Maršrutas nėra labai senas, sudarytas jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau praeitame amžiuje. Tai linijinis, vienos dienos, maršrutas pėsčiomis po Aukštaitijos nacionalinį parką, viso labo apie 15 km. Iš aprašymo išėmėme, mūsų supratimu, nereikšmingas detales, apie praeityje vykusius susirėmimus.

 

Atvykstame priemiestiniu traukiniu į Pakretuonės stotelę. Iš čia keliaujame rytiniu Nacionalinio parko pakraščiu. Vandens turizmo mėgėjai po 2 km pasiekia Žeimenų ežerą. Poilsiautojų ten laukia poilsio namai buvusiame vandens malūne. Priešingoje pusėje – rytuose – telkšo įdomus Kretuono ežeras. Pasakojama, kad jame yra nus­kendusi žalčių karaliaus pilis. Prie stotelės yra Nacionalinio parko žemėlapis.

Žygį į Palūšę pradedame keliuku palei geležinkelio bėgius Ignalinos pusėn. Eiti įdomu: aplink kalvoti miškai. Vokiečių okupacijos metais palei šį Vilniaus – Daugpilio geležinkelį (nutiestas 1862 m.) miškas beveik 100 m ruože buvo iškirstas, kad geriau būtų pastebimi rusų partizanai. Šiose vietose jie pradėjo veikti 1942 m. Toliau į Lietuvą rusų partizanų grupės būdavo siunčiamos veikti į tokias vietas, kur galėjo įsikurti netoli kaimų, gyvenamų nelietuvių (pavyzdžiui, Rokiškio rajono Miliūnų, Maineivų, Plunksnočių, kai kurių Zarasų apylinkių kaimų).

Paėję 3 km, nuo pastatų prie geležinkelio staigiai sukame į kairę – vakarus. Keliukas bėga kalvotu mišku. Čia daug grybų ir uogų. Po 1 km prieiname kryžkelę. Keliukas veda į kaimą, o mes sukame į dešinę, nusileidžiame nuo kelio ir patenkame į plačią proskyną su dideliais stulpais. Žygiuojame ja į dešinę, iš pradžių į kalvą. Šia kalvota vietove einame daugiau kaip 2 km ir tada sukame į kairę per mišką.

Daugybė takų ir keliukų veda į Palūšę.

Palūšė

Istoriniuose šaltinuose minima jau 1651 m. XVIII a. čia jau veikė mokykla. 1831 m. Palūšėje kovojo V. Rakausko va­dovaujamas sukilėlių būrys, XX a. pradžioje slaptai vaikus mokė knygnešys M. Bal­čiūnas.

Pradinė mokykla, kuri yra kaimo viduryje, pastatyta „Ryto” draugijos lenkų oku­pacijos metais. Po Pirmojo pasaulinio karo J. Dieninio namuose įsikūrusioje mokyklo­je mokytojavo P. Valeikaitė, R. Vaškelytė. Nuo 1927 m. lietuvių mokykla uždaryta. Tada slaptai mokytoju dirbo „Ryto” skaityklos vedėjas A. Burėnas.

Palūšės medinė bažnytėlė (pastatyta vien kirviu 1750 m.) – respublikinės Reikšmės paminklas. Joje yra 15 dailės paminklų. Išskirtini žalvariniai varpai ir paveikslas „Šv. Antanas Padujietis”, vargonai.

Aplankykite ir kitą vertingą paminklą, esantį kiek žemiau bažnyčios. Jis skirtas lietuvių kompozitoriui Mikui Petrauskui, kilusiame iš šio krašto.

Palūše kaimas pavadintas pagal Lūšių ežerą. Iš Palūšės keliautojai išplaukia įvairiais maršrutais, nes Lūšių ežeras susisiekia su daugeliu kitų ežerų.

Čia pat yra ežerų išsidėstymo schema. Šalia kaimo įrengtos dvi stovyklavietės. Labai geras Palūšės paplūdimys. Yra parduotuvė, paštas. Geras susisiekimas autobu­sais.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. Plotas – 30000 ha. Jo didžioji dalis yra Ignalinos, o kita – Utenos ir Švenčionių rajonuose. Dirba daug girininkų, adminis­tracijos, mokslo ir kitų darbuotojų.

Parke yra Palūšės poilsio takas. Juo pagal Lūšių ežero rytinį krantą keliaujame iki buvusio Nacionalinio parko administracijos pastato. Takas nutiestas 1977 m. Jo skulptūras sukūrė Lietuvos liaudies meistrai. Juo nueiname net iki

Meironių kaimo.

Už jo, prie Asalnų ežero, yra stovyklavietė. Apžiūrėję skulptūras, grįžtame prie rytinio Lūšių ežero krašto. Laikydamiesi šiaurės rytų krypties, pereiname plentą ir gana grei­tai pasiekiame gražaus Gavio ežero įlanką. Čia įrengta trumpalaikė poilsiavietė, patogu maudytis. Ežere yra trys salos. Netoli ežero yra plokštiniai kapinynai.

Palei ežerą žygiuojame 0,5 km į rytus ir prieiname Pagavaičio kaimelį. Toliau keliaujame taip, kad Gavio ežeras būtų iš kairės. Prieiname

Antagavės kaimą,

kuriame irgi yra įdomių skulptūrų. Šis kaimas – Juozapotos Rastenytės (Petrauskienės) gimtinė. Jos penki vaikai (ypač Kipras ir Mikas) išgarsino Lietuvą visame pasaulyje. Petrauskų tėvas buvo sukilėlis. Jo dievukais išpuošta Palūšės bažnyčia. Šventoriaus koplyčioje stovinti skulptūra taip pat šio auksinių rankų žmogaus darbas.

Prie Gavio prasideda Ežero gatvė. Ja prieiname visai mažą Gavaičio ežerą ir netrukus pasiekiame Ignalinos pakraštį.

Ignalina

Ignalinos miesto pradžia – 1862 m. Jis pradėjo augti tada, kai buvo nutiestas Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. Lenkų okupacijos metais Ignalina skurdo. Aplankykime miesto kapines, kur yra buvusios tremtinės mokytojos Jūratės Bieliauskaitės kapas. Čia palaidoti ir mokytojos Laimos Čeponienės tėvai – taip pat buvę tremtiniai. Šalia geležinkelio stoties 1989 m. rugpjūtį susirinko tūkstančiai žmonių prie naujai pastatytų paminklų: 19 metrų kryžius (autorius Juozas Jakštas) skir­tas tremtinių, o kuklus Lietuvos laukų akmuo – pasipriešinimo dalyvių atminimui.

Ignalina – rajono centras. Į šią ežerų ir turizmo sostinę patogu atvykti traukiniais ir autobusais. Ignaliniečiai didžiuojasi išauginę olimpinį čempioną A. Šalną. Garsi Ignalinos slidinėjimo bazė. Vaizdingose Ažušilės kalvose vyksta slidinėjimo ir biatlono varžybos. Čia slidžių vėžės nusidriekia anksčiausiai ir sniegas išsilaiko ilgiausiai.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia