Vienos dienos maršrutas po Vilniaus apylinkes. Smagiausia jį apvažiuoti dviračiais, tačiau įveikiamas ir pėsčiomis. Mėgstantys patogias keliones gali apvažiuoti automobiliu. Maršrutas sudarytas gan senai – prieš 68 metus, tad kai kurie pavadinimai šiek tiek pasikeitę.

Jei keliausite šiuo maršrutu, prašome įsp9džiais ir nuotraukomis pasidalinti Kelionių archeologijos forume.

Baigiantis sostinės Ukmergės gatvei, iškyla aukštos Šeškinės kalvos. Čia 1390 m. įvyko didelis lietuvių mū­šis su puolusiais Vilnių kryžiuočiais. Patys Šeškinės kal­nai beveik pliki, tačiau nuo jų atsiveria stebėtina Vil­niaus panorama: medžiuose skęstantis miesto centras, Neries krantinė, naujų statybų masyvai… Šeškinės ozas — vertingas geologinis ledynmečio paminklas, ko­kių respublikoje maža.

Tai didžiulis smėlio-žvyro kauburys, susidaręs ledy­no tuštumoje — tunelyje ir, jam sutirpus, susikrovęs že­mės paviršiuje. Jis jau seniai domina geologus, o tu­ristų dėmesį patraukia savo išsiskiriančia iš aplinkinio reljefo forma.

Žiemą šios kalvos mėgstamos slidininkų. Tačiau tik patyręs slidininkas gali nusileisti nuo stačių Šeškinės šlaitų…

11-me plento kilometre — kelias į kairę. Jis veda į didelį (553 ha) ir gerai organizuotą Avižienių medely­ną. Čia auginama daug įvairių rūšių vaismedžių bei uogų krūmų. Netoliese yra gerai įrengtos mechanizuotos galvijų fermos. Sparčiai auga nauja mūrinė gy­venvietė.

Pro Pikutiškių, Grikienių kaimus pasiekiame Sudervę (7 km nuo plento). Ji įsikūrusi gražioje vietoje prie Vil­nijos, Riešės ir Kaušelio ežerų. Čia iš Riešės ežero ište­ka to pat vardo upelis (ilgis 29 km), prie Verkių įtekan­tis į Nerį.

Sudervė

Vilniaus rajono gyvenvietė. Čia yra vidurinė mokyk­la, biblioteka, klubas-skaitykla, pieninė, parduotuvė ir kt.

Sudervėje yra įdomus architektūrinis paminklas — bažnyčia, pastatyta 1803 m. pagal architekto L. Stuokos-Gucevičiaus projektą. Tai įdomus apskritimo formos pa­statas, papuoštas dorėninio orderio kolonomis, pasižy­mintis gera kompozicija. Sudervėje buvusio dvaro rū­mai, spėjama, taip pat statyti pagal L. Stuokos-Gucevi­čiaus projektą. Šių rūmų scenoje prieš 100 metų pirmą kartą buvo pastatyta L. Kandratavičiaus-Sirokomlės „Pirkelė miške”.

Palikę Sudervę, Purviškių bei Dambriškių kaimus, ties Jurkiškių k. sukame į kairę. Nuo čia jau nebetoli Dūkštas.

Dūkštas

Apie 10 km nuo Sudervės, įsikūręs prie dešiniojo Neries intako Dūkštos. Tai sena gyvenvietė, žinoma dar XV a.

Dabar Dūkštas yra Vilniaus rajono gyvenvietė. Čia yra mokykla, biblioteka, klubas – skaitykla, ryšių skyrius, ambulatorija.

Vietos kapinėse palaidoti kai kurie XVIII a. kultū­ros veikėjai: žinomo Lietuvos istoriko Igno Danilavičiaus dėdė Vilniaus universiteto prof. Mykolas Danilavičius, to paties universiteto auklėtinis, vėliau Vilniaus kolegijos rektorius, prof. E. Sieradzkis, universiteto profesorius F. Golanskis ir kiti. Jiems pastatytas bendras tašyto akmens paminklas. Netoli Dūkšto, Karmazinų kaimo laukuose, yra didelė pilkapių grupė; juose rasti degintiniai VI—VII a. kapai.

Perėję Dūkštos upelį ir gražų lapuočių miškelį, pa­tenkame į plačią lygumą. Čia pat ir Airėnai. O už Aliejūnų ežero yra Europos (I) kaimas.

Netrukus pasiekiame Kernavėlės kaimą. Čia XIX a, viduryje kurį laiką gyveno Vilniaus Meno mokyklos garsaus dailininko prof. Jono Rustemo auklėtinis, žymus to meto dailininkas Kanutas Ruseckas (1800—1860) bei jo sūnus, taip pat žymus dailininkas Boleslovas Rusec­kas. Šiose vietose jie nutapė nemaža paveikslų.

Nuo Kernavėlės jau matyti Kernavė; aplink, kiek akis aprėpia, stūkso kalvos kalvelės, žaliuoja kloniai ir slėniai. Tokį įvairų reljefą ir žavų gamtovaizdį retai kur pamatysi…

Kernavė

11 km nuo Dūkšto, įsikūrusi gražioje Neries pakrantės aukštumoje, šios pirmosios žinomos Lietuvos sostinės istorija dar mažai ištirta. Apie se­niausius laikus turime tik neaiškius padavimus iš XVI a. Jau M. Stryjkovskis Kernavę laikė vienu iš se­niausių Lietuvos valstybės centrų.

1279 m. ties Kernave lietuviai laimėjo svarbų ir lem­tingą mūšį su įsiveržusiais kryžiuočiais. Kryžiuočių kronikose Kernavės vardas ne kartą minimas: tai buvo dažnų grumtynių vieta.

Sostinę perkėlus į Trakus, o vėliau į Vilnių, Kerna­vė lieka tik pilimi, saugojančia nuo priešų kelią į Vil­nių. Augant Vilniui ir Trakams, kaip politiniams ir eko­nominiams centrams, taip pat dėl nepatogios geografi­nės padėties Kernavės reikšmė pamažu mažėja.

Ilgainiui miestas virto visai menku, dvarininkų iš­naudojimo saitais apnarpliotu bažnytkaimiu.

Kernavėje mūsų žvilgsnį pirmiausia patraukia pilia­kalniai. Tai vienintelė Lietuvėje vieta, kur vienas ša­lia kito stovi keturi piliakalniai.

Puikūs reginiai atsiveria nuo stačiašlaičio, su žemu plokščiu pylimu viename gale piliakalnio, vadinamo „Mindaugo sostu”. Prieš mus — gražioji Neris su smėlio sala; nuo greta stūksančių piliakalnių link Neries lei­džiasi šimtamečiai ąžuolai, liepos, topoliai, klevai.

Greta „Mindaugo sosto” iškilęs Lizdeikos piliakalnis su aukštu smailu pylimu. Kalno papėdė remiasi į laukus ties Krivaikiškių sodžiumi (čia, esą, buvusi krivių krivio Lizdeikos būstinė),

Giliausiai į Neries slėni įsiskverbia kiek žemesnis už kitus piliakalnius Aukuro kalnas.

Didžiausias ir, turbūt, vėliausiai įrengtas piliakalnis yra vadinamas Pilies kalnas. Iki šių dienų beliko tik bai­giąs užslinkti piliakalnį supantis griovys; iš kelių metrų aukščio pylimo irgi teliko nedidelė dalis…

Ties piliakalniais žaliuoja gražus, medžiais apaugęs Pajautos slėnis, nusitęsiantis apie 3 km, — viena roman­tiškiausių Kernavės vietų.

Piliakalnių ir slėnio vardai prigijo daugiausia XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje, ypač rašytojo F. Ber­natavičiaus įtakoje. Liaudyje apie Kernavės piliakal­nius išliko nemaža pasakojimų, gražių padavimų,

Gretimuose smėlynuose randama įvairių akmens am­žiaus radinių. Tarp Kernavės ir Čiobiškio Neries pa­krantėse gausu VIII—XII a. pilkapių. Nemažai jų kasi­nėjo dar 1840 m. E. Tiškevičius ir L. Kondratavičius-Sirokomlė, o 1859 m.— A. Plateris. Kasinėjant buvo su­rinkta įvairių senovės papuošalų, ginklų, keletas sidab­ro lydinių iš XI—XIV a. lobių ir kt. Priešingame Neries krante, Mitkiškių kaimo laukuose, randama degintinių ka­pų liekanos; čia pat stūkso pėduotas akmuo.

Neries slėnis ties Kernave su piliakalniais sudaro įspūdingą reto grožio gamtovaizdi. Šis respublikos kam­pelis paskelbtas landšaftiniu-istoriniu draustiniu, sau­gomu įstatymo.

Dabar Kernavė — auganti Širvintų rajono gyvenvietė. Čia yra didelė aštuonmetė mokykla. Kernavėje įkurtas kraštotyros muziejus, ku­riame pamatysime gausius baudžiavos laikotarpio dar­bo įrankius, buities reikmenis, akmens ir žalvario amžių radinius. Gyvenvietė­je yra kultūros namai, biblioteka, ryšių skyrius, par­duotuvė.

Iš Kernavės mūsų maršruto kelias bėga Musnin­kų link.

Musninkai

8 km nuo Kernavės — taip pat se­na gyvenvietė, minima jau XV a. Dabar Musninkai — stambi Širvin­tų rajono gyvenvietė. Vei­kia vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, par­duotuvė. Musės upelio (jo ilgis 72 km) vanduo suka malūno turbiną.

Vieškelis veda Ukmergės—Vilniaus plento link (iki plento apie 10 km). Netoli plento, kairėje pusėje, matome gražius rūmus. Tai Bartkuškių žemės ūkio mecha­nizacijos technikumas. Technikumas turi gerai įrengtas klases, turtingą inventorių ir didelį mokomąjį ūkį, kur busimieji mechanizatoriai atlieka praktikos darbus. Prie technikumo nusidriekęs didelis, gražus parkas.

Ukmergės—Vilniaus plentas, strėle šaunantis sosti­nės linkui, už 10 km atveda mus į Maišiagalą.

Maišiagala

28 km nuo Vilniaus, jau XIV a. gale, matyt, buvo nemažas miestelis — tatai rodo dokumentai, susiję su krikščionybės įvedimu Lietuvoje.

Netoli buvusio dvaro rūmų, stūkso dailus, šimtamečiais ąžuolais apaugęs piliakalnis. XIV a. jame stovėjusi pilis. Piliakalnį supo platus, iš dalies išlikęs perkasas. Kalno papėdėje tyvuliavo gražus tvenkinys, kuriame buvo veisiamos gulbės.

Maišiagala dažnai būdavo puldinėjama ir naikinama kryžiuočių. 1365 m. agresoriai verždamiesi pro Ukmergę, Kernavę į Vilnių, buvo Maišiagalą visiškai sunaikinę. Neužilgo ji vėl atsikūrė.

XVI a. antroje pusėje Maišiagala turėjo maždaug tiek pat gyventojų, kaip Alytus, Kernavė ar Raseiniai.

Tačiau netrukus Maišiagalos pilį ir patį miestą sunaikino gaisras.

Išliko duomenų apie 1802—1804 m. vykusią Maišiagalos miestelėnų kovą su dvarininku Gauvaltu, norėjusiu paversti juos savo baudžiauninkais.

…Bėgo šimtmečiai; su savimi jie nusinešė ir čia sto­vėjusią pilį, ir jos valdovus. Senus laikus primena tik piliakalnis ir tvenkinys.

Čia pastatyta vidurinė mokykla, kultūros namai, kino teatras, biblioteka, įrengta vidaus ligų ligoninė, veikia duonos kepykla, yra kelios par­duotuvės, valgykla… Sparčiai statomi gyvenamieji namai.

Maršrutas automobiliu iš Vilniaus pakeliui aplankant istorinius šio krašto objektus.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia