Nors šalia maršruto gan daug turistui įdomių objektų, tačiau aprašyme jie neminimi ir visiškai neaišku kodėl. Mes prieiname prie išvados, kad maršrutas greičiausiai bus skirtas tiems, kurie mėgsta tiesiog po Lietuvą pasivažinėti automobiliu, pasigrožėti pro automobilio langus atsiveriančiais vaizdais ir tiesiog pabūti su savimi arba su gera kompanija pakeleivių.
Kiti, atlikę namų darbus ir susižymėję papildomus turistinius taškus, tikrai turės ką veikti keliaudami šiuo maršrutu. Turistams įdomių objektų čia išties daug.
Maršrutą suradome 1975 metais B. Požerskio sudarytoje knygelėje “35 maršrutai autoturistams”. Jei juo keliausite, įspūdžiais ir nuotraukomis būtinai pasidalinkite Kelionių archeologijos forumo temoje.
Už tilto per Nemuną, pasukę į dešinę, vykstame per Marvelę. Dešinėje už upės — senojo Kauno panorama. Neries ir Nemuno santaka. XIX a. čia veikė sielių perrišimo punktas. Kol buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, Marvelė dažnai kentėdavo nuo pavasarinių potvynių. Už buvusio Marvos dvaro, kairėje plento pusėje, stačiame Nemuno slėnio šlaite, yra gražus medžiais apaugęs piliakalnis.
Pakilę į kalną (6 km nuo Kauno), privažiuojame Lietuvos žemės ūkio akademijos miestelį. Pasukę į kairę pro bendrabučius, per gražią užtvanką patenkame į naujai pastatytą didelį šiltnamių kombinatą. Tarp žemės ūkto akademijos gyvenvietės ir studentų bendrabučių pasodintas dendrologinis parkas.
Už 1,5 km nuo kryžkelės į akademiją galime aplankyti prof. T. Ivanausko Obelynėje įveistą pomologinį sodą ir kailinių žvėrelių fermą.
Privažiuojame Kačerginę (14 km), pro kurią eina 5,5 km ilgio uždaras lenktynių žiedas automobilistams, dabartiniu metu plečiamas: statoma nauja pietinė žiedo dalis. Kačerginė — kauniečių mėgstama poilsio vieta, apaugusi gražiais pušynais. Čia vasarodavo rašytojai J. Biliūnas, V. Mykolaitis-Putinas. Kačerginę labai mėgo gydytoja humanistė E. Buivydaitė-Kutorgienė. Prie jaukaus pušynėlio, Janonio g. Nr. 30, jos atminimui įrengtas memorialinis kambarys. Gražiai sutvarkyta Kačerginės girininkijos teritorija. Giliai į upę nusitęsia plati damba. Iš jos patogiai galima pažvejoti.
Netoli Kačerginės stūkso Pyplių piliakalnis, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai į Nemuno slėnį.
Zapyškis (18 km). 1825 m Zapyškiui suteiktos miesto teisės. Zapyškio bažnyčia architektūros paminklas, pastatyta XVI a. antrojoje pusėje. Architektūriniu požiūriu įdomi ir Zapyškio kapinių koplyčia.
Nuo Zapyškio kelias prisiglaudžia prie Nemuno. Pakeliui yra keletas dambų. Upės dugnas čia stambaus žvirgždo, tad pavasarį gausiai neršia žiobriai.
Pasikėlus už Zapyškio į kalną (22 km) ir pasukus Griškabūdžio vieškeliu, už 6 km kelio rodyklė nuves prie 1863 m, sukilėlių kapų. Pakeliui geros vietos grybauti.
Lukšiai (54 km). Rašytojo A. Tatarės rūpesčiu Lukšiuose XIX a. viduryje buvo įsteigta mokykla, kurioje mokėsi J. Basanavičius, skulptorius V. Grybas.
Šakiai (62 km) įsikūrę prie Siesarties upelio, buvusio Sakaičių kaimo, minimo XVI a., vietoje. XVIII a. pabaigoje Šakiams suteiktos Magdeburgo teisės. Mieste yra gražus dirbtinis ežeras, 3 ha parkas. 1890—1894 m. Sakiuose gydytoju dirbo rašytojas V. Kudirka. Antrojo pasaulinio karo metu miestas labai nukentėjo.
Sintautai (71 km) — miestelis prie Penios upelio, įkurtas XVI a. Sintautuose palaidotas P. Vaičaitis, Vidurinėje mokykloje yra poeto memorialinė ekspozicija, Sintautuose 1855— 1863 m. dirbo A. Tatarė.
Kudirkos Naumiestis (87 km) išaugo prie Šešupės ir Širvintos santakos, XVII a. viduryje gavo miesto teises ir herbą. Carinė valdžia miestą pavadino Vladislavovu, o po paskutiniojo Žečpospolitos padalijimo jis atiteko Prūsijai ir buvo vadinamas Noištatu.
1934 m. miestui suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas. V. Kudirkai čia pastatytas paminklas (skulpt. V. Grybas).
Vilkaviškis (107 km). XVII a. pabaigoje jam suteiktos miesto teisės. Po 1863 m. sukilimo Vilkaviškis tapo apskrities centru. Per antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta apie 90% Vilkaviškio pastatų.
Buvusioje Vilkaviškio „Žiburio” gimnazijoje mokėsi poetė Salomėja Neris. Mokykla dabar vadinama jos vardu.
Pokario metais miestas atsistatė, pasipuošė naujais kultūros ir pramonės pastatais. Iškilo universalinė parduotuvė, ligoninė, poliklinika, viešbutis, kino teatras, daug gyvenamųjų namų. Mieste yra konservų ir siuvimo fabrikai, metalo dirbinių gamykla, buitinio aptarnavimo įmonės.
Vykdami į vakarus, už 3 km, dešinėje kelio pusėje, pasieksime Paežerių ežerą, mėgstamą vilkaviškiečių poilsio vietą. Čia Aukso Rage organizuojamos derliaus šventės ir festivaliai.
Prieš Alvitą kelio rodyklė rodo kryptį į Salomėjos Nėries gimtinę. Kiršų kaime, poetės tėviškėje, pastatytas paminklinis akmuo.
Toliau privažiuojame Alvitą (115 km), kuris iki XVII a. buvo vadinamas Paširvinčiais. 1944 m.
Dešinėje, prie pat kelio, tyvuliuoja meškeriotojų mėgstamas Alvito ežeras.
Virbalis (122 km) miesto teises gavo XVI a. pabaigoje. 1893—1897 m. miesto burmistras buvo poetas J. Mačys – Kėkštas. Spaudos draudimo metalu per Virbalį ėjo knygnešių keliai.
Už 4 km nuo Virbalio pasieksime Kybartus (126 km).
Žemėlapyje pažymėjome tik aprašyme minimas įdomesnes vietas, tačiau keliaujant šiuo maršrutu, turistinių įdomybių čia išties nemažai. Tad siūlytumėme atlikti namų darbus ir patiems susižymėti čia išsidėsčiusius turistinius objektus kiekvienas pagal savo skonį ir žingeidumą.
