Maždaug 18 – 20 km maršrutas pėsčiomis Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkėmis. Tai maršrutas, kurį einant vasarą, visą laiką lydės bitės ir medaus kvapas. Be to, jis driekiasi keleto ežerų pakrantėmis, tad bus puiki galimybė atsigaivinti karštą vasaros dieną.

 

Nors Ginučių kaimas nedidelis, tačiau į jį galima atvykti autobusu. Apžiūrėkime įdomų Ginučių malūną.

Keliu Ginučiai – Ignalina praeiname paštą, paskui lentpjūvę iš dešinės ir miško pradžioje pasukame keliuku į kairę. Mums reikia eiti 5,5 km mišku, bet baimintis, kad paklysime, nėra ko, nes šis keliukas aiškiai skiriasi nuo mažesnių. Praeiname Ginučių piliakalnį. Netrukus kryžkelėje vėl pasuksime kairėn, nes dešinysis keliukas nubėga gražuolio Baluošo link. Žygiuojame maždaug į šiaurės vakarus, į Papliaušio kaimą, ir nenuobodžiaujame, nes miškas kalvotas ir gražus. Kaimo apylinkėse vietos šiek tiek žemesnės. Netoliese yra trys ežerėliai. Įdomi Papliaušio pušis. Pereiname per Pliaušės upelį. Nuėjome maždaug pusę kelio. Likusį kelią iki Stripeikių eisime vėl mišku, maždaug vakarų kryptimi. Aplink ramybė, girdėti tik paukščių čiulbesys. Prieš Stripeikius yra daug kalvų.

Stripeikiai

Vienas seniausių Nacionalinio parko kaimų, minimas jau XIV a. Senovėje šių vietų įtvirtinimai lietuviams padėjo kovoti su kalavijuočiais. Tai rodo ir pats pavadinimas, kilęs iš žodžio „strypai”. Prie kaimo stūkso švedų kapai. Apylinkės itin vaizdingos – kalva už kalvą gražesnė, vinguriuoja tyruolė Tauragna, blizga Šaminio ežero vandenys. Šiame kaime gimė kunigas A. Marcinkevičius, kuris ne tik sėkmingai apaštalavo, bet visą gyvenimą buvo darbštus žemdirbys.

Stripeikių kaimo žmonės nuo seno garsėjo kaip bitininkai. Lietuvoje žilos senovės laikais medų žmonės kopinėdavo iš drevių, vėliau darbavosi šio amato meistrai bartininkai, o dar vėliau įsigalėjo rėmelinė bitininkystė. Bitininkai turėjo senas, garbingas ir įdomias tradicijas – „bičiulystę”, vengė gerti ir kitų blogų įpročių, gerbė bičių dievą Babilą, globojusį bitininkystę. Apie visa tai daugiau sužinosite aplankę Stripeikių bitininkystės muziejų – vaizdingą sodybą ir jos apylinkes. Daugiausiai triūso rengiant muziejų įdėjo Nacionalinio parko darbuotojas Bronius Kazlas, skulptūrines kompozi­cijas kūrė dailininkas T. Patiejūnas. Muziejų „saugo” dievas Babilas. Net keliuose pas­tatuose išdėstytos vertingos ir įdomios ekspozicijos. Jei ištroškote, atsigersite gaivinančio vandens iš šulinio. Turėsite nueiti daugiau negu kilometrą, kol susipažinsite su originaliomis ir vaizdingomis skulptūrų kompozicijomis. Štai vargšas neša ponui duoklę. Po stora pušimi bitininkas ruošiasi kovoti su smaliže meška. O kokios išradin­gos bitininkų gudrybės, kad meška neišplėštų drevių, kad ant smaigų nukritusi susi­badytų…

Nuo Stripeikių keliaudami į Antrąsias Varniškes (Čiočius) einame apie 200 m į šiau­rės rytus, paskui 2 km keliuku beveik į šiaurę.

Antrosios Varniškės

Tai nuostabus kaimelis, paskendęs tarp miškų, miškelių. Čia teka Pliaušės upelis. Sveika atsigerti „Aptiekos” šaltiniuose. Vertingi liaudies architektūros požiūriu klojimai ir kiti šio kaimo pastatai. Kaime yra dešimt trobesių, saugomų valstybės. Akį džiugina daugybė avilių. Gausu čia gamtos paminklų: 20 m aukščio ąžuolas, vadinamas Varniškių arba storuoju ąžuolu, dvi įsimintinos liepos. Apskritai didelių liepų čia daug, tad bitutės turi kur ganytis. Varniškės bitininkyste buvo garsios ir senovėje. Darbščios aplinkinių gyventojų rankos aptvarkė Stepiejokų raistą. Apylinkėje yra du pilkapynai – Skroblų ir Milžinkapis. Varniškės nuo seno garsėjo audėjėlių darbais, ypač V. Šinkūnienės ir E. Kriugiškytės. Ne tik šiose vietose, bet ir visame Nacionaliniame parke žmonės, be įgimto darbštumo, pasižymi ir meni­niais gabumais. Matyt, juos įkvepia nepaprastas šio krašto grožis, dainos (deja, dabar jos retai skamba) ir paukščių giesmės. Garsūs Nacionalinio parko žmonės ir vaizdinga šneka, mezginiais, sodybų puošyba. Dažnas įrankis, padargas ar koks kitas daiktas yra padarytas su išmone ir kruopščiai – jaučiama tikro liaudies menininko ranka. Toks žmogus yra vamiškietis Jonas Šimkūnas. Jis ne tik šių vietų, bet ir apylinkės kalvių kalvis. Per ilgą gyvenimą kiek kalvių išmokė!

Seniau žmonės nežiūrėjo į butelį ir nesisvaigino tabaku. Tad šviesiose galvose gimdavo šmaikštūs ir išmintingi priežodžiai bei patarlės, intriguojantys pasakojimai ir legendos.

Garsus Varniškių eigulys V. Kriugiškis vadinamas girios šeimininku. Rūpinosi ąžuolynais, padėjo atsodinti miškus aplinkiniuose ūkiuose. Be to, jis Respublikoje žinomas lenktynininkas, parsivežęs daug medalių ir diplomų iš Utenos ir netgi iš garsiųjų Sartų žirgų lenktynių.

Keliuku pro Stepiejokų raistą keliaujame į Vyžių kaimą. Apie 800 m einame į šiau­rės rytus. Prieiname sankryžą. Nuo čia keliaudami į pietryčius apie 1,5 km, pasiekiame Vyžius.

Beje, iš Varniškių keliauti į Vaišnoriškę galėjome ir aiškesniu maršrutu. Reikėjo eiti į šiaurę keliuku iki didelio kelio. Iki Daunorių būtų likę apie 2,5 km, o iš ten į Vaišnoriškę apie 6 km. Šis maršruto variantas irgi įdomus.

Vyžiai

Apylinkėse yra pilkapių. Beveik prie kiekvienos sodybos pamatysi avilius. Kaime iš senesnių žmonių gali daug ką išgirsti: kad Minčios girioje kažkam laumės įkrėtusios į kailį, kažkam buvę iškinkyti arkliai… Apie raudonikį jie sako taip: „Laumės neišrautas, briedžių nesumindžiotas, lapės neiškeptas, lydekos nenuneštas, raudonas kaip vėžys”. Beje, Vyžių apylinkėse grybautojai anksčiau rengdavo grybų puotas. Kas atnešdavo kazlėkų, kas baravykų ar ruduokių, kruopščiai paruošdavo ir pasigardžiuodami valgydavo. Spręsdavo, kas įminė geriausią mįslę, apie grybus dau­giau dainų sudainavo…

Kaimo gyventojos Musteikienė, Talaikienė, Šerėnienė, Šimkūnienė išgarsėjo savo rankšluosčiais ir lovatiesėmis. Puikus smuikų meistras ir geras smuikininkas yra J. Šimkūnas.

Iš Vyžių keliaujame į

Vaišnoriškę

Į rytus. Iš pradžių apie 200 m iki kito keliuko. Juo pasukame kairėn – beveik į šiaurę (apie 30°). Kryžkelė. Einame dešiniuoju keliuku į rytus. Už 300 m kertame keliuką. Greitai pasiekiame Bukos upelį, kuris gražus ir įdomus savo augmenija. Juo Minčios ir Ažvinčių girių aplinkinių kaimų gyventojai plukdydavo miškus. Dabar sielininkų laikai praėję, Buka užžėlusi. Yra Bukos drausti­nis. Čia pat etnografinis Vaišnoriškės kaimas, minimas jau 1756 m. Ir jis nuo seno garsėjo bitininkų tradicijomis. 1941 m. birželio 29 d. traukdamiesi bolševikai nužudė Anastaziją ir Agotą Žilinaites bei tris šio kaimo vyriškius. Apie 1 km nuo kaimo yra gera poilsiavietė prie Uteno.

Iš Vaišnoriškės einame geru keliu į Vaišniūnus beveik pietų kryptimi. Nuėję apie 1,5 km, pasiekiame Strazdų kaimo apylinkes. Galima buvo žygiuoti ir mišku kiek dešiniau. Tai trumpesnis maršrutas, bet nepatogus eiti. Ties Strazdais išvystame salomis pasipuošusį Baluošo ežerą. Pasukame prie jo. Žingsniuojame vakarinėmis ežero apylinkėmis (ežeras visą laiką iš kairės). Ir vėl įdomus ir gražus miškas, kuris mus lydės iki pat Ginučių. Jei nusileisime nuo stataus ežero kranto, rasime neblogą maudyklę, tik reikia kiek pabristi. Traukiame keliuku toliau. Baluošas jau atitolo. Kryžkelė. Keliukas į kairę leidžiasi į Bubulių kaimą, kuris yra prie Baluošo, o mes žygiuojame toliau tiesiai. Įveikus apie 1,5 km, dešinėje (už 700 – 800 metrų) yra Joskučio ežeras. Miško keliuko grožį paįvairina besikeičiančios kalvos. Nukeliavę apie 4 km nuo Strazdų apylinkių, prieiname mums jau žinomą sankryžą. Žygį tęsiame kai­riuoju keliuku (nes dešinysis vingiuoja į Papliaušio kaimą). Už kelių šimtų metrų pasiekiame Vaišniūnų – Ginučių kelią ir einame į Ginučius. Šiose apylinkėse galima nakvoti. Pereisite Ginučių kaimą ir stovyklavietėje prie Almajo ežero galėsite įsikurti. Čia puiki vieta maudytis. Miške rasite grybų ir uogų.

Stripeikius galima pasiekti ir trumpesniu keliu: jei einame nuo stovyklavietės (prie Almajo ežero), keliukas, bėgantis gražiomis vietomis netoli Almajo šiaurės link, po kokių 30 minučių mus nuves į pagrindinį kelią Ginučiai – Stripeikiai.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia