Visą, ką esu savo akimis regėjęs, savo ausimis girdėjęs iš tėvo, dėdžių ir kitų senių žemaičių apie statybą, važius, ūkiškus padargus, pabūklus, gyvulius, darbus, apdarą, papročius, žaidimus — vienu žodžiu visa, kas sudaro žemaičių kultūros požymį, aš noriu papasakoti.

Bepigu būtų visa tai papasakoti gyva kalba. Bet, kada tai reikia rašyta kalba išreikšti — nebe taip lengva, turbūt, ne man vienam, bet ir kiekvienam žemaičiui, kuris šiek – tiek nusimano kalbos dalykuose. Tiesa, tarp žemaičių ir aukštaičių tarmių yra šiek – tiek skirtumo, bet ne tiek, kiek yra skirtumo tarp žemaičių kalbos ir dabar rašomosios.

Rašomoji kalba reikalauja, kad būtų rašoma „namas“, o žemaičių kalboje yra ir namas ir numas, du skirtinį daiktai. Reikalaujama, kad būtų rašoma „gy­vulys“, o pas mus žemaičius žodis „gijvunlijs“ reiškia pačią gyvybę, o jau gy­vybė įkūnyta, vaikščiojanti vadinama — „gijvolis“ ir „gijvolijs“. Reikalaujama rašyti: ponas, vaikas, katė, arklys, švyturys, o žemaičių sakoma: pons ir ponas; vaiks ir vaikas; kate ir katė; arklis ir arklys; švyturis ir švyturys; arba — bažnyčia, ulyčia, plytnyčia, lanignyčia, o žemaičių sakoma – bagšnitje, ulitje, langinijte taip, kaip merga – mergijte.

Galima patiekti šimtų šimtus pavyzdžių ir parodyti, koks didelis skirtu­mas tarp žemaičių ir dabarties rašomosios kalbos.

Išnarplioti žemaičių kalbą ir įstatyti ją į taisyklių rėmus yra nelengva. Ne vienas žemaitis yra dantis atšipęs tai mėgindamas.

Žemaičiai yra labai didelės ambicijos, savigarbos žmonės. Jeigu jis negali pasireikšti taip, kaip, jo supratimu, jam norėtųsi arba jis privalėtų — geriau jis tylės, dantis sukandęs, arba kietai dūmuos, bet nesirodys bi kaip. Suprantama, kodėl žemaičiai, nors skaičiumi skaitlingesni, negu kurios kitos lietuviškos tar­mės žmonės, o taip maža duoda tautai rašytojų, gilių poetų, mintytojų — todėl, kad neturi jie sau rašomosios kalbos, kuria, jų išmanymu, galėtų tinkamai išsi­reikšti ir pasireikšti. Dabarties rašomoji kalba, jų supratimu, yra labai nukry­pusi blogon pusėn nuo tikrosios senoviškosios lietuvių kalbos.

Kas kūrė tautos kultūrą

Daugelis šiandien mano ir tvirtina, kad lietuvių tautos kultūrą kūrė, sau­gojo ir išsaugojo iki pat šių dienų tiktai tie mažilėliai, vargdienėliai, buvusieji baudžiauninkai, valstiečiai. Toks manymas labai netikslus ir klaidingas.

Tautos kultūrą kūrė ir saugojo visa tauta. Lietuvių tautos žymiu skaičium, kai kur 75 — 80%, o kai kur net 100%, sudarė bajorai. Apie tai byloja mūsų tautos istorija ir pati kalba. Rusų ir vokiečių chronikose sakoma, jog Lietuvos kariuomenę sudarydavo bajorai ir smerdos. Žodis bajoras lietuvių kalboje reiškia žmogų „be janros“. Janra — baimė, rus. strach. Būdvardis bejanras — bebaimis, rus. bezstrašnij. Taigi bajoras reiškią bebaimis, drąsuolis. Smerdas — senovės lietuvių kalboje reiškia „laisvanoris“). Iš „tų smerdų — laisvanorių, kuris pasižymėdavo drąsumu, įgydavo bajoro vardą ir tam tikras teises, negalėjo būti pavergtas, bet turėjo dalyvauti karuose. Kadangi anais laikais Lietuva nuolat kariavo, tai jai ir buvo reikalingi kariai — bajorai; juk tik ba­jorai privalėjo karan eiti. Aišku, kad Lietuvos valdovai, bitik rado progos, dau­gino skaičių bajorų — karių. Kadangi lietuvių tautą sudarė daugumą bajorai, prie kurių priklausė ir turtingesnysis ir šviesesnysis luomas, tai jie (bajorai) daugumoje ir dalyvavo tautos kultūros kūryboje.

Aužbikavis

Lietuviams atgavus spaudą, joje būdavo dažnai vartojami žodžiai, kurie kasdieniniame gyvenime buvo nebevartojami, o jaunimui nebežinomi, pavyz­džiui, man nebuvo žinomas žodis „kaimas“. Prie progos aš paklausiau savo tėvo, koks skirtumas tarp kaimo ir sodos.

— Ar pameni Aužbikavį, kame gyvenome 12 metų ir kame esi gimęs?

Aužbikavis tai kaimas. Tą kaimą sudaro Bilevičiaus dvaras, kame gimei, bajoro Mantrimo du folverkai, penki viensėdžiai, keturi bubeliai ir Aužbikavio soda, susidedanti iš 17 ūkių.

Aužbikavio kaimas priklausė Tenenių parakvijai, Žem. Naumiesčio valsčiui. Kaimą skyrė nuo Vainuto parakvijos nedidelis upelis Bikava, įtekanti už 5 ki­lometrų į upę Jūrą ties Žvingiais.

Kaimo vardas, anot mano tėvo, yra kilęs iš upelio Bikava vardo. Senovėje Aužbikavio žemės priklaususios Vainuto bažnytkaimio savininkui. Todėl šis kaimas ir buvęs vadinamas Užubikaviu, vėliau žmonės pradėję vadinti Aužbikaviu.

Kelias, einantis iš Tenenių į Žvingius, ėjo per Aužbikavio kaimą. Kelias, ei­nantis per patį Aužbikavj, buvo aptvertas tvoromis. Kelias einantis per sodą va­dinosi „ūlyte“, toliau einantis per kaimą vadinosi — gėnetis“. Iš genečio vedė įvažiavimai į sodybas: į Mantrimo ūkius, toliau į Bilevičiaus dvarą.

Prie genečio buvo nedidelė veja su prūdu, kur sodiškių gyvuliai buvo vejami, kad iš čia juos ginti į laukus, pievas ganytis.

Iš visų pusių Aužbikavis buvo apsuptas medžiais. Jokia svetimybė į aužbikaviškius neturėjo įtakos. Čia geriausiai buvo išlaikyti senovės lietuvių tau­tos papročiai. Aužbikaviškiai dar tebekalbėjo centralinių žemaičių tarme; jų šnekta skyrėsi nuo Naumiestiškių, Švėkšniškių ir kitų Paprūsės žemaičių tarmių.

Trobesiai

Visi aužbikaviškių trobesiai buvo mediniai ir šiaudiniais stogais dengti. Jaujos, staldžiai turėjo sienas iš apvalių rąstų. Gyvenamieji namai — trobos buvo statytos iš tašytų rąstų ir, rodos, Aužbikavije nebuvo nė vienos trobos, išskiriant bubelių stubas, kad nebūtų apipėrytos. Pėros buvo prikaltos įpė­dinėmis ar gelžinėmis, bet kaltinėmis, vinimis. Trobos kaminų neturėjo; dūmai išeidavo pro čiukurus. Bajoro Mantrimo troba, kame jis pats gyveno, tu­rėjo kaminą; kitame jo ūkyje, kame gyveno jo sesuo, jau senyva merga, troba naujai pastatyta iš pjautinių sienojų, nepėryta, turėjo du kaminu; stogas šiau­dais klotas; langai žymiai didesni negu kitų aužbikaviškių trobų.

Aužbikavo dvaro gyvenamasis namas vadinosi „nurnas“. Numas buvo pėrytas, stogas gontų; dviejų kaminų; langai dideli — aštuonių rūtų. Dvaro kiti trobesiai buvo vadinami būdinkais. Bendrai, žemaičiuose dvariški, stambūs trobesiai buvo vadinami būdinkais; visi sodiški trobesiai buvo vadinami trobomis be skirtumo ar čia gyvenamieji ar staldžiai.

Rudys

Aužbikavio sodoje gyveno ūkininkas, valstietis Rudys. Tai buvo tipingas žemaitis — aristokratas, nepaprastai didelios įgimtos inteligencijos žmogus. Vi­sad švarus, visad skustas; valgiuose, gėrimuose saikus; kalboje išmintingas, padorus ir įdomus; gerai pažinojo savo tautos gražiuosius papročius — tautos etiką, etiketę; todėl visų ir valstiečių ir bajorų Rudys mielai buvo kviečiamas, širdingai sutinkamas ir gerbiamas. Aušbikavije nebuvo veselės, krikštynų, šer­menų ar kurio kito puokilio, kad Rudys nebūtų pakviestas. Jis būdavo dažnas svečias ir mano tėvo namuose.

Pamenu jo teigimą, kad jis pamenąs laikus, kada Ašbikavio sodiškiai dar gyvenę šėtrose; jų šėtros buvusios ant kalvelės, kame randasi Černiauskio viensėdis. Tik viena bajoro Mantrimo troba tebuvusi; ir čia nebuvę nė jaujos, nė staldžių. Tai buvo dar pabaigoje 18-jo amžiaus.

Nė Rudžio, nė kitų aušbikaviškių nebuvo kalbama apie baudžiavą bei jos žiaurumus. Atrodytų, kad aušbikaviškiai baudžiavos nepažinojo. Kada aušbikaviškiai gyveno dar šėtrose, tada dar Aušbikavio dvaro nebuvę. Tiesa, anot ba­joro Mantrimo, Aušbikavio žemės Lenkijos karaliaus buvusios atiduotos bajo­rui Bilevičiui podraug ir bajoro Mantrimo žemės; dėlto bajoras Mantrimas bu­vęs priverstas net keliauti į Varšuvą, kad įrodžius karaliui Zigmantui Augustui savo juridines ir bajoriškas teises į savo žemę. Kitoniškai, anot Mantrimo, bū­tume priversti eiti baudžiavą Bilevičiams.

Mano Tėvas

Mano tėvas yrą gimęs Rietave 1839 metais. Jis buvo maištininko, 1831 m. sukilimo dalyvio sūnus. Kada gen. Gelgaudo armija ties Šiauliais buvo rusų su­mušta, tai mano senelis 25 metų vyras nepabėgo užsienin su kitais Gelgaudo armijos likučiais, bet pasiliko Žemaitijoje ir kurį laiką slapstėsi, negrįždamas į tėviškę, Pijvorių dvarą Rietavo val. Jis apsigyveno Švėkšnoje; čia jis buvo per du metu altaristos tarnu; paskiau išėjo bernauti į Bereikas pas bajorą Pet­kevičių. Bebernaudamas jis vedė Petkevičiaus giminaitę, neturtingą mergaitę.

Tuo laiku jis gavo iš kunigaikščio Oginskio ūkį Rietavo val., kuris vėliau buvo atimtas iš mano senoliaus ir atiduotas kitam bajorui Vaitkevičiui. Iš čia senolis su skaitlinga ir jauna šeima grįžo Švėkšnon, kame Krauleidžių sodoje paėmė nuomon nedidelę ūkę. Krauleidžiai buvo evangelikai – liuteriai. Mano senolio šeima buvo katalikai. Todėl liuteriai nekentė, kam katalikas jų tarpe apsigy­veno. Krauleidiškiai pradėję nuodyti mano senoliaus gyvulius. Daryta tai kokiu tai paslaptingu būdu.

Tarp vištų atsiradęs keistas gaidys, pasišiaušęs, nušepęs; giedodavęs lyg vištgaidis ir ne kaip gaidžiui privalomu laiku; pagauti jis nesiduodavęs; pra­dėjusios vištos dvėsti.

Vieną rytmetį senolis anksti kėlęs ir iš kamaros išėjęs patyręs baisiai bjau­rią smarvę troboje, nuo ko kaip dusulingas žmogus net uždusęs ir perkritęs ant aslos. Subėgusi jo šeima, tėvą išvilkę oran, o apžiūrėję trobą, radę ant suolo ties Dievomunka didelį kraujų gumulą, kurį išnešę laukan, išmetę. Nuo to laiko pradėję dvėsti gyvuliai. Išdvėsę visi gyvuliai; net pirktiniai ir tie dvėsę; nedvėsę tik skolintiniai. Čia senolis stipriai suvargęs ir buvęs beviltėje padėty.

Mano tėvas, kaipo vyresnysis šeimos sūnus, pradėjęs labai anksti vyrų dar­bus dirbti. Anot jo, metų berniukas šieną piaunant jau vyrams kojas kapodavęs, t. y. lenktyniuodavęs su vyrais šieno piovime.

Ir mano tėvas, kaip tas Rudys, ir tūkstančiai kitų žemaičių, buvo typingas žemaitis — aristokratas. Nors buvo beraštis, bet savotiškai prasilavinęs. Jo žodžiais tariant: aš, vaikeli, esu Latuvą keliavęs keliais sykiais ir išilgai ir skersai, ir pėščias, raitas ir važiuotas. Jis buvo buvęs ir Berlyne, Karaliaučiuje, Instrutėje, Baltstogėje, Panevėžyje, Daugpilyje ir Rygoje. Lietuvių kalbą nepa­prastai gerai pažinojo; pažinojo ir jos tarmes. Kada atsirado lietuviški laik­raščiai, kuriuose kartkartėmis rasdavosi man nežinomi žodžiai — tėvas sugebėdavo paaiškinti ir nurodyti kame, kurioje Lietuvos vietoje žmonės tokį žodį vartoja. Mano paklaustas, kodėl rytų aukštaičiai sako: „Korva“? Jis šitaip pa­aiškino. Seniau, kada žmonės dar karvėmis važiuodavę ar ardavę, buvę sakoma: ve, antai važiuoja, aria „karvėmis“; bet kada privažiuoji arčiau, tai pamatai, ar čia karvės, ar čia jaučiai, ar čia buliai. Jis, kaipo bemokslis nesugebėjo man paaiškinti, jog žodis „Karva“ vartojamas bendrinėje prasmėje.

Nuostabu tai, kad mano tėvas, jo brolis Leonas ir jų sesers, kurie buvo gimę Rietave, Žemaitijoje, paklausti, kurios tautybės, vadindavo save latuveis, ne lytuviais, kaip daugelis žemaičių, ir ne lietuviais, kaip save vadina aukštai­čiai. 1920 m. patyriau, jog Vilnijoje kai kuriose vietose aukštaičiai ir dzūkai taipgi save vadina latuveis.

Prie tėvo asmens kiek ilgiau sustojau dėl dviejų dalykų:

  1. Kad parodyti, jog Lietuvos, o ypač Žemaitijos, bajorai nebuvo paniekos verti mėlynkraujai išgamos, kaip tai tvirtina kai kurie šių dienų neišmanėliai, nepažįstą tautos erškėčiais klotos praeities ir istorijos. Lietuvos bajorai irgi kovojo dėl tautos nepriklausomybės, už jos geresnę ateitį, pasiryžę mirti, ne­tekti turtų ir patekti skurdan, vargan.
  2. Kad man tėvas buvo geriausis mokytojas lietuvių kalbos; jis pastūmėjo mane lietuvių kalbą tirti; jis supažindino mane su lietuvių tautos gražiaisiais papročiais ir išmokino mylėti savo tautą, o svarbiausia mylėti žmones, visą žmoniją. — Dėl to aš čia šiose knygose dažnai vadovausiuos savo tėvu.

Žemaičių statyba

Ne pas visus žemaičius, ne visose vietose statybos pastatai buvo vienodus. Biednuomenės, vargdienių statyba skyrėsi nuo smulkių ūkininkų, o šiųjų nuo dvarininkų statybos. Lyginant šią mišrią statybą, galima pastebėti, kaip žemai­čių statyba vystėsi.

Būdos, šėtros

Kada Rudys papasakojo, kaip Aužbikavio sodiškiai gyvenę šėtrose, aš vai­kas tuoj kreipiaus į tėvą ir klausiu, kaip tos šėtros buvo statomos.

Kuolai ar mietai vienas nuo kito per žingsnį sukalama žemėn ratu, palie­kant juos lauke aukščio iki pažasties; aplink dedama velėnos, iš jų sudaroma šėtros sienos. Virš sienos dedamos kartės, kurios storgaliai karklais ar žilvičiais pririšami prie kuolų; karčių plongaliai tam tikru būdu sujungiami, kad pa­liktų skylė dumui išeiti. Skersai karčių buvo dedami lankstaus medžio lotai, prie kurių jau buvo rišami šiaudai. Jeigu šiaudų neturėta, tai šėtros stogas buvęs klojamas eglėšakėmis. Eglėšakėmis buvo klojami ne vien šėtrų stogai, bet staldžių stogai. Kada mano tėvas atvyko Aužbikavio dvaran gyventi, tai radęs stainės, abarių ir kiaulininkų stogus klotus eglėšakėmis.

Šėtra su pintinėmis durimis
Šėtra su pintinėmis durimis, šiaudų ir eglišakėmis stogu ir velėnomis klotomis sienomis.

Šėtros anga durų neturėjo; vie­ton durių buvo išpinti varteliai, ku­riuos pridengdavo kailiu, kad vėjas nepūstų ir neįpustytų.

Žemaičiai šėtromis vadina ir iš audeklo padarytas būdas. Žemaičiai kariai, grįžę iš kareiviavimo rusuose, pasakodavo, jog vasaros metu laike manevrų gyvendavę šėtrose, padary­tose iš audeklo.

Budos buvo daug mažesnės negu šėtros. Būdoje galėjo tilpti vienas, du, daugiausiai trys žmonės. Budas pasistatydavo piemens, sargyba apsisaugojimui nuo lietaus, darganos, gal ir nuo žvėries. Būdos buvo statomos iš žemių, velė­nų; iš virbų, eglašakių; iš šiaudų ir lentų. Lentinės būdos būdavo padėtos ant šlajų, kad galima būtų kur norima jas nuvežti. Tokias būdas turėdavo dvarų arkliaganiai.

Butas

Butas, tai patobulinta šėtra. Šėtra apvali ar apvalainė; sienos iš velėnų su­krautos. Buto sienos buvo sukrautos iš apvalių rąstų – sienojų kerčiose tam tik­ru būdu sujungtų. Daugiausiai butai buvo ketvirtainiški, negu pailgi. Stogas, žinoma, šiaudinis su čiukurais dūmams išeiti. Stogas rėmėsi tiesiog ant sienos; skersinių balkių nebuvo. Vienos durys žmonėms vaikščioti; priešais šių buvo mažytės durelės; šios buvo vartojamos sąšlavoms, pelenams ir kitokioms atmatoms išmesti. Dėl to, butai buvo statomi užpakaliu prie upelio, daubos atkrančio.

Buto asla buvo drėbta, lieta plūkto molio; asla buvo aukščiau žemės pa­viršiaus. Buto sienos buvo sukrautos ant pat žemės; pamatai apdrėbti plūkto molio, kad vanduo, lašėdamas nuo stogo, negalėtų patekti vidun. Vidury aslos buvo slėsni duobutė, kame kūrenosi ugnis; ši duobutė vadinosi, „žijdinju“. Virš žydimo prie kazilo kryžmos buvo pririštas vanšas, t. y. ilga kartelė stor­galyje su kibekliu, kobiniu, ant kurio pakabindavo varinį. Jeigu varinis būdavo be lanko, tai žydinyje padėdavo tris akmenis, ant jų padėdavo varinį, špyžinį puodą ar petėlnę; po jais kūrendavo ugnį. Buto vidaus pasieniais ėjo sustatyti paplatūs suolai, ant kurių pasidėję patalą žmonės gulėdavo, miegodavo.

Butas langų, šių dienų supratimu, neturėjo. Iš kiemo pusės, vienoj ir kitoj durų pusėje buvo po vienų nedidelę ketvirtainišką skylę iškalta sienoje, iš vi­daus užstumiamos lentelėmis. Kad vėjas neįpūstų ir kad dienos metų šiek tiek šviesos žypčiotų į tas skyles buvo įstatytas rėmelis su ištempta pūsle. Tai savotiškas buto langas.

Buto durys ir durelės buvo veriamos iš vidaus ir užsklendžiamos mediniais sklansteis iš vidaus. Durų, sklanstį galima atšauti, atsklensti iš lauko pu­sės tam tikru mediniu raktu. Durų sklanstis iš viršaus turi karpus, graveles išpiautus. Rakto liežuvėliu užkabinant karpus, atstumiama arba užstumiaina sklanstis.

Panašų butą aprašo ir Simanas Daukantas, vadindamas jį troba. Ir šių die­nų žemaičiai vadina trobomis visus trobesius. Būdamas 12 — 13 metų amžiaus, aš skaičiau balsiai Simoną Daukantą tėvui klausantys; tada mano atydą atkrei­pė nebuvimas bute balkių ir tėvo paklausiau: „tata, pasakyk, kur pririšdavo kartę lopšiui supti, jeigu tokioje troboje nebuvo balkių?

— Ar atmeni a. a. Kačino senąją trobą? Kačino senojoje troboje nebuvo nė balkių, nė lubų, kaip mūsų troboje. Tokios trobos vadinosi butais.

Toliau man tėvas papasakojo, kaip tokiuose butuose buvo įrengtos kartės. Apie tai bus kitoje vietoje.

Pėžerio kaime, Tenenių parapijoje, Šimkevičiaus dvaro medinčius buvo Ju­lijonas Jucevičius, kuris buvo vedęs mano tėvo seserę. Jucevičiai gyveno trobo­je, kuri nebuvo panaši į kitų tos apylinkės žemaičių trobas, irgi nebuvo butas, koks buvo Kačino. Nesykį esu su tėvais buvęs svečiuose pas Jucevičius. Kada sueidavome į vidų, tai teta sakydavo: „sveteliai, ko stovite bute, prašau, eiti į trobą“.

Iš lauko pusės tas butas — troba šiaip atrodė. Sienos — tašytų rąstų, su­krautos ant pat žemės; pamatai padėti plūktu moliu, kad vanduo pro pa­matus nesunktus vidun. Šoninės sienos buvo kokių 8 sieksnių, o galinės sienos 4 sieksnių.

Stogas šiaudinis be kamino, iš galų stogo buvo čiukurai pro kuriuos išeidavo viduje kūrenamos ugnies dūmai. Pastogės buvo plačios, kad lietus neplaktų į sienas.

Iš kiemo pusės lygiai per patį vidurį sienos buvo iškirstos durys, uždaromos iš vidaus pusės ir užrakinamos sklansčių.

Iš kiemo pusės po dešinei nuo durių buvo du nedideli, bet 4 rūtų lan­gai; po kairei buvo tik vienas langas ir tas, nepamenu gerai, rodos, buvo vieno ar dviejų rūtų.

Įėjus per duris vidun matėsi didelis tamsus kambarys, truputį pailgesnis, negu platus. Asla plūkto molio, bet žemiau, negu žemės paviršius lauke. Kam­barys be lubų ir be balkių — tai butas, kaip mano teta vadino. Prie­šais didžiųjų durių, kitoje šalinėje sienoje, buvo mažos durelės, į vidų daromos ir mediniu sklansčiu užsklendžiamos; pro jas žmonės nevaikščiojo, nors galima susilenkus praeiti. Šios durelės buvo naudojamos pelenams, sąšla­voms išmesti, pamazgoms išpilti.

Po kairei nuo durų, ties mažuoju langeliu, stovėjo varstotas, prie kurio dėdė dienos metu darbuodavosi; toliau stovėjo drožtuvas, vartojamas drožimui lankų arba medpadžių šikšninėms klumbėms, nes dėdė, kaipo šiaulie­tis, tik šikšnines klumpes tenešiojo. Toliau, matydavau, būdavo ku­petos bulbių (ropučių), burokų, morkų, sietinių. Nė girnų, nė lovų bute nebuvo.

Po dešinei nuo laukinių durių ėjo skersai siena taipgi tašytų rąstų, čia tuoj per dvi pėdi nuo laukinės sienos buvo durys, dydžio kaip ir laukinės, į trobą. Arčiau prie antros šalinės sienos buvo nedegtų plytų, o gal tik plūkto molio, sienelė prikibyta prie vidinės sienos su gobturū; apačioje gobtūro buvo įrengtas žydinys, kame ugnis kūrenosi, kame ir valgiai buvo gaminami; čia buvo ir tri­kojis puodui, petelnei uždėti; buvo ir vanšas prie vidinės sienos pritvir­tintas. Ugnies dūmai ir žiežirbos kildavo į gobtūrą, užsigavę, ypač žiežirbos, krisdavo žemy, o tik dūmai kildavo aukštyn ieškodami kelio į čiukurus, kad išeiti laukan. Dūmų bute būdavo tiek daug kartais, kad žmonės vaikščiodavo pasilenkę, susikūprinę, net mano 8 metų vaiko galvą dūmai siekdavo.

Įėjus į trobą matėsi asla plūkto molio, bet augštesnė negu bute ir negu že­mės paviršius lauke. Tiesiai dar vienas langas, lygiai toks pat kaip kiti du po dešinei iš kiemo pusės. Tie trys langai sudarė trobos šviesiąją kertę, kame sto­vėjo beržinis stalas. Viršuj jo ant galinės sienos kabojo Dievo munka. Jokių pa­veikslų pas dėdės nebuvo. Po dešinei prie lango stakto ant vinelės pakabintas kybojo nedidelis veidrodėlis, į kurį pasižiūrėdamas dėdė barzdą skusdavo.

Čia buvo lubos ir du balkiai, jungiantys šonines sienas. Lubos ir balkiai buvo aprūkę nuo deginamų žiburių ir žvakių dūmų.

Po kairei nuo durių buvo didelis pečius, taip aukštas, kad beveik siekė lubas; ant pečiaus atsigulti nebuvo galima. Pečius buvo taip įrengtas, kad tu­rėjo liuktus ir galima buvo jame duoną kepti. Pečiaus kūryklos anga neturėjo durelių, bet būdavo uždedama storoka blėka (skarda) ir priglausta nedegta ply­ta. Pečius turėjo užpečkį, t. y. nebuvo priglaustas prie vidinės sienos. Dū­mams išeiti buvo per lubas išvestas kaminukas, dūmtraukis, kuris virš lubų buvo 1½ pėdos augščio. Iš kaminuko dūmai kilo į pastogę ir pro čiukurus slinko laukan.

Tamsiojoje kerčioje, kame nebuvo nė vieno lango, išilgai užpakalinės sie­nos, stovėjo lova, kame patys šeimininkai miegojo.

Toki buvo mano dėdės troba, kame svečiai buvo vaišinami. Kiti šeimos na­riai ir samdininkai valgydavo bute prie nedidelio staliuko su palente, ant kurios būdavo dedamas puskrėstis su dažnai neluptom bulbėm.

Šis butas — troba buvo pastatytas prie pat atkrančio nedidelės daubos, tei­singiau, nedidelės raguvos, vandens išgriaužtos. Į šitą raguvą per užpakalinės dureles ir buvo verčiamos sąšlavos, pelenai ir kitos atmatos.

Stuba arba Instubė

Aužbikavio kaimo Sadiškiai, bajorai Mantrimai ir penki viensėdžių ūkinin­kai gyveno trobose, o keturi bubeliai gyveno stubose, stubelėse. Mažeikių apskri­tyje tokias stubas, t. y. trobas vieno kambario vadinama „instubės“, nuo žodžio insteibu, insteibti.

Kai kur instubė klaidingai vadinama butu, buteliu. Tiesa, iš lauko pusės, žiūrint iš tolo butas nuo instubės niekuom nesiskiria. Vieno ir kito stogas šiau­dinis; dūmai išeina per čiukurus; tiesa, instubės daugiausiai vidury stogo turi skylę, į kurią įstatytas trumpas lėtų kaminukas, nesiekiantis lūbų. Instubė yra daug mažesnė, negu butas. Butas neturi lubų, o instubė turi lu­bas ir tuomi panaši į trobą. Butus vėlesniais laikais pradėta vadin­ti gyvenamąjį kambarį, kuriame esti pečius ir virtuvė. Tai įvyko baudžiavai panaikinus, kada prie dvarų atsirado metininkų ir kumečių trobos. Tose trobose metininkams (ordinarčikams) buvo įrengti butai. Buto vardas yra kilęs iš žo­džio būti.

Būdinga Aužbikavio instubė buvo šitoki. Šoninės sienos tašytų sienojų, nepėrytos, ilgio 5 sieksnių; galinės sienos tokios pat, tik 3 sieksnių ilgio. Sienos ir čia buvo padėtos ant žemės; pamatai apdėti plūktu moliu, kad lau­ko vanduo neveržtųsi pro pamatus į vidų.

Stogas šiaudinis su didelėm pastogėm, kad apsaugotų sienas nuo lietaus. Be čiukurų. Viduryje stogo kyšojo lentinis kaminu­kas per kurį išeidavo dūmai.

Trobesių planai
Trobesių planai

Vienos durys, ne viduryje šoninės sienos, bet arti vienos kurios kertės. Du­rys vidun veriamos, rakinamu sklansčiu uždaromos.

Durys vedė į priemenę. Priemenė be lubų. Priemenės asla plūkto mo­lio, bet augštesnė, negu žemės paviršius lauke. Priemenėje sudėti ūkiški reikmens: viedrai, naščiai, geldos, krėščiai (krėstei), kopūstų bačka, bačka jovalui pilti, kubilas žlugčiui žluginti ir kita. Čia stovėjo ir koptos (kopė­čios) arba drobynos ant viškų užlipti. Lubos buvo apdėtos plūktu moliu. Ant lubų buvo supiltos kupetėlės grūdų: miežių, rugių… čia pat kabojo ir rūky­ta mėsa. Iš lubų kyšojo nedegtų plytų kaminukas, iš kurio degamos ugnies dū­mai skleidėsi po visą pastogę ir atvėsę išeidavo laukan per skylę stoge, kurioje buvo įstatytas lentų kaminukas.

Priemenę nuo gyvenamojo kambario skyrė siena. Šioje sienoje per porą pė­dų nuo šoninės sienos buvo durys su aukštu slenksčiu ir veriamos į priemenę. Durys čia buvo uždaromos medine klemb a ir iš vidaus užkabinamos gelžiniu kibekliu. Po kairei nuo durių šoninėje sieninėje sienoje tebuvo vienintelis langas, keturių, dažniau šešių, bet žemų, stiklo rūtų. Po langu buvo suolas, o ties langu stovėjo nedidelis stalas.

Po kairei durių stovėjo molio ar nedegtų plytų pečius, beveik trigubai pail­gas, negu platus; su užpečke, t. y. nebuvo priglaustas prie vidinės sienos, kuri skyrė įnstubę nuo priemenęs. Užpečkėje ir ant pečiaus buvo sukrautos mal­kos kūrui.

Ties pečiaus anga buvo virtuvė su viena skyle variniui įstatyti, po apačia kurio buvo kūrenama ugnis. Kai kur buvo dvi skylės, dviem variniam įstatyti. Virš virtuvės buvo gobtūras kiauras su kaminuku, išeinančiu per lubas; šio kaminuko skylė arba dūmtraukis buvo užstumiamas lentine stūme, kai kur neteisingai juška vadinama. Dūmai iš virtuvės kūryklos patekdavo į pečių, iš kur liuktais pro šeltę patekdavo į gobtūrą.

Po kairei prie kitos šoninės sienos stovėjo lova, šalia kurios stovėjo vyge. Prie lovos galo būdavo išmarginta skrynė, kame buvo laikomi baltiniai, išeiginiai drabužiai.

Po lovai žiemos metu būdavo supiltos roputės (bulbės). Tai šitaip atrodė stubos vidus. Stubose, instubėse gyveno Aužbikavio bubeliai, kurie žemės teturėjo vieną daržą, pusę dešimtinės, kiti — 1 dešimtinę, kiti — 2, nedaugiau 4 dešimtinių žemės.

Tie, kurie turėjo daugiau žemės ar didesnę šeimą, dar turėdavo kamarą. Iš stubos buvo durys į kamarą. Kamara — tai tamsus kambarys su mažyčiu lan­geliu, be stiklo, drabužinių kamščiu iš vidaus užkišamu. Kamaroje būdavo viena dvi lovi, kame vaikai gulėdavo. Čia gembėse drabužiai kabodavo ir pienas puode­liuose stovėdavo pastatytas.

Kartais prie kito instubės galo, prie priemenės sienos, būdavo staldis karvei, kiaulėms ar arkliui.

Trobos

Aužbikaviškių trobos nebuvo vienodos. Sodiškių trobos skyrėsi nuo bajoro Mantrimo trobos. Bendrai, bajoriškių dvarelių trobos skyrėsi, nuo smulkių ūkininkų trobų dydžiu ir vidaus kambarių iš­dėstymu, bei jų pavadinimu.

Rudžio Troba. Rudžio troba buvo jau sena, gerokai susmukusi į žemę. Sto­gas šiaudinis su čiukurais. Iš kiemo pusės lygiai per vidurį laukinės sienos buvo iškirstos durys, veramos į vidų ir užsklendžiamos mediniu skiausčių. Prieš durių slenkstį lauko pusėje buvo įleistas žemėn akmuo su plokščiu paviršium kojom valyti, kojomis trenkant į akmenį nukratyti purvus nuo avalynės. Abiejose durių pusėse buvo iškalti sienoje po vieną mažytį ketvirtainį langelį, per kuriuos buvo apšviesta prieangė.

Prieangės asla buvo grinsta ir aplubota abejose durių pusėse; į laukinę sie­ną buvo įkalinėta medinės gembės drabužiams pakabinti. Po kairei iš prieangės buvo durys į kamarą, o po dešinei vedė durys į trobą.

Čia troba, kaipo troba buvo lubota, bet ir asla grįsta. Po dešinei iš kiemo pusės buvo 2 langai šešių, rūtų ir iš sodnelio pusės toks pat bet vienas langas. Šviesiojoje kertėje buvo pastatytas stalas, o pasieniais ėjo suolai.

Po kairei nuo durių stovėjo pečius tinkuotas ir nubaltintas kalkėmis; tarp pečiaus ir galinės sienos ėjo siena su durimis į užpečkinę. Šioje pusėje sienos stovėjo lova. Užpečkinėje taipgi stovėjo lova. Užpečkinėje buvo du langai: vienas iš galo, kitas iš laidario pusės; prie šio lango buvo nedidelis stalas, prie kurio nedidelė Rudžio šeima: jis, moterė, duktė, bernas ir mergė valgydavo. Trobos pečius buvo kūrenamas iš užpečkinės.

Iš užpečkinės durys vedė į priemenę. Priemenės asla molinė; ji be lubų; čia pat stovėjo koptos užlipti ant viškų. Priemenėj buvo ketverios durys: į laidarį, į užpečkinę, į kamenę ir priešininkę.

Kamenėje asla molinė, sienos juodos, dūmų nurūkusios. Priešais pa­sieniu eina iš molio nulieta juosta: augščio — vienas sprindis, plotis — apie ½ sieksnio ir ilgio — nuo trobos sienos iki priešininkės sienos. Šita juosta — tai žydinis; čia buvo vanšas, trikojis; čia tai ant žydinio vasaros metu buvo verdama valgiai, kepama mensos, kiaušinės. Po kairei ant žydinio buvo iš molio nudrėbta kūrykla, į kurią buvo įstatytas špyžinis katilas, kuriame buvo ver­damas jovalas. Kamenėje lubų nebuvo; vieton lubų buvo padėtas liuosai su protarpiais lentos ar puslentės (pačvartės). Virš šitų lentų rūkomos, vendzijamos (mensos) mėsos. Viršuj kamenės ant viškų, ant kazilų rištavonių buvo padėtos pautos, prie kurių tam tikru būdu buvo iškabinėtos mėsos. Pats vendzijimas bu­vo reguliuojamas tai praplėčiant, tai sustumiant lentas virš kamenės.

Priešininkė buvo beveik tokio pat dydžio kaip ir troba antrame gale. Asla čia molinė su lubomis, vienas keturių rūtų langas iš laidario pusės. Po kairei durių — didelis pečius su virtuve ir gobtūru.

Čia buvo duona minkoma ir kepama; šaltu metu verdama; čia ir kiti darbai dirbama; čia stovėjo stūpta tašymui, benkis dažymui, duonminkis, grūstuvys; čia buvo ir kiti įrankiai: kirvis, grąžtas, piūklas, viedrai, milž­tuvės. Speigų metu čia rasdavo prieglaudą apsijeravusi avis, veršiukas, vištos.

Jeigu ūkis pereidavo sūnui arba žentui, tai seniai tėvai apsigyvendavo priešininkėje.

Už sienos buvo kamara. Įėjimas į kamarą buvo iš prieangės. Kamara tamsi, mažytis langelis vienos rūtos, iš vidaus užstumiamas lentelstūme. Kamaroje buvo sūriai, sviestas, pienas, gėrimai, patalynė, išeiginiai drabužiai ir stovėjo vie­na lova, kame gulėdavo šeimos nariai, ne svetmi.

Tai tokia buvo Rudžio troba žiūrint iš lauko ir iš vidaus. Panašios trobos buvo ir kitų Aužbikavio sodos gyventojų. Kitų trobos gal buvo didesnės ar ma­žesnės. Kitų pati troba, kurią šiandien pavadintumėme svečių kambariu, turėjo aslą molinę. Kitų vėl užpečkinė buvo perdalyta: 1) viena buvo užpečkinė, 2) kita vadinosi pakajuku, o vėliau pradėta vadinti alkieruku. Jeigu ūkis buvo di­desnis, kaip aužbikaviškių viensėdžiuose gyvenančių, tai trobos buvo, didesnės.

Tokiose trobose priešininkės ir kamaros dalis buvo atskirta siena, sudarant ka­marą su durimis iš kiemo pusės, o kita jos dalis turėjo duris iš laidario pusės.

Bajoro Mantrimo Troba. Kadangi bajoro Mantrimo ūkė, palyginus su kitų aužbikaviškių ūkėmis, buvo didesnė, tai ir jo troba irgi buvo didesnė, atatinkamo ūkei didumo.

Pagrindinis kambarių išdėstymas Mantrimo troboje buvo toks pat, kaip ir Rudžio trobos. Tik čia buvo daugiau kambarių ir turėjo kitus pa­vadinimus.

Stogas šiaudinis, be kamino, su čiukurais ir geruliais. Sienos pierytos, bet pastatytos ant lygios žemės, tik pamatai, kaip ir kitų, apdrėbti plūktu moliu.

Langai šešrūčiai matosi iš visų pusių trobos, iš šonų ir iš galų.

Abejos durys, abejuose trobos šonuose, iškirstos per pat trobos vidurį. Už­pakalinės durys buvo vienverės, iš suleistų lentų. Iš kiemo pusės durys buvo me­dinės, bet dvilypės, vienverės ir veramos į senius; uždaromos gelžiniu sklansčiu, kuris buvo sklendžiamas mediniu raktu su gelžiniu liežuvėliu.

Prieš durių slenkstį buvo žemėn įleistas girnų kūlis kojoms valyti. Čia prieangis turėjo stogelį.

Prieangė čia, kaip ir visose stambesnių bajorų trobose, vadinosi seniai arba sėdniai. Kada ateidavo į bajorą žmonės, tai laukdavo jo prieangėje, kame buvo sėdliai (zedliai — vokiškai tarena), suolai ar krėslai, kė­dės; vienu žodžiu čia žmonės laukdami sėdėdavo; todėl bajorų trobose prieangė ir vadinosi sėdniai, arba sutrumpintai seniai. Seniuose abejose durių pusėse buvo po vieną nedidelį ketvirtainišką langelį. Seniuose buvo kabykla drabu­žiams pakabinti ir didelis kupris, kurin buvo sudedami nesezoniniai drabužiai. Kupriu vadinama kiekviena skrynė, kurios viršus su kupra, arba pusapvalis.

Seniuose buvo dar dvejos durys. Vienos po kairei vedė į pakajų, tai pati troba, tai svečių kambarys. Toliau tiesiai buvo alkieris; alkieriaus grin­dys buvo augščiau, negu pakajaus grindys, arba kitų kambarių. Į alkierį reikėjo įžengti vienu laipteliu. Visose bajorų trobose buvo alkieriai. Alkieris — tai atnašavimo, gal maldos kambarys. Alkėryje buvo lova, kurioje miegodavo pats ponas.

Iš alkierio buvo durys į ponios pakajuką; čia grindys buvo irgi že­miau, negu alkieryje; čia buvo ponios lova ir vaikų lovelės, lopšys ar vygė.

Iš ponios pakajuko buvo durys į užpečkinę. Užpečkinės asla molinė ir žemesnė, negu pakajuje ar pakajuke grindys. Čia buvo lova, kame gulėjo auklė, ir buvo stalas, prie kurio pats šeimininkas valgydavo. Didysis pečius buvo kūrenamas iš užpečkinės. Čia buvo dar pečiukas, kurs šildė alkierį ir pakajuką.

Iš čia durys vedė į priemenę. Iš priemenes vienos durys vedė į lauką, į staldžius, kurie atokai stovėjo nuo trobos.

Iš primenės vienos durys vedė į kamenę; kamenėje buvo pailgas židi­nys; viename jo gale buvo įmūrytas katilas, kuriam jovalą virdavo ir žlugtį žlugindavo; viršuj kamenės, kaip ir pas Rudį, buvo įrengta mėsoms vendzyti (vendijti).

Iš priemenės koptomis buvo užkopiama ant trobos viškų.

Ketvirtos durys iš priemenės vedė į priešininkę duonkepis pečius su virtuve.

Virtuvė buvo dviejų skylių su špyžiniais rinkiais; į skylę būdavo įsta­tomi katilai, variniai galviams, po kuriais buvo kūrenama ugnis. Virš virtuvės buvo gobtūras, kartais ir garvilke vadinamas. Į gobtūrą patekdavo ir garai nuo virtuvės, ir dūmai iš duonkepio ir iš virtuvės; iš virtuvės dūmai praeidavo duon­kepio pečiaus liuktais, kad apšildyti prišininkę, ir tada patekdavo į gobtūrą.

Virtuve žemaičiai vadina tai, ką lenkai vadina kuchenka. Tokį kambarį, ka­me verdama, žemaičiai, vadina virykla.

Priešininkėje buvo ir didelis stalas, prie kurio valgydavo visi talkos metu. Priešininkėje šeimyna vakarodavo žiemos metu; vakarodama įvairius darbus dirb­davo; čia buvo ir lova, kurioj mergės miegodavo; vaikiai eidavo gulti į kamarą, kuri buvo prie klėties.

Žemaičių nums

Žemės Ūkio Rūmai ne tik yra sumanę, bet ir gyvai vykdo mūsų kaimo se­novės kultūros paminklų apsaugą. Jų oro muziejuje jau matome perkeltą ištisą eilę senovės pastatų, vaizduojančių mūsų protėvių būklės sąlygas, jų statybą ir t. t. Jų tarpe ytin reikšmingas žemaičių nums, kuris bus bene seniausis ir retai kur beužtinkamas lietuvių statinys, kurių vienas kitas pavyzdys gal bus dar išsilaikęs Plungės, Kulių, Kartenos ir Salantų apylinkėse.

Į oro muziejų nums atgabentas iš Plungės val., Šilasodos – Varnaičių k-mo ūk. Abraičio sodybis. Kaip ir kiti numai, jis statytas be piūklo iš rinktų apvalai­nių rąstų.

Dabar tie numai, pasak Žemaičių etnografijos žinovo prof. Ig. Končiaus, savo tiesioginę paskirtį jau seniai yra pamiršę, ir juose, berods, jau nuo XVII amžiaus, nebe žmonės, kaip pirmiau, gyvena, bet yra įrengtos arklydės, karvi­dės, viralinės ir pan.

Pamatų namai neturi, nors sodybose, aplink juos, ir daugybė akmenų vartaliojasi; nebent tik į žemę susmukus apatiniams sienojams po kampais būdavo padedamos kaladės. Numo durys iš tašytų lentų, o jų varai, užraktai ir vinys — tik medinės: numo statyboje nėra jokios geležėlės.

Paprastai numą sudarydavo du galai: nums ir numogals. Nume randama buvusios ugniavietės duobės pėdsakų, maždaug poros sieksnių skersmens ir apie pusę metro gylio. Duobėje būdavo kūrenama ugnis, ir ant jos kraštų susėdus šeimyna dirbdavo savo kasdienius vakaro darbus: moters verpdavo ar nėrinius nerdavo, vyrai pančius ar virves sukdavo, o senesnieji sekdavo pasakas; nuo viduryje duobės kūrenamos ugnelės būdavo šilta ir šviesu. Lubų nums taip pat neturėdavo. Kad ugniakuro kibirkštys stogo šiaudų ar voratinklių nepasiektų, tai ant grėbstų pirma būdavo užklojama eglės maukna ir tik paskui šiaudai, o ant pačios ugniavietės, ant skersinių balkių, būdavo molinė pakriautė: virbais išpinti ir iš abiejų pusių moliu apmušti lankai.

Nė jokio lango nume nebūdavo, net ir mažiausiam langeliui skylės nepalikta. Durys iš vidaus uždaromos ir į vidų atidaromos, mediniais sklęsčiais užsklendžiamos. Būdavo numų ir su išilgai bei skersai pusiauvėrinėmis durimis, o vasaromis įsidėdavo net ir vartelius. Aukštinio jokio: dūmai po visą trobesį nuo čiukuro pradėję slūgdavo žemyn, ieškodami plyšelių pro sienas prasiskverbti. Daugiausia kelio į laisvę jie rasdavo pro stogo šiaudus, ir iš viso stogo pamažėli rūkdavo, lyg po šilto lietaus garai. Nume vyko visas lietuvio gyvenimas: čia gyveno ir seniai, ir vaikai, ir vyrai, ir moterys. Čia buvo dirbama ir gulima. Tik vėliau atsirado ar viduje atitverta ar iš lauko pusės prie galo pristatyta atskira patalpa patiems vedusiems šeimininkams gyventi.

Žemaičių numo škicas
Žemaičių numo škicas

Numošalis — skiriamas gyvuliams, jis su lubomis, ant kurių laikomas pašaras ir plačiomis pusiauverinėmis į lauką durimis. Prie durų laidarys, duobė srutoms subėgti. Iš numo į numogalą, per tris rąstus aukščio yra mažos ketvir­tainės durelės, iš numo atidaromos.

Nums visai nepanašus į dūmines pirkias (grįčias). Jis daug senesnis už dūmines pirkias; nors ir niekas nebeatmena, kad namuose būtų gyventa, tačiau ten tikrai gyventa, nes tai įrodo kai kurie lig šiol išlikę pėdsakai, pada­vimai, įvairūs raštai ir dokumentai. Numai — tai įdomios paslaptingos senovės garbingi paminklai. Maža jų beliko ir labai greitai jie nyksta. Nuostabus daly­kas, kad jų tegalima užtikti tik pas stambesniuosius ūkininkus: greta ištaigingų namų jie, lyg kokie senovės kultūros rudimentai, spokso prie žemės prisigūžę. Grįtelninkai jų neturėję, lyg ir juos negyveno; jų gyvenamojo namo tipas visai kitoniškas.

Žemaičių numo planas
Žemaičių numo planas

P. Budkus. “Gimtasai kraštas” 1936 nr 10 – 11

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia