Nors maršrutą “Rytų Lietuvos ežerų pakrantėmis” pradėti galima iš bet kurio Lietuvos taško, tačiau patogiausiai juo keliauti iš Vilniaus. Rekomenduojamas keliavimo būdas šiuo maršrutu yra keliauti automobiliu.

Iš aprašymo išėmėme kai kuriuos, mūsų laikmečiui, jau supelijusius, praeities įvykių aprašymus ir tuos įvykius primenančius objektus. Atkreipiame dėmesį, kad šiame maršrute kai kurie minimi pavadinimai jau pasikeitę, kai kurių objektų aplamai nėra, tad nepamirškite prieš leisdamiesi į kelionę susirinkti kuo daugiau informacijos, o nuvykę, bendraukite su vietos gyventojais, kurie suteiks informacijos apie mus dominančius objektus.

Paberžė

Už jos į kairę nuo kelio atsišakoja senų medžių alėja, vedanti į Glintiškių centrą. Jeigu nukrypsime nuo maršruto, tai prie Glintiškių ežero pamatysime gamtos pamink­lą — Glintiškių ąžuolą.

Toliau Vilniaus kelias atsišakoja į Dubingius. Prieky­je Giedraičiai, šalia kurių matome 95 ha ploto Klemento ežerą.

Asvejos (Dubingių) ežeras

Ilgiausias respublikoje. Kartu su visomis įlankomis jis yra 29,73 km il­gio (Žalktynės įlanka 4,96 km ilgio, Vyriagalos— 2,91 km, pagrindinė ežero dubens dalis — 21,86 km). Vidutinis ežero plotis— 340 m. Ežero paviršiaus plotas —1015 ha. Ežere yra šešios salos. Didžiausias ežero gylis — 50,2 m (prieš Žangių kaimą, netoli Kirnos upelio žiočių). Ežero vidutinis gylis—14,7 m. Jo dubens šlaitai statūs, apaugę krūmais ir mišku. Melnyčėlės upelio vagoje riogso didelis akmuo, vadinamas „Puntuko vaiku”, pati Melnycėlė — tikras kalnų upelis.

Pravažiavę ežerą tiltu, patenkame į Pilies kalno papėdę. Ap­lenkę kalną, įvažiuojame į Dubingių gyvenvietę. Du­bingiai įkurti Vytauto laikais. Kalne buvusi pilis iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikščiui, o vėliau Radviloms. Mieste­lis kurį laiką buvo pavieto (apskrities) centras su nemaža audi­nių pramone. Iš Dubingių kilusi Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Po Radvilų Dubingių pilis atiteko Tiškevi­čiams (XIX a.). Dubingių apylinkės su jų istoriniais ir gamtos paminklais pa­skelbtos landšaftiniu draustiniu Gyvenvietės centre puikuojasi restauruota sena karčema.

Tolimesnis mūsų kelionės punktas — Joniškis. Pakeliui, de­šinėje kelio pusėje, Dubingių pilkapiai. Tai vienas iš didžiausių Lietuvoje pilkapynų. Jeigu išsuksime iš Dubingių — Joniškio vieškelio, tai tarp pilkapių vingiuojantis miško keliukas už 0,6 km atves mus prie miško kelių sankryžos. Važiuodami tiesiai, už kelių dešimčių metrų pamatysime Baluošų ežerą. Pasukę į kairę, už 0,6 km privažiuosime antrą miš­ko kelių sankryžą. Sukame į dešinę. Už 1,8 km nuo šios vietos baigiasi miškas, ir mes patenkame į Purviniškių girininkiją. Susitarę su miškininkais, čia galime apžiūrėti nedidelį gamtos muziejų, kuriame eksponuojamos apylinkės miškų žvėrių ir paukščių iškamšos, gamtos keistenybės. Nuo šios vietos nebetoli ir storiausia Lietuvos pušis. Norėdami ją pasiekti, turime važiuoti tuo pačiu keliu tolyn pietų kryptimi iki Asvejos ežero. Prieš tiltą per Asvejos ežero sąsmauką sukame į kairę. Visai menkutis smėlėtas keliukas už 1,2 km atves mus prie storiausios pu­šies, augančios prie Asvejos ežero dubens šlaitų miškų.

Grįžtame atgal į Dubingių—Joniškio kelią (80 km) ir tęsia­me kelionę Joniškio link.

Joniškis

Paąžuolių centras, išsidėstęs išilgai Arino ežero. 375 ha ploto ežeras tiekia vande­nį Arnionių žuvininkystės ūkio tvenkiniams.

Iš Joniškio keliaujame Labanoro link. Pakeliui pravažiuo­jame Lakajų kaimą. Prieš Lakajos upę į kairę atsišakoja keliukas, kuris mus Lakajų ežerus supančiais miškais veda prie Juodųjų Lakajų ir Kertuojų ežių.

Labanoras

Sena gyvenvietė, minima jau 1387 m. Jogailos privilegijoje, kuria Labanoras buvo dovanotas Vilniaus vyskupijai XVIII a. prie Labanoro dvaro ėmė augti miestelis, tačiau ir vadinamieji laisvieji miestelėnai turėjo prie­voles dvarui

Labanorą iš visų pusių supa miškai, kuriuose aptinkama kur­tinių, briedžių, jenotinių šunų ir kitų mūsų miškų paukščių bei žvėrelių. Iš Labanoro galime nuvykti prie Aiseto ežero. Tai 505 ha ploto, 15,5 km ilgio ežeras, kaip kokia upė išsirangęs tarp miškų, su nuostabiom įlankom, pusiasaliais. Geriausiai prie ežero privažiuoti ties Šnieriškių, Gatukiemio ir Saldutiškio gy­venvietėm.

Iš Labanoro į Saldutiškį kelias eina mišku, artėdamas prie Ai­seto ežero. Jeigu už 7,2 km pasuksime į kairę ir miško keliu­ku pavažiuosime apie 2 km, ežero pakrantėje rasime poilsio aikštelę.

Saldutiškis

Apylinkės centras. Miestelyje yra retų medžių parkas. Už 1,8 km nuo miestelio pasiekiame Utenos — Kaltanėnų plentą, kuriuo važiuojame iki Linkmenų.

Linkmenys

Žinomi jau nuo kovų su kryžiuo­čiais laikų. 1373 m. kryžiuočiams įsiveržus į Lietuvą, kronikoje tarp kitų vietovių minima ir Linkmenų apylinkė. Spėjama, kad Linkmenų pilis stovėjusi ant Ginučių piliakalnio. Kad ši vieto­vė buvo svarbus Lietuvos valstybės punktas, patvirtina 1613 m. išleistas žemėlapis, kuriame pažymėta Linkmenų gyvenvietė. XX a. pradžioje Linkmenys buvo gana gerai išvystytas preky­bos centras, veikė net 14 parduotuvių. 1920 m. Vilniaus kraštą užgrobus Lenkijai, Linkmenys kirto demarkacijos liniją.

Norėdami pasiekti Kirdeikius, nevargindami mašinos blogu Linkmenų — Kirdeikių keliu, grįžtame atgal Linkmenų — Utenos plentu 8 km iki Lamėsto kryžkelės. Nuo čia už 6,0 km pasie­kiame Kirdeikius.

Kirdeikiai

Vartai į Ignalinos landšaftinį draustinį. Čia galima pradėti nuostabią kelionę baidarėmis per Rytų Lietuvos ežeryną ir vandenimis pasiekti Vilnių, Kauną, Klaipėdą.

Pasiekę Kirdeikius, sukame į kairę ir vykstame Tauragnų link. Tauragnus ir Tauragnų ežerą supa sudėtingas reljefas. Mū­sų kelias vienur sunkiai repečkoja į kalną, kitur strimagalviais leidžiasi žemyn. Atrodo, kad štai, už eilinio posūkio, iš­nirs Taurapilis arba suspindės gilioje rinoje telkšantis Tauragnų ežeras. Bet apylinkių kalvos tik paskutiniuose kilometruose atveria Tauragnų kalną ir po juo gulinti ežerą. Sausmečiu už 8,7 km pasukę į dešinę, pasieksime Taurapilio piliakalnį.

Kelias sminga žemyn ir atsiremia į ežerą. Per ežero sąsmauką supiltas pylimas atveda mus į gyvenvietės centrą.

Tauragnai

Sena gyvenvietė, istoriniuose šal­tiniuose minima jau nuo Mindaugo laikų. 1387 m. Jogaila Tau­ragnus paskyrė Vilniaus vyskupams. Valstiečiams, be baudžia­vos jungo, teko nešti ir bažnyčios jungą. Įvedamos baudos už bažnyčios nelankymą, degtinės pirkimą bažnyčiai nepriklausančiose smuklėse. XVIII a. Tauragnuose buvo net dešimt smuk­lių, ir vos viena parapijinė mokykla, kurioje mokėsi tik apie dvidešimt vaikų. Valstiečių vaikai dažniausiai mokydavosi pas daraktorius. Dalis jų buvo knygnešiai, apylinkėse platinę spausdintą lietuvišką žodį.

Tauragnai smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metais.

Netoli nuo Tauragnų, Gaidžių kaime, yra gimęs poetas T. Tilvytis. 1970 m. Tauragnuose atidarytas poeto memorialinis muziejus.

Iš Tauragnų šiaurine ežero pakrante vykstame Vaišnoriškių link. Tai vienas iš gražiausių mūsų maršruto ruožų. Tauragnų ežeras, jį supančios kalvos, miškai — tai nepakartojami reginiai. Už 5,1 km nuo Tauragnų pasukę į dešinę, pateksime į poilsio aikštelę. Nuo šios kryžkelės už 0,4 km į kairę atsišakoja ke­liukas, vedantis prie akmens, kurį vietiniai žmonės vadina Moku. Daunorių kaime pasukę į dešinę, lauko ir miško keliais pasieksime rytinį Tauragnų ežero galą. Čia galime stebėti įdomų gamtos reiškinį: intensyvią paviršinio vandens filtraciją į požeminius vandeningus horizontus. Tauragnėlė, iš­tekanti iš ežero, vasarą ir žiemą dingsta gretimame ežeriuke.

Už Daunorių kelias pasineria į miškų masyvus. Iš kairės prie kelio atvinguriuoja plati, rami Būka, nešanti vandenis iš Ute­no — Utenykščio ežerų. Ten, kur ji arčiausiai priartėja prie mū­sų kelio, —  sankryža. Čia sukame į dešinę ir už 5,5 km miško keliais pasiekiame Ginučius.

Ginučiai

Pasididžiavimas — piliakalnis, valstybės saugomas archeologinis paminklas. Jis yra apie 1 km atstumu nuo gyvenvietės, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų. Apie 100 m į šiaurę nuo piliakalnio yra Papiliakalnis, kurio papėdėje seno­vėje buvusi gyvenvietė.

Eidami kalnagūbriu į pietryčius, pasieksime Ledakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas į Kirdeikių — Ginučių ežeryną. Kaime rasime įdomų vandens malūną su dviem vandens turbinom ir sieliams praleisti lataku. Ginučių apylinkėse yra nemaža pilkapių. Iš Ginučių miškais ir pietiniu Baluošo ežero pakraščiu pateksime Vaišniūnus. Kaimas pabiręs prie Dringio ežero. Šioje vietoje į ežerą įteka Švogina. Dringis — vienas didesnių respublilikos ežerų, užimantis 726 ha. Ypač gražus vakarinis ežero kranttas, ištisai apaugęs mišku.

Ignalina

Miestas susiformavo XIX a. gale, nutiesus geležiokelį Vilnius — Daugpilis. Šiandieninė Ignalina — gražus miestas. Čia gausu naujų pastatų: Tarybų rūmai, ligoninė, restoranas – gastronomas, vidurinė mokykla. Vasarą Ignaliną ir jos apylinkes aplanko tūkstančiai poilsiautojų ir turistų.

Palūšė

Turizmo Rytų Lietuvos ežeryne centras. Netoli Lūšių ežero įsikūrė turistinė bazė. Turistinio sezono metu turistų valtys raižo Lūšių, Dringio, Ūkojo, Žeimenio ežerų paviršių. Šalia turistinės bazės — sena medinė bažnytėlė — XVIII a. vidurio liaudies architektūros paminklas. Apie 1 km į rytus nuo Palūšės, eidami keliu 1į Antagavės kaimą, rasime pilkapius.

Iš Palūšės pro Ignaliną, Kazitiškes vykstame į Dūkštą.

Dūkštas

Sena gyvenvietė. Tai rodo archeolo­go L. Kšivžckio 1909 m. atlikti prie Samanio ežero esančio pi­liakalnio tyrinėjimai. Iki XVI a. Dūkšte puikavosi kunigaikš­čiams Giedraičiams priklausantis dvaras. Panaikinus baudžiavą, Dūkšto valsčiuje prasidėjo valstiečių bruzdėjimai 1859—1862 m. nutiesus Peterburgo — Varšuvos geležinkelį, Dūkšte buvo pasta­tyta geležinkelio stotis, ir prie jos ėmė kurtis miestelis. 1861 m. Dūkšte įvyko pirmutinis streikas Lietuvoje. Tris savaites strei­kavo akmenskaldžiai, dirbusieji prie geležinkelio statybos. Dabar Dūkštas — Ignalinos rajono gyvenvietė šalia Dūkš­to tyvuliuoja didelis 2403 ha ploto Dysnų ežeras.

Netoli Dūkšto yra įžymaus pomologo prof A. Herbnickio sodyba „Rojus”, kurioje dabar įkurtas mokslininko memorialinis muziejus.

Tolimesnis maršruto punktas Drisvėtai (dabar Drisviatai), tačiau šis miestelis jau Baltarusijos teritorijoje, todėl jį praleisime ir suksime į sekantį maršruto tašką. Red. p.

Zarasai

Zarasų gyvenvietė žemėlapiuose pasi­rodo XVI a. viduryje. Pradžioje čia buvo nedidelis kaimelis krante ir bažnyčia bei vienuolynas ežero saloje. Ilgainiui vie­nuolynas sunyko, o bažnyčia buvo iškelta į krantą. Dabar salą Zaraso ežere su krantu jungia pylimas. 1831 ir 1863 m. sukili­mai turėjo didelį atgarsį Zarasuose. Po 1863 metų sukilimo ca­rinė valdžia daug šeimų ištrėmė į Sibirą.

1837 m. miestas buvo suplanuotas ir suskirstytas gatvėmis, o 1839 m. iš Vidžių į Zarasus perkeltas apskrities centras. Šioms reformoms didelę įtaką turėjo Rusijos imperatoriaus Mikalo­jaus I apsilankymas Zarasuose 1836 m. Po šio apsilankymo Za­rasai buvo pavadinti Novoaleksandrovsku — Nikalojaus I sosto įpėdinio Aleksandro II garbei. Bet šis miesto vardai liaudyje neprigijo.

Be naujų administraci­nių, kultūrinių, mokymo įstaigų, naujų gyvenamųjų namų, mies­te prie Zarasaičio ežero pastatyta vandens sporto bazė. Artimiausiais metais Zarasuose iškils didelės turistinės bazės pastatas. Norint pasigėrėti Zarasų apylinkėmis, būtina užlipti ant tramplino kalno.

Pabuvę Zarasuose, autoturistai būtinai aplankys ir

Stel­mužė

Ši vietovė visų pirma garsi seniausiu ir storiausiu Eu­ropoje ąžuolu. Jis yra apie dviejų tūkstančių metų amžiaus, o medžio liemenį tegali apkabinti septyni vyrai.

Netoli senelio ąžuolo stovi maža medinė bažnyčia ir varpinė. Tai XVII a. vidurio medinės architektūros paminklas. Dabar bažnyčioje įrengtas įdomus liaudies skulptūros muziejus.

Zarasai — tolimiausias mūsų maršruto punktas. Iš čia ga­lime grįžti į Kauną (183 km), Vilnių per Uteną (155 km). Pagei­daujantiems dar kartą pasigėrėti Rytų Lietuvos ežerais, reko­menduojame tokį maršrutą. Iš Zarasų važiuojame Zarasų — Ute­nos plentu. Ties Degučiais sukame kairėn, Salako link. Kelias veda plačiai išsiliejusio Duseto ežero pakrante. Pastačius Anta­lieptės HES, Šventosios vandens patvanka turėjo įtakos ir šiam ežerui.

Salakas

Miestelis įsikūręs prie vieno iš gra­žiausių mūsų ežerų — Luodžio (1320 ha ploto). Salako apylinkes geriausia apžiūrėti iš bažnyčios bokšto. Žmonių pasakojama, kad senovėje Salakas buvęs didelis miestas ir tik karai visiškai jį sunaikinę. Salako apylinkės garsėja liaudies meistrų dirbi­niais.

Tolimesnis maršrutas eina pro Dūkštą, Ignaliną, Kaltanėnus.

Kaltanėnai

Išsidėstę, galima sakyti, toje vietoje, kur Žeimena išteka iš Žeimenio ežero.

Upės ištakoje pastatyta ungurių gaudyklė. Žuvys į ją nukreipiamos elektros šviesos srautu, tačiau pasakojama, kad būna neklaužadų, kurios praeina tiesiai pro šviesos srautą. Gaudyk­lė matoma kairėje kelio pusėje, neprivažiavus Kaltanėnų.

Nuo Kaltanėnų už 10 km

Švenčionėliai

Tai naujai augantis miestas, gana didelis geležinkelio mazgas. Mieste veikia ketaus liejinių, kombinuotų pašarų gamyklos. Numatoma statytį ir naujas pramonės įmones.

Švenčionys

Atvykę į Švenčionis, apsistokime kur nors miesto aikštės pakraštyje. Čia pat rasime Švenčionių kraštotyros muziejų, kuris mus supažindins su šio miesto ir apylinkių praeitimi. Švenčionyse veikia vaistažolių fab­rikas, gaminantis žaliavą iš Žeimenos krašto laukų ir miškų.

Švenčionys, paskutinis šio maršruto taškas.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia