ir to kaimo laukai ir minimos kapinės priklausė Snaigupės dvarui. Kapinynas užėmė, pasakoja, arti du margu žemės, buvo apaugęs eglėmis ir berželiais. Po kapines dvaras ganydavo gyvulius. Pasakoja, kad apie kapines vaidendavosi. Pasirodydavę baronukai, bet pagaunami nesiduodavo. Tai vėl rodydavęsi balti stulpai ir kita, šiuose milžinkapiuose jokio kryžiaus nebuvo. Dvaro ponas užsi­geidė kapines išarti ir padaryti dirbamu lauku. Dvaro artojai atsisakė pono pa­liepimą pildyti. Ponas grasino artojus bausme. Artojai sutiko kapines išarti tik tuomet, kuomet pats ponas padarys pradžią, nuvarys pirmąsias vagas. Ponas sutiko ir įsakė anksti rytą būt pasiruošusiems prie kapinių. Atėjęs ponas nuarė dvi vagas kur užkliūdamas kur ne, nes nemokėjo arti. Nuaręs dvi vagas persi­žegnojo ir liepė artojams arti, sakydamas: „Jei kas bloga bus, tegul bus ant manęs, aš atsakysiu“. Artojai, ardami, — pasakoja senelis tų laikų dvaro ar­tojas, — išarė daug žmonių kaulų, kurie buvę labai dideli, ilgi. Kaulus surin­kę ir giliau pakasę. Jokių kitokių daiktų nepastebėję.

IV. Papiškių kaime, nepertoliausiai nuo Papiškių piliakalnio, yra senovės lai­dojimo vieta. Kai kas vadina Švedkapiais. Čia labai daug akmenų krūs­nių. Liaudis pasakoja, kad prieš karą radę suakmenėjusį žmogų ir įvairių seno­viškų ginklų. Kur tie radiniai dabar yra, niekas nežino. Ši vieta yra nepertoliau­siai nuo Merkinės-Leipalingio plento.

V. Apie 2 klm. nuo Merkinės m. abypus kelio, kuriuo eina telefono linija į Liškiavą, miške yra pylimai — senovės laidojimo vietos, vadinami kurganai. Pasakoja, kad buvusios Merkinės vidurinės mokyklos mokytojas p. Miškinis su mokiniais padaręs į šią vietą ekskursiją ir kelis kurganus mėginę kasinėti, bet, pasakoja, nieko juose neradę, apart kelių pelenų sluoksnių, kas rodo, kad kasinėtuose kurganuose laidota buvo po kelius kartus.

Emilis Šneideris
"Gimtasai kraštas" 1934 nr. 3 - 4


Žemėlapį atsidarykite “Google Maps” programėlėje, savo telefone, ten juo patogiausia naudotis. Mėlyna spalva žemėlapyje pažymėta pradžios ir pabaigos taškas. Geltonai – objektai kuriuos aplankysime keliaudami šiuo maršrutu.

Kelionės įspūdžiai mūsų dienomis. Keliavome pėsčiomis 2021 05 01

Kelionių archeologija. Po Lietuvą pėsčiomis

Vėl visą savaitę stebime savaitgalio orų prognozes, kurios, nors ir miglotai, žadą šiek tiek saulėtą šeštadienį. Turime pasiruošę maršrutą pro mažai dar pažįstamą Lietuvos dalį – Liškiava, tad su nekantrumu norime jį išbandyti.

Žygiui maršrutą sudėliojau pagal 1934 metais žurnale “Gimtasai kraštas” publikuota Emilio Šneiderio straipsnio “Liškiavos senovė” dalį. Nors tai pasakojimas apie istorines šio kaimo apylinkių vietas, kuris nieko bendro su jokiomis kelionėmis neturį, pamaniau, kad tai bus puiki medžiaga, kurios pagalba, žemėlapyje, pavyks paguldyti maršrutą pėsčiomis, aplankant minėtame straipsnyje minimas vietoves. Jame minima gana daug su krašto istorija persipynusiu objektų ir vietovių. Deja, bet tokiam diletantui kaip aš, praėjus beveik šimtmečiui, po to kai jis buvo rašytas, pavyko nustatyti tik pačius ryškiausius objektus.

Taigi, ankstyvas šeštadienio rytas. Danguje beveik nėra debesų, šviečia saulė ir mes iš Vilniaus vykstame Liškiavos link. Nuo čia, į vieną pusę 123 km. Susitinkame Liškiavos vienuolyno ansamblio automobilių stovėjimo aikštelėje. Maršrutas žiedinis, tad čia pradėsime ir čia pabaigsime savo žygį.

Susitikimo vieta kartu ir pirmas mus dominantis objektas. Jo istorija turtinga – 1836 metais čia buvo įsteigti kunigų pataisos namai, kuriuose kalinamų kunigų skaičius siekdavęs 20 – 25. Šie namai veikė iki 1852 m., vėliau kunigai buvo perkelti į kitus pataisos namus. Rašytiniuose šaltiniuose randu informacijos, jog Liškiaviečiai nusikaltusių kunigų nemėgę, juos išgabenant nesutikę skolinti savo arklių bei vežimų.

Vienuolyno ansamblio teritorija
Vienuolyno ansamblio teritorija
Šv. trejybės bažnyčia
Šv. trejybės bažnyčia

Šalia vienuolyno stovi Liškiavos Šv, trejybės bažnyčia, o taip pat vienuolyno ūkinis pastatas bei buvęs svirnas. Visi šie pastatai sudaro Liškiavos vienuolyno ansamblį. Teritorija sutvarkyta, pritaikyta lankymui, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės tiek ansamblio teritorijoje tiek šalia jo. Statydami automobilį vienuolyno teritorijoje, turėkite omenyje, kad nuo 18.00 iki 8.00 vartai rakinami, tad jei žygiuosite iš čia, turėsite spėti sugrįžti.

Šiek tiek apžiūrėję vienuolyno teritoriją leidžiamės nuobodžiausia maršruto atkarpa link Vilkiautinio kapinyno. Nuobodžiausia atkarpa vadinu todėl, kad beveik 4 kilometrus teks eiti asfaltuotu keliu kol išsukus iš jo leisimės per dirbamus laukus ir tarp jų išsidėsčiusius miško ir natūralių pievų lopynėlius. Nuo pradžios iki mus dominančio kapinyno teks paėjėti kiek daugiau nei 5 km.

Pats kapinynas, visa jo teritorija, sunkiai atpažįstama. Kad esame būtent ten, kur ir ėjome, supratome iš čia pastatyto ženklo su užrašu “Pilkapiai vad. lauko mūšio vieta”. Aplink ariami laukai, nors akmenų krūvelių, kaip kad minima aprašyme, yra. Sunku tik  suprasti, kuris krūvos iš lauko surinktų akmenų, o kurios laidojimo papročiu sukrautos.

Pakeliui link Vilkiautinio kapinyno
Pakeliui link Vilkiautinio kapinyno
Kapinyno teritoriją žymintis ženklas
Kapinyno teritoriją žymintis ženklas
Apsamanoję akmenys
Apsamanoję akmenys

Sekanti, beveik 5 kilometrų atkarpa link Radyčiaus piliakalnio, beveik visa driekiasi per sukultūrinta teritoriją. Aplink dirbami laukai, nors atsiveria toliai ir priklausomai nuo metų laikų, turėtu būti į ką pažiūrėti. Mūsų apsilankymo metu matėsi tik į tolį nusidriekę suartos žemės plotai kai kurie bepradedą žaliuoti.

Maršrutas driekiasi tarp dirbamų laukų
Maršrutas driekiasi tarp dirbamų laukų
Bundančios gamtos motyvai
Bundančios gamtos motyvai

Apie Radyčiaus piliakalnį dzūkai pasakoja tokią legendą, esą seniau čia stovėjusi pilis, kurią valdė nežmoniškai žiaurus ir piktas ponas. Tas ponas vieną kartą savo svirne pagavęs velnią, kurį taip primušęs, kad šis jam pažadėjo prinešti tiek aukso, kiek ponui užteks. Ir velnias nešęs, o ponui vis negana buvę, tad nešė tol, kol visa pilis paskendo aukso krūvoje iki kol užgiedojęs gaidys. Tada aukso krūva kartu su palaidota pilimi virtusi kalnu, dabar Radyčiaus piliakalniu vadinamu.

Mums apsilankius piliakalnį atpažinome tik iš šalia įrengtos informacinės lentelės. Pats piliakalnis smarkiai apaugęs mišku, iki jo neveda joks takelis.

Nuo piliakalnio leidomės ilgiausia, beveik 9 kilometrų atkarpa iki Viedzmos (Raganos) akmens, pakeliui aplankydami Liškiavo ežerą. Atkarpa graži, dalis jos driekiasi ežero pakrante. Netoli ežero esančiuose šlaituose radome laukinių gyvūnų urvus. Spėjame, kad čia bus arba barsukų arba mangutų namai.

Liškiaviškio ežero krantas
Liškiaviškio ežero krantas
Liškiaviškio ežero peizažai
Liškiaviškio ežero peizažai
Laukinių gyvūnų namai
Laukinių gyvūnų namai

Viedzmos akmuo taip pat turi savo atsiradimo istoriją, pasakojama, esą Liškiavos pilį raganos mūrijusios. Vienai iš jų benešant šį akmenį užgiedojęs gaidys, trūko raganos prijuostės raiščiai ir akmuo liko Liškiavos laukuose gulėti. Akmens didelio būta, norint jį apjuosti reikėdavę 18 m ilgio virvės. 1941 metų pavasarį sovietai akmenį susprogdino. Dabar jo vietoje stūkso 13, maždaug 1 m. aukščio gabalų.

Beje iki akmens brautis teko per suartus laukus, o jį pasiekę sutikome kitų turistų grupelę kurie taip pat lankė ši akmenį.

Viedzmos akmens skeveldros
Viedzmos akmens skeveldros
Viedzmos akmuo
Viedzmos akmuo
Tokiose vietose būtina fotosesija
Tokiose vietose būtina fotosesija

Nuo čia jau tik galiukas, beveik 4 kilometrų atkarpa, bet užtat kokia! Tai pati gražiausia viso maršruto atkarpa, šiek tiek paėjėjus mišku išlendame ant Druskininkai – Liškiava kelio. Jis nors ir asfaltuotas ir pakankamai nemažai mašinų juo pravažiuoja, tačiau nuo jo, kairėje pusėje,  atsiveriantys Nemuno vaizdai kompensuoja šį nepatogumą. Taip juo eidami ir gėrėdamiesi Nemuno vaizdais, pasiekiame Liškiavos piliakalnį.

Vertinant tai, ką kelionėse po Lietuvą jau teko aplankyti, mano supratimu tai vienas gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Ant jo dar tebestovi bokšto liekanos ir statybai suvežtų akmenų krūva, o atsiveriantis vaizdas atimą žadą. Kairėje pusėje teka Nemunas, dešinėje vienuolyno ansamblis. Žodžiu vaizdas tikrai vertas milijono. Apie piliakalnį ir ant jo stovėjusia pilį sklando daugybė legendų ir padavimų. Viena tokių apie po pilimi esančius, dabar jau užgriuvusius, požemius, kuriais buvę galima nueiti į kitą Nemuno krantą.

Mūsų apsilankymo metu piliakalnis tvarkomas, išpjauti ant jo augę medžiai, tačiau niekaip negaliu suprasti ar vykdant tvarkymo darbus taip sunku surinkti ir šiukšles, kurių primestas bokšto vidus.

Paskutinis poilsis prieš kelionės pabaigą
Paskutinis poilsis prieš kelionės pabaigą
Įsiamžinti gražiausiose Lietuvos vietose
Įsiamžinti gražiausiose Lietuvos vietose
Liškiavos piliakalnis
Liškiavos piliakalnis
Vaizdas nuo piliakalnio
Vaizdas nuo piliakalnio

Iškart už piliakalnio stovi taip vadinamas Liškiavos alkakalnis, kuriuos skiria 17 m. dauba. Šalia abiejų įrengtos aikštelės automobiliams, į juos veda akmeniniai laiptai, nors jie jau gerokai pairę.

Tolumoje vienuolyno ansamblis
Tolumoje vienuolyno ansamblis
Liškiavos grožis
Liškiavos grožis
Šalia akmeninių laiptų radome auganti briedžiuką
Šalia akmeninių laiptų radome auganti briedžiuką

Visą maršrutą žygiavome neskubėdami, tad su arbatos ir užkandžių pertraukėlėmis užtrukome apie 8 valandas. Viso nužygiavome 24,6 km.

Saugokime tai kas sava!

Donatas Greičiūnas 2021 05 01

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia