Nors aprašyme kalbame apie kelionę nuo Vilniaus iki Aukštadvario, tačiau daugiau dėmesio skiriama ruožui nuo Panošiškių iki Aukštadvario, todėl mes siūlome keliauti būtent šia atkarpa. Žinoma su didelėmis kuprinėmis kuriose visas reikalingas inventorius, pėsčiomis ir mažiausiai viena nakvyne, kad kaip įmanoma geriau susipažinti su šio nuostabaus krašto apylinkėmis, čia sutinkamais turistiniais ir gamtiniais objektais.

Maršruto žemėlapyje pažymėjome tik du taškus, nuo iki, tad kiekvienas kas leisitės į šią kelionę, keliausite skirtingais keliais tad be galo bus įdomu pasidalinti įspūdžiais su kitais keliautojais.

Apie šią kelionę informacija dalinamės “Kelionių archeologijos” forumo temoje.

Nuo Vilniaus iki Trakų mus lydi gamtos ir žmogaus su­kurti puikūs kraštovaizdžiai. Nė kiek nesumenkėja jie ir už Trakų, pasukus Aukštadvario link. Veik visa, kelią kartu su mumis žingsniuoja pušynai. Kelias vingiuoja tarp kalvų, kalvelių, tai užkopdamas į kalną, tai vėl nusileisdamas. Pro medžius tai šen, tai ten suspindi tar­pukalnėje tyvuliuojantis ežerėlis… O jų čia, vidurinėje Baltijos kalvyno dalyje, nemaža! Visas tas Dzūkų kal­vas ir kalveles, ežerus ir ežerėlius — būdingą morenini reljefą — sukūrė užslinkę prieš daugelį tūkstančių me­tų ledynai; tarsi norėdami palikti amžiną prisiminimą, jie dar pribarstė apylinkėse gausybę akmenų.

Dar gerokai prieš Aukštadvarį, Panošiškių apylinkė­je (apie 6 km į vakarus nuo Rūdiškių miestelio), pra­sideda dešinieji Nemuno intakai — Verknės (77,3 km) ir Strėvos (80,5 km) upeliai. Pradėjusios bėgti greta, upės netrukus išsiskiria. Apie tai pasakoja ir pada­vimas.

…Dvi sesutės — Verknė ir Strėva, — dar nemačiu­sios, tačiau girdėjusios daug gero apie žydrąjį Lietuvos upių upelių tėvą — Nemuną, ryžosi susitikti su juo. Lenktyniaudamos, kuri pirma pasieksianti tėvelį, iš namų jos išėjo į skirtingas puses. Pagaliau po jų nuotykingos kelionės, išvagojusios daug kalvų ir klonių jiedvi pasiekusios Nemunėlį…

Dabar šios abi sraunios upelės, turinčios gana dideli nuolydi, suka keleto hidroelektrinių turbinas; prie Verknės jų dvi, o prie Strėvos net penkios. Beje, ir su Nemunu juodvi dabar susitinka gerokai anksčiau: abiejų upių žemupiai keletą kilometrų  (Verknės 2.5 km, Strėvos — 6 km) patvenkti Kauno HES tvenkinio vandens.

Aukštadvaris (30 km nuo Trakų, 58 km nuo Vilniaus) įsikūręs dešiniajame Verknės aukštupio kran­te — ties Navos ir Piliakalnio ežerais. Pats miestelis ne­didelis, tačiau jau iš pirmo žvilgsnio patrauklus, kaip ir jį supanti gamta.

Aukštadvaris žinomas nuo XVI a. Tačiau 1961 m. va­sarų Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institu­to darbuotojų atlikti archeologiniai tyrinėjimai padėjo nustatyti, kad dabartinė Aukštadvario teritorija buvo gyvenama jau IV – VI a. Ilgą laiką šią vaizdingą vietovę valdė įvairūs didikai. 1569 m. Aukštadvariui bu­vo suteiktos miestelio teisės.

XIX a. Aukštadvario dvare buvo sukurta didelė tven­kinių sistema ir organizuotas vienintelis Lietuvoje dide­lis upėtakių ūkis. Savo upėtakiais Aukštadvaris taip pagarsėjo, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą jie buvo gabenami net į Peterburgą.

Prie pat Aukštdvario, kairiame Verknės krante, stūkso Pilies kalnas, vietinių gyventojų dar vadinamas Zamkeliu. Šiame kalne kadaise stovėta pilies.

XIX a. iš Verknės upelio vandens graužiamo kalno šlaito buvo išplauti keli dideli akmeniniai kūjai ir stir­nų kaukolės su ragais. 1961 m. vasarą Pilies kalne da­rant archeologinius kasinėjimus, buvo rasti 345 dirbiniai, jų tarpe liejimo forma, akmeninės trinamosios girnos, mediniai verpstukai, kauliniai audikliai ir adatos, įvairūs papuošalai ir kt. Radiniai davė daug įdomios medžiagos apie šios vietovės gyventojų IV – VI a bui­tį ir kultūrą.

Pilies kalnas — mėgstama Aukštadvario jaunimo pasilinksminimų, festivalių vieta. Kalno papėdėje spndi nedidelis, tačiau gražus ir gilus (iki 40 m), pušų ap­suptas ežerėlis, vadinamas Piliakalnio ežeru. Ypač gra­žus šio ežero vaizdas nuo Pilies kalno.

Į pietus nuo Pilies kalno yra dar keli vaizdingi, pa­davimais apipinti piliakalniai.

Priešingoje nuo Pilies kalno miestelio pusėje (Tra­kų link) stovi aukšta, apaugusi didžiulėmis senomis pu­šimis kalva, vadinama Kartuvių kalnu. Rūsti jo praei­tis! Pasakojama, kad jame buvo kariami nepaklusnūs baudžiauninkai bei sukilėliai. Prie Kartuvių kalno, prie­šingoje kelio pusėje, tyvuliuoja gražus Navos ežeras, labai puošiantis miestelį.

Aukštadvario apylinkės ne tik gražios: pušų kvapų pritvinęs sausas oras vilioja čionai gausius poilsiauto­jus. Savo laiku buvo pamėgęs šių vietovę ir poetas Adomas Mickevičius. Jis čia pasisemdavo sveikatos, naujo kūrybinio įkvėpimo. Parko šlaite au­ga 20 m aukščio, 4,4 m apimties ąžuolas, vadinamas Mickevičiaus vardu.

Aukštadvario apylinkių kraštovaizdžiai patraukia daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių šalies kampelių. Šis puikus šiaurinės Dzūkijos kampelis – Aukštadvario aukštumos su Navos, Sienos. Vernijos (Verniejaus) ir kitais ežerais, piliakalniais ir upėmis — paskelbtas respublikos landšaftiniu draustiniu, o Pilies kalnas – archeologiniu paminklu.

Pabuvojus Aukštadvaryje, verta pavaikščioti ir to­limesnėmis apylinkėmis.

Paėjėję Beižionių vieškeliuku apie 4 km, miške ant kalno (dešinėje kelio pusėje), priešais du Škiletų ežerė­lius, pamatysime gilią ir didelę (apie 2 ha) Velnio duobę, garsią legendomis (esą, tylų rytą ar vakarą čia girdėti paskendusio miesto varpų skambesys…). Nuo Gedanonių kalvų (259 m) giedrą dieną matytį Trakai, mėlynuoją Vilniaus Panerių pušynai. Alytus, Sūduvos lygumos. Gera pakeliauti gražiomis Verknės aukštupio apylinkėmis prie Sienos ežero. Prie Ver­nijos (Verniejaus) ežero guli įdomus akmuo su įrašais; jo viršuje — įdubimas, sklidinas vandens. Pasakojama, kad seniau žmonės šį vandeni vartoję gydymui. Gra­žūs ir Rėvų — Balkanų — Paverknio pušynai su Tamelių ežerėliu.

Iš Aukštadvario Į Vilnių kursuoja nemaža autobusų. Galima grįžti per Trakus, per Semeliškes bei Vievį ir per Onuškį. Kuriuo keliu begrįžtum, visur gamtovaiz­džiai nenusileidžia daugeliui mūsų aplankytų vietovių.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia