Vėl rankose profesoriaus Č. Kudabos 1977 metais parašyta knygelė pavadinimu “Upelių pakrantėmis”, o joje vienas už kitą nuostabesni maršrutai. Su Jumis dalinamės pačiu pirmuoju, tikrai nuostabiu, palei Vilnios upę nuo pat jos aukštupio iki žiočių Vilniaus senamiestyje. Maršrutas galima sakyti dvigubas, vienas juo keliaujantiems automobiliu, kitas tikriems, kelionių užgrūdintiems, turistams, pėsčiomis.

Kaip keliausite šiuo maršrutu Jūsų pasirinkimas, o mums be galo įdomu Jūsų kelionės metu užfiksuotos akimirkos ir įspūdžiai kuriais prašome pasidalinti Kelionių archeologijos forumo maršruto temoje.

Vilnia jau didoka, neeilinė upė mažųjų tar­pe, nemaža nuotaikos atneša į mūsų Vilnių, jį puošia.

Vilnios aukštupiai — iškiliausioje Medininkų kalvyno dalyje. Ten, kur ji gimsta — Medininkų senoji pilis, o baigia savo akmenuotą taką Lietuvos svarbiausio piliakalnio Gedimino kalno — papėdėje.

Pirmiausia skubėkim surasti upės aukštupį. Tai padaryti nebus lengva, nes, iki nukaksime iki jo, nuolat vilios įdomios pakelės. Kai tik pradedi iš Vilniaus riedėti senuoju Minsko plentu link Medininkų, netrukus atsiveria nuožulniašlaitės aukštumos, skaidomos erdvių klonių. Gražios klonių tolumos, padūmavę akiračiai…

Gyvenvietės čia labiau pamėgusios klonius. Prie klonio štai Nemėžis (istorinė vietovė — XIV — XV a. čia buvo pilis, vėliau kunigaikščių dvaras, išliko klasicistinio stiliaus rūmai).

Pavažiavus keletu kilometrų, keliui leidžiantis į eilinį klonį, dešinėje — Boreikių viensėdija, kurioje 1853—1861 m. gyveno ir kūrė lenkų poetas demokratas, Vilniaus krašto dainius V. Sirokomlė-Kondratovičius. O klonio dugne, prie Rukainės upelyčio — Rukainiai. Tai istorine vietovė, minima nuo 1435 m. Bai­giantis miesteliui, skersai kelio srūva Rukainė, kuri yra Kenos, o pastaroji Vilnios — intakai. Netoli šių vietų nežinia nuo kada prie senų medžių stovėjo Kryžkelio smuklė, kur buvo atpažin­tas ir suimtas vienas žymiausių 1831 m. sukilimo vadų S. Ko­narskis, 1839 m. Vilniuje sušaudytas.

Lygus smėlėtas klonio dugnas, ošia šilai, dešinėje nuo kelio truputį atokiau iškilęs medžiais apaugęs piliakalnis.

Pakeliui dar keletas upelių. Jie srūva į šiaurę, Vilnios linkui. Didesnis iš jų yra Kuosinė, kurios aukštupį pravažiuodami, at­siduriame Medininkuose. Nevalia neapsižvalgius garsiuosiuose Medininkuose skubėti.

Dėmesį patraukia Medininkų pilis, viena seniausių Lietuvoje, statyta XIV a. (istorikai tvirtina, jog statyta ji XIII a. ar net XII a.). Stovi ji žemoje, balotoje vietoje, apsupta dviejų versmėtų Kuosinės aukštupių, griovių.

Statinys įspūdingas – daugiau nei 2 ha plotas, keturkampai apsuptas galingos mūro sienos (Jos ilgis — 568 m, aukštis 8 – 12 m). Yra bokštų likučių. Tai gardinto tipo tvirtovė, daug archaiškesnė už Vilniaus, Trakų bei kitas Lietuvos pilis. Medi­ninkų tvirtovė yra kryžiuočių antpuolių (1320, 1385, 1392, 1402 m.) liudininkė. XV a. pilyje gyveno Lietuvos Didžiojo kuni­gaikščio Kazimiero šeima. Kunigaikščio vaikus mokė žinomas Lenkijos ir Lietuvos istorikas bei geografas Janas Dlugošas.

Nuo XVI a. ši pilis, nenaudojama, pamažu iro, virto griuvė­siais. Ji nukentėjo abiejų šio šimtmečio karų metu. 1954 —1962 m. pilis tyrinėta ir konser­vuota. Dabar joje įrengta nedidelė ekspozicija. Pilis paskelbta respublikinės reikšmės architektūros paminklu.

Daugelį patraukia apylinkės. Kiek į pietvakarius yra aukš­čiausia Lietuvos paviršiaus vieta — 292,5 m virš jūros lygio. Tai vadinamasis Juozapinės kalnas. Čia ir Vilnios baseino takoskyra.

Ieškodami Vilnios versmių, nuo Medininkų pasukime į šiau­rę. Jei bent kiek pakrypsime į rytus, pakeliui tarp medžių pa­matysime sodybą, parko liekanas. Tai Bikiškė. Čia gimė (1863 m.), augo, tarpais gyveno Juozapas Lukoševičius, žymus geologas ir geografas. Už pasikėsinimą 1887 m. nužu­dyti carą J. Lukoševičius buvo nuteistas mirti, vėliau — kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime savarankiškai daug dirbo, parašė mokslo veikalų. Po 1905 m. revoliucijos paleistas, kurt laiką vėl gyveno Bikiškėje. Amžininkų prisimenamas kaip didelis liau­dies medicinos, vaistažolių žinovas, daug padėjęs paprastiems kaimo žmonėms. Nuo 1920 m. iki mirties (1928 m.) buvo Vil­niaus universiteto profesorius.

Nuo Bikiškės tiesiai į šiaurę paėjus kokius 2 — 3 km, Kiemėnų ir Vindžiūnų kaimų apylinkėse aptiksime Vilnios pradžią. Aukšt­upys virtomis labai sraunus, dugnas akmenuotas, iki upelis prateka vieną kilometrą, jis nusileidžia 4,5 m žemyn, o kol nu­teka iki Neries Vilniuje, padaro 82 km kelią, nusileidžia dau­giau nei 125 m.

Netoli versmių, gretimoje kalvelėje, patraukia dėmesį nemažas akmuo, vadinamas “Laumės pečiumi”, jo šone yra nedi­delis pagilinimas, kiek primenantis krosnies angą. Padavimas byloja, jog tame kalnelyje senovėje buvusi saugoma amžinoji ugnis. Naujų dievų gadynei užėjus, ugnies aukurus mūsų kraš­te užliejo, bet žmonės dar slaptai ugnį kurstė. Tada ugnis ple­veno ir šioje angoje. O tą moteriškę, kuri tai darė, kunigai ir vienuoliai apkaltino raganavimu.

Vilnios gimtinės apylinkės nenuobodžios. Nuo Vindžiūnų, Kiemėnų šono į klonį iš aukšto leidžiasi statoki, raguvoti šlai­tai. Jie sudaro labai kalvoto peizažo įspūdį. Tokios yra Vilnios aukštupio apylinkės. Sodžiai įsikūrę žemiau, pašlaitėse. Kalvotos aukštos sritys nepatogios — vėjuotos, sausos (giliai vanduo šuliniams). Šiuo kloniu, sodžių pakiemiais teka ir mūsų Vilnia. Trylika kilometrų Vilnios aukštupiu, tarp Kiemėnų kaimo ir Krasnoborkos intako, eina Lietuvos ir Baltarusijos ri­ba. Netrukus skersai plentas, geležinkelis. Už jų upė patenka į plačias pelkėtas lankas. Ji čia darosi platesnė — 5—6 m pločio, labai vingiuota, tiesiog kilpėta. Čia pasibaigia Vilnios aukšt­upys, kuriame upės tėkmė buvo srauni, nuolydis — 4,5 m viename kilometre. Vidurupyje upė labai nurimsta, nuolydis tik 58 cm kilometre.

Kiek į kairę nuo upės, šilais pasipuošusioje aukštumų pašlaitėje įsikūrusi Šumsko gyvenvietė.

Praeityje gyvenvietė vadinta Laukininkais. Vėliau čia įsikūrė dvaras valdytas Šumskių, nuo kurių ir pavadinimas šis pasiliko. Išnaudojo aplinkinius valstiečius žiaurūs po­nai. Minimas 1853 m. sukilimo malšintojas Labuncevas, pasižy­mėjęs nežmoniškumu. Tačiau istorijai liko ir nusipelniusių var­dų. Stanislovas Šumskis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, vienas 1831 m. sukilimo vadų. Ilgai buvo kalinamas. Senatvėje parašė atsiminimų apie sukilimą knygą.

Iš senųjų laikų Šumske liko vertingų kultūros paminklų. Tai mūro bažnyčios ir dominikonų vienuolyno (XVIII—XIX a.) architektūrinis ansamblis, vertingi (respublikinės reikšmės) dailės paminklai bažnyčios viduje. Įdomūs buvusio dvaro kla­sicistiniai rūmai, parkas.

Apylinkėse keletas piliakalnių (prie Didžiosios Kuosinės, Leoniškių), pilkapių (prie Laukininkų k.), kurie saugomi kaip vertingi archeologijos paminklai.

Nuo Šumsko Vilnia patenka į plačias pelkėtas lankas. Vin­giuoja ji tenai mazgydama ypač sudėtingas kilpas. Tad prie jos nukakti gali tie, kas nestokoja laiko ir kantrybės, kas mėgsta tylias gamtos nuošalumas. Kam su tais nepakeliui, patrauks vieš­keliu link Vilniaus, nepamiršdami kartu, jog kelionės tikslas Vilnios pakrantės, kurios tęsiasi į dešinę nuo kelio. Toje pačio­je kalvotoje pašlaitėje, kaip ir Šumskas, prie geležinkelio, rasi­me Kalvelių durpininkų gyvenvietę.

Margių durpyne, kurio plotas beveik 1500 ha, durpės kasa­mos nuo 1886 m. Senesni žmonės pasakoja apie sunkias darbo sąlygas tuometinėje verslovėje. Durpes susmulkinę, išmaišę su vandeniu, minkė basomis kojomis. Tyrę pildavo kibirais pievos paviršiuje, laukdavo pradžiūstant, raikė, vėl džiovino. 1961 m. čia išaugo moderni durpių briketų įmonė, šalia — nauja gyvenvietė. Geras susisiekimas su Vilniumi ir kitomis vietovėmis. Ties Kalveliais yra geležinkelio stotis.

Žemiau Kalvelių iki Kenos Vilnia dabar patvenkta, plačiai išsilieję žydrieji žuvų ūkio tvenkinių plotai. Čia išeksplotuotuose durpynų plotuose patvenktas vanduo, auginamos žuvys.

Paskutinė didesnė gyvenvietė, įsikūrusi aukštumų pašlaitėje, netoli Vilnios, prie to paties geležinkelio, yra Kena. Šalia teka Kenos upelis — ilgiausias Vilnios intakas. Kenoje gimė, augo, gana ilgai čia gyveno ir mirė (1881 m.) žymus astronomas profesorius P. Slavinskis. Jis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, jame dėstė, vadovavo ir rūpinosi astronominės observatorijos tobulinimu ir plėtimu, parašė iš tos srities veikalų, dalyvavo geodeziniuose darbuose.

Kenos apylinkės smėlėtos, sausos, nemaža yra šilo. Čia jaukūs paupiai. Šalia Santakų kaimelio į Vilnią įteka Kenos upelis. Vilnia staigiai praplatėja (10—12 m). Čia padabintos pakrantės, patogu keliauti baidare. Vilnia pasuka į šiaurę, ilgam pasirengdama tekėti lygumomis. Prasideda viena didžiausių Lietuvoje Lavoriškių giria. Lavoriškių ir Mickūnų link nuo čia besitesiantys plotai Taurų miškais vadinami. Miške upė padaro didelį vingį.

Po kelių kilometrų miškai nuo paupių kiek nutolsta, upės tėkmė aprimsta. Čia Neveriškių HE, statyta beveik puoš dvidešimt metų. Užtvanka vandenį pakelia 2,5 metro. Tuo metu tai buvo apylinkei labai reikšmingas statinys. Elektros energiją gavo Lavoriškės, Kena, kiti aplinkiniai kaimai.

Lenkiame Neveriškes, o priešais Lavoriškės. Tai sena vieto­vė — XVIII a. tuo vardu minima seniūnija. Miestelis yra Lavoriškių smėlėtos lygumos, o kartu ir Lavoriškių girios pagrindinė gyvenvietė, atsiradusi prie seno kelio iš Vilniaus į Polocką.

Lavoriškių girios masyvas (apie 5000 ha) išliko todėl, kad smėlėtas, vietom net į kopas supustytas paviršius netiko žem­dirbystei. Lavoriškių miestelyje, prie Mėšlytės upeliuko, nema­ža geležies gargažių. Ta vieta tyrinėta archeologų, nustatyta, jog nuo seniausių laikų čia būta vieno stambiausių Lietuvoje geležies iš balų rūdos gamybos centrų, kuris veikė iki XVIII a. Netoli Lavoriškių yra ir kitų archeologinių paminklų: pilkapių, piliakalnių.

Dabar didžiausias šių apylinkių turtas — miškas. Netoli Lavo­riškių girininkijos yra išlikę seno miško, kur pušys turi 200 ir daugiau metų. Toks miškas sužadina pasididžiavimą krašto gamta bei tais, kas sugeba ją tokią didingą išsaugoti.

Būta Lavoriškėse dvaro, malūno, bravoro. Bažnyčia atsirado XVII a. Joje (perstatyta 1927 m.) yra iš seno išlikusių vertingų dailės kūrinių — XVIII a. varpas, keli paveikslai, Slucko juos­tos. Visa tai paskelbta valstybės saugomais kultūros pa­minklais.

Ši tarpumiškėse įsikūrusi vietovė kentėjo nuo karų, svetimša­liu kariuomenių antplūdžių, okupacijų. 1813 m. vasario 12 d. raporte Vilniaus generalgubernatoriui pranešama, jog plente netoli Lavoriškių surinkta 439 prancūzų lavonai, 103 kritę ark­liai.

Nuo Lavoriškių iki Mickūnų plaukiant upeliu, gražus gaba­las kelio, gerokai daugiau nei dešimt kilometrų. Bet ta kelionė įvairi, nevienoda. Upė, pasukusi į šiaurę, didoku lanku apriečia miškus, vėl priartėja prie to paties Polocko plento. Pakeliui ji primazgo sudėtingų kilpų, daug kur jos pakrantės miškėtos. Kiek žemiau už Lavoriškių — Uosininkai. Čia esantis malūnas buvo rekonstruotas į hidroelektrinę. Įdomūs paupio gatviniai sodžiai — Slabada, Gaidūnai ir kiti mažesni.

Paskutinis miestelis prie Vilnios — Mickūnai. Vietovė daug kuo primena Lavoriškes — prie tos pačios Vilnios, tik jau vandeningesnės, tų pačių miškų pakraštyje, toje pačioje Polocko paplentėje.

XIX a. pradžioje Mickūnų dvaras priklausė Vilniaus univer­siteto medicinos profesoriui A. Bekiu, kuris buvo vedęs našlę poeto J. Slovackio motiną. Jaunasis Julijus dažnai lankydavo­si Mickūnuose. Prie Vilnios yra nemažas akmuo, kur, pasak am­žininkų, J. Slovackis mėgęs pabūti vienas. Ties Mickūnais iš kairės į Vilnią įteka bevardis intakėlis, kuris patvenktas ilgai suko vandens malūną.

Nuo Mickūnų Vilnia, lydima pušynų, teka į pietvakarius, pa­siekia geležinkelį ir vėl teka ramiai toliau. Iš kairės vienas po kito įteka Kyvės, Šatrininkų upeliukai. Teka jie giliomis raguvomis; taip pat yra senų medžių apstotų užtvankų, malūnų lie­kanų. Gyvenvietės vadinamos Karkliniškių, Žvirblių vardais. Dažnai tie vardai dvigubi — kiek įkalniau esantys vadinami Aukštaisiais Žvirbliais, žemai — Kloniniais. Yra čia ir Kalniškės, taip pat dvejos. Ties Aukštaisiais Žvirbliais, netoli Vilnios, išli­kusios pilkapių žymės. Jie dar prieš karą tyrinėti, rasta degintinių kapų, datuojamų XII a. Pilkapių plotas paskelbtas saugomu.

Senesni žemėlapiai rodo čia buvus ir daugiau kaimelių, kurie dabar jau pateko į Naujosios Vilnios ribas, vadinami jos gatvė­mis — Karklų, Rytų ir kitokios. Čia Vilnia jau ima prarasti sa­vo įprastą išvaizdą, pakrantėse mažėja medžių.

Matant Vilnią aptūptą gamyklų cechų, norisi kaltinti nevaly­vumu tuos, kas taip neišmoningai išdėstė miesto gyvenamas ir pramonines dalis. Tačiau tų žmonių seniai nėra. Betgi ir jų darbus nebūtų protinga vien beatodairiškai niekinti, peikti. Juk se­niausios pramonės įmonės ar verslovės, atsiradusios dar vidur­amžiais, negalėjo apsieiti be tokios patogios upės kaip Vilnia, kurią nesunku patvenkti, priversti sukti malūnų, popiernių ra­tus, pūsti dumples, kilnoti kūjus geležies lydyklose, pučkornėse (patrankų liejyklose). Visa ankstyvoji Vilniaus pramonė ir kūrėsi palei Vilnią, nes laivuojamos Neries pertverti užtvanko­mis nebuvo galima. O vėliau pro čia pradundėjo geležinkelis, nuo kurio pramonė visą laiką nenori trauktis nė žingsnio.

Naujosios Vilnios miesto atsiradimą lėmė ne tiek pats gele­žinkelis, kiek jo išsišakojimas, prie kurio, kad ir netoli Vil­niaus, įsikūrė didelė stotis, pradžioje vadinta Vileika (nuo Vil­nios), o vėliau (nuo 1903 m.) — Naujoji Vilnia.

Šioje patogioje vietoje labai sparčiai kūrėsi pramonė: me­džio, odų apdirbimo, dalgių, peilių ir kitų kaimui reikalingų da­lykų. Naujosios Vilnios dalgiai buvo toli žinomi „litovkų“ vardu.

Dabar Naujoji Vilnia įeina į sostinės ribas.

Vilnia ir čia vietomis išlaikė natūralaus grožio pakrantes. Ar­tėdama prie geležinkelio, ji atsimuša į kairįjį statų slėnio šlaitą, kurio skardis viršuje iškyla aukšta viršūne, vadinama Rokantiš­kių piliakalniu. Jame yra mūro liekanų — buvusios pilies pama­tai Pilį, pasak padavimo, XI—XII a, pastatęs kunigaikštis Alšis. Manoma, kad ten XV—XVI a. stovėta rūmų, kurie XVII a, jau buvo sugriauti. Buvusio Rokantiškės dvaro laukuose žinomas pilkapynas, dar praeitame šimtmetyje kasinėtas (rasta degintinių kapų, X a. kalavijas ir kt.). Sprendžiant iš apylinkėse gau­sių pilkapių, galima manyti, Rokantiškėse tvirtovės stovėta nuo žymiai anksčiau, panašiai kaip spėja padavimas.

Nuo Rokantiškių skardžių atsimušusi, Vilnia persimeta į prie­šingą (dešinįjį) šlaitą, staiga atsitrenkia nuo jo ir padaro įmant­rią kilpą. Ten — buvusio Kučkoriškių dvaro liekanos. XIX a. dvaras priklausęs Puslavskiams, garsėjo turtinga biblioteka. Ties Kučkoriškėmis Vilnia patvenkta prieš 150 m. (1823 m.). Čia pa­statytas popieriaus fabrikėlis, ilgainiui išaugęs į didelę popiernią. Dabar čia veikia kartono fabrikas. Ir tvenkinys tebėra.

Šalia Kučkoriškių Vilnios kilpos nutiestas kelias į Vilnių. Jis eina labai jaukia miškėta pašlaite, kyla šlaitu link Užupio prie­miesčio.

Tolesnėje Vilnios tėkmėje labai įvairu, beveik kas kilometras vienoje ar kitoje slėnio atšlaitėje ar paupyje matome paminėjimo vertas vietas. Štai nuo Kučkoriškių kilpos nedaug tenutolus, kita kilpa, sukanti į dešinę. Ji paplauna labai staigų šlaitą, baltuoja aukšta (viena aukščiausių Lietuvoje) atodanga. O kil­poje vėl likučiai senosios pramonės pastatų — buvusi Puškorių (Puškornios) patrankų liejykla, čia veikusi nuo XVI a. Puškorių gaminiai toli garsėjo. Išlikusiuose buvusios liejyklos pastatuose yra medžioklės reikmenų remonto įmonėlė.

Ten, kur baigiasi Puškorių kilpa, priešingame Vilnios šlaite yra Pavilnys: prie geležinkelio stoties — Žemasis, o virš ragu­vom, medžiais apaugusio skardžio, — Aukštasis. Visa gyvenvietė skendi medžiuose, žalumynuose, Kalvotuose Pavilnio šlai­tuose nemaža ąžuolų.

Aukštasis Pavilnys atsirado 1908 m, kai Vilniaus geležinke­lininkų draugija čia nupirko 80 ha žemės, išplanavo sklypais ir pradėjo juos pardavinėti savo nariams, Pavilnyje, buvusioje Vilniaus vaivados rezidencijoje, prie kurios įveistas nemažas parkas. Parke dabar auga apie šimtas introdukuotų augalų rūšių. 1912—1914 m. Pavilnyje gyveno baltarusių literatūros klasikas J. Kolasas.

Netoli nuo Pavilnio, tame pačiame Vilnios šlaite, ūksmingo­je ąžuolijoje stovi Markučiai. Vietovė puiki savo gamtine ap­linka. Markučiuose kitados buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vasarvietė. Vėliau jos savininkai keitėsi, galiausiai 1867 m. dvarą nupirko generolas inžinierius Melnikovas, vadovavęs ge­ležinkelio tiesimui. Jis čia pastatė medinius rūmus. Jo dukrai Varvarai 1884 m. ištekėjus už Grigorijaus Aleksandrovičiaus Puškino, didžiojo poeto sūnaus, vietovė atiteko Puškinams. Poeto sūnus iš Michailovskojės čia parvežė nemaža savo tėvų daiktų, kurių, deja, išsaugota nedaug. Išliko gyvenamasis namas, šeimos kapai. 1948 m. Markučių sodyboje įkurtas literatū­rinis muziejus, kuriam taip pat priklauso 18 ha senas ąžuolų parkas.

Šioje atkarpoje Vilnia labai srauni, prasigrauždama skersai aukštumų, primena kalnų upelį. Kas kilometrą ji įsigraužusi po 2,5 — 3 m giliau ir giliau. Vagoje daug akmenų, rėvų ir net slenksčių. Dėl šių upės savybių čia nuo seniausių laikų buvo pa­naudojama jos energija.

Markučių apylinkės labai kalvotos, kartojasi keterėti gūb­riai, viršūnės, o tarp jų sausadugnių klonių prarajos. Vietomis išsimėčiusios ganyklos, pavienės sodybos. Kitur ūksmėtos, laz­dynais apsikaišiusios daubos. Šias vietas mėgo jaunieji Vilniaus universiteto filomatai — A. Mickevičius, T. Zanas, I. Domeika ir kiti, čia rinkdavosi pavasarį, lankoms pražydus, ruošdavosi egzaminams, dainuodavo, vaišindavosi kaimiečių kiemuose gaunamu pienu. Vėliau savo prisiminimuose ne vienas vadino dienas, praleistas „bičiulystės respublikoje” prie Vil­nios, auksinėmis. Markučių literatūrinio muziejaus eksponatai parodo A. Mickevičiaus bičiulystę su didžiuoju rusų poetu A. Puškinu, kuri užsimezgė Peterburge jųdviejų jaunystės metais.

Posūkis, kitas, ir kelionę palei Vilnią baigsime. Dar pasižval­gykime po josios šlaitus. Štai priešais Markučius priešingi Vil­nios šlaitai skardingi, papėdėje, žemai, žirginio sporto bazėj tre­niruočių aikštelės (buvę Leoniškių dvarelio pastatai). Virš jų kyla aukštas skardingas miškas, kurį praėjus viršuje vėl lygu. Neveltui ši patraukli vieta dar praėjusiame šimtmetyje vilnie­čių pavadinta itališkai „bello monte” (gražus kalnas;) Belmon­tas. Tas vietas mėgo miestiečiai, rinkdavosi gegužinėms. Mini­ma tokia gegužinė 1861 m. vasarą. Joje dalyvavę apie 5 tūkst vilniečių.

Užkopkime ir mes nuo aukštų skardžių apžvelgti didingą Vil­nios klonį. Savo padėtimi Vilnia ypatinga upė, nusileidžianti nuo seno apledėjimo slėniais suskaidytų beežerių Medininkų aukštumų, ramiai vingiuojanti smėlėta Lavoriškių lyguma, žem­upyje skrodžianti aukštumas ir čia sukurianti didingą pralaužtinį slėnį. Kitos tokios sudėtingos upės Lietuvoje veltui ieško­tume.

Neseniai čia per Vilnią permestas naujas platus tiltas. Šalia įrengta patogi dviejų lygių kryžkelė.

Tuoj už šios kryžkelės, skardėtame dešiniajame šlaite, tan­kiuose medžiuose senos (įkurtos 1810 m.) Bernardinų kapinės; Jose palaidota nemaža žymių senojo Vilniaus universiteto pro­fesorių, menininkų. Čia gamtininkų Jundzilų, matematiko P. Norvaišos, dailininkų K. Rusecko, K. Ripinskio ir kitų kapai.

Prasideda Vilniaus senamiestis; Vilnia daug kur plauna senų rūmų pamatus, sraunųjį savo dugną yra nugrindusi įvairių šimtmečių plytgaliais. Pagaliau ji prie Gedimino kalno yra įgavusi naują kryptį, praradusi gana didelę deltą, kurioje nūnai Gedi­mino aikštė su varpine. Ji čia teka paklusni miestui, vietomis nusižeminusi jam, kaip tikra vergė. Ir visgi Vilnia labai reikš­minga mūsų miesto peizažui. Akimirkai įsivaizduokime, jog mū­sų sostinė šios upės neturi… Be visos gamtinės nuotaikos Vil­nius būtų tikrai nebe Vilnius. Juk jis jos vardu pasivadinęs pui­kuojasi…

Mėlyna spalva žemėlapyje pažymėtas maršrutas automobiliu, žalia spalva, maršrutas pėsčiomis. Patogesniam naudojimui galite išjungti maršruto rodymą tiesiog nuimdami varnelę nuo Jums nereikalingo sluoksnio.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia