Rodos visiems puikiai pažįstamas maršrutas Vilnius – Trakai, pasirodo gali būti netgi ir labai netikėtas jei keliaudami juo, mesime kelią dėl takelio ir aplankysime šalimai išsidėsčiusius turistinius objektus. Pats maršrutas neilgas (keliaujantiems automobiliu ar dviračiu), todėl be problemų įveikiamas ir pėsčiomis. Mes jį suradome 1979 metais Č. Kudabos ir J. Vaicekausko sudarytoje knygelėje “Jei iš Vilniaus keliausi”.

Keliaujantys šiuo maršrutu, savo įspūdžiais, nuotraukomis ir įžvalgomis pasidalinkite Kelionių archeologijos forumo temoje.

Nuo užrašo “Vilnius” iki Trakų ribos

Išvažiavus iš Vilniaus, visai mažai belieka keliauti iki pačių Trakų. Tačiau ir tame tiesiame plente galima šiek tiek pasidairyti.

Tik pakilus nuo Vokės slėnio, – rodyklė į dešinę: Trakų vokė.

Ši gyvenvietė yra įsikūrusi šešioliktame kilometre nuo Vil­niaus centro, upės slėnio šlaite, ant vandenų suklotos aukštos terasos. Tai — buvęs Tiškevičiaus dvaras. Išliko pseudorenesanso stiliaus italų architekto Leandro Jano Markomo projektuoti ir apie 1880 m. pastatyti rūmai, ūkiniai pastatai, mediniai kumetyno namai ir kt. Slėnio šlaituose yra 16 ha ploto parkas, 1900 m. pertvarkytas pagal pranc. archit. E. Andre projektą. Auga jame apie 50 medžių ir krūmų rūšių, įrengti dekoratyviniai tvenkiniai, fontanas, originalus tašytų akmenų šulinys. Šalia parko — 29 ha sodas. Dabar Trakų Vokė išaugusi, išsiplėtusi ir sudaro ištisa miestelį, kuris yra apylinkės centras, čia 1958 m. įsikūrė žem­dirbystės mokslinio tyrimo instituto filialas, kuriame atliekami Lietuvos zonos tiriamieji žemės ūkio darbai. Pastatyti nauji rūmai mokslo personalui bei laboratorijoms, kultūros namai, gyvenamųjų namų. Atsirado gatvės — Vilniaus, Sodo, Parko ir kt. Institutas turi eksperimentinį ūkį, agrometeorologijos laboratoriją.

Šalia yra žuvivaisos įmonė, viena seniausių Lietuvoje įsteigta 1880 m. Joje 1894 m. dirbo žinomas Lietuvos žuvininkas My­kolas Girdvainis, kuris veisė karpius, upėtakius; čia išperino ir Trakų ežeruose įveisė sykus. Įsimintina, jog M. Girdvainis (1841—1925) žuvivaisos bei bitininkystės darbais buvo žinomas ir visoje Europoje. 1881 m. jis įsteigė peryklą Gerkonyse prie Dūkšto (Ignalinos raj.), kur pirmą kartą pasaulinėje žuvininkystės praktikoje iš dirbtinai apvaisintų ikrų išaugino seliavas ir įveisė jas kaliuose ežeruose. Su savo darbais dalyvavo tarptautinėse pa­rodose.

Buvusio dvaro pastatų ansamblis (rūmai, varpinė, koplyčia, ūkvedžio namas, vandens rezervuaras su fontanu, žirgynas — ka­potinė, svirnas ir kt.), taip pat parkas paskelbti architektūriniu paminklu. Valstybės rūpesčiu dalis pastatų restauruota ir remon­tuota.

Už kelio į Trakų Vokę naujasis plentas skiriasi į dešiniąją at­šaką; pranerdami po viaduku, galime keliauti Druskininkų keliu, na, o tiesiąja, pamažu krypstančia dešinėn, skubame į Trakus. Plento dešiniajame akiratyje matyti Lentvaris. Tai nemažas miestas (pagal 1970 m. surašymą buvo 8060 gyv., o po to Lentvaris ir toliau augo; jis yra didžiausias Trakų rajono mies­tas). Miestas pradėjo augti 1861 — 1862 metais, kai pro čia buvo nutiestas geležinkelis. XIX a. pabaigoje šioje vietoje tebuvo kai­mas: 1866 m. gyveno 162 žmonės, o 1897 m. — 300, 1939 m. — jau miestelis — 2534 gyventojai. 1869 m. įsteigto vinių fabrikėlio vietoje po antrojo pasaulinio karo įsikūrė didelė santechnikos gamykla „Kaitra”. Buvusiame Tiškevičiaus dvare, kurio raudonų rūmų bokštas matomas ir nuo Vilniaus — Kauno plento, 1957 m. pradėjo veikti kilimų fabrikas. Lentvario kilimai garsėjo savo tautiniu savitumu, grožiu, buvo labai populiarūs.  Remiantis archeologiniais radiniais bei istoriniais pami­nėjimais, manoma, kad žmonių čia gyventa nuo žilos praeities. Beje, dar neseniai, kol nebuvo naujo plento, kelias iš Vilniaus į Trakus vedė pro Lentvarį.

Ilgą laiką, ypač praėjusiame šimtmetyje ir šio šimtmečio pra­džioje, Lentvario apylinkėse, Vokės pasienio sodžiuose (Vaidagų, Kazbiejų, Liudvinavo ir kt.), iš lauko kalkakmenių buvo degamos kalkės ir parduodamos Vilniuje. Į sostinės mūrus sudėta daug statybinės uolienos, kilusios kaip tik iš šių laukų.

Mūsų kelias ties Ustronių kaimu patenka į mišką, kurio pra­džioje — medinė, būdinga liaudies meistrų darbo skulptūra, žy­minti Trakų rajono ribą. Po kilometro, kito — vėl laukymė, vėl dešinėje gerai matyti Lentvario siluetai. Paskui — dar vienas miš­kas, kuris ties 22-uoju kelio kilometru ima retėti, kelias pylimu kyla į viaduką virš geležinkelio. Pravažiuojamas seniausias mūsų krašto geležinkelis. Jis ėjo iš Peterburgo į Varšuvą, pro Vilnių (1862 m. baigtas tiesti). Kairėje, anapus geležinkelio, yra keletas prisimintinų vietovių.

Štai čia pat — Fermos kaimas. Toks, kokį jį regime, jis išaugo tik po karo. 1943 m. rugsėjo 8 d. vokiečiai šį sodžių apsupo, dalį gyventojų vietoje sušaudė, kitus ištrėmė darbams į Vokietiją, o visą kaimą sudegino…

Kur gimė didysis kunigaikštis

Už šio kaimo kitas — Pilialaukis. Sprendžiant iš pavadinimo, jis įsikūręs buvusios pilies laukuose. Vadinasi, jis senas, iš anų laikų, kai dar stovėjo pilys. O į pietvakarius, už pusantro kilomet­ro nuo jo — Senieji Trakai, kur ir yra Trakų istorijos pradžia. Nuo Senųjų Trakų iki pačių Trakų — apie 4 km. Norėdami pamatyti Senuosius Trakus, beveik prieš pat miesto ribą sukame į šoną.

Aprašymuose skaitome, jog Gediminas Lietuvos senąją sos­tinę iš Kernavės perkėlė į Trakus. Remiantis padavimais, linksta­ma manyti, jog kunigaikštis įsikūrė Senųjų Trakų vietoje. Prie pelkėto klonio jis XIV a. pradžioje pastatė pilį, apkastą 4 — 6 m gylio ir 40 m pločio grioviu bei pylimu. Atrodytų kad čia gy­veno Kęstutis, kad čia jam ir Birutei apie 1350 metus gimė Vy­tautas. Kai XIV a. antrojoje pusėje Kęstutis pusiasalyje prie Gal­vės ežero pastatė naują pilį, Senųjų Trakų pilis buvo apleista ir pradėta vadinti senąja. Gal išties taip ir atsirado Senieji Tra­kai. 1405 m. juose Vytauto nurodymu pastatyta bažnyčia ir įkur­dinti vienuoliai benediktinai. Vienuolynui atiteko ir pilis, ir laukai. Anoji bažnyčia 1757 m. sudegė. Dabartinė, imituojanti gotikinį stilių, statyta 1889 m. Bažnyčios ir senųjų mūrų ansamblis paskelb­ti architektūros paminklu.

Dabar kaimas išaugęs, šiapus geležinkelio jis vadinamas Naujasodžiu. Važiuojant Senųjų Trakų gatve, vietomis dar galima matyti išilgai buvusių rėžių galais į gatvę stovinčius namus, už jų — ūkinius pastatus. Tai valakinių kaimų projektavimo, taip būdingo mūsų kraštui, liekanos.

Neseniai, apie 1972 m., netoli Senųjų Trakų prie geležinkelio išaugo didelė kalnakasybos įmonė — nerūdinių statybinių medžia­gų gamykla. Geležinkelio stotis ir vadinama Žvyrinu. Kaip tik čia, tarp Senųjų Trakų ir Trakų miesto, plyti banguoti zandrai, kuriuos iš smėlio ir žvirgždo suplovė nuo Trakų kalvose tirpusių ledynų plūdę vandenys. Suplovė plačiai ir storai — iki 10 metrų storio. Taigi tos ledynų vandenų dovanos yra pagrindinė statybinė me­džiaga. Kasmet čia paruošiama apie 700 tūkst. kubinių metrų smėlio, frakcionuoto žvyro, skaldos — medžiagos gelžbetoniui, namų sienų blokams ir kitoms konstrukcijoms. Šia žaliava aprū­pinami Vilniaus, Kauno, Klaipėdos statybų kombinatai. Žvyringų medžiagų atsargos šioje vietoje didelės, geologai apskaičiavo, kad, naudojant dabartiniais kiekiais, jų užteks ilgam.

Pačiuose Trakuose

Grįžtame atgal iš Senųjų Trakų. Priešais — Trakų panorama. Apie Trakus rašoma specialiuose turistams skirtuose leidiniuose, tačiau, kad keleiviui nereikėtų jų ieškotis, pagrindines žinias apie senąją Lietuvos sostinę pateiksime čia.

Miestas įsikūręs kalvotoje tarpuežerėje. Trakų pusiasalį supa net keli ežerai, keterėti kalvagūbriai, platūs pelkynai. Tai tikra gamtinė tvirtovė. Senovės lietuviams gamta čia buvo sąjunginin­kė, ginantis nuo kryžiuočių užpuolimų. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, pasirinkę šią vietą sostinei, turėjo ir didelį grožio supratimą. 1960 m. Trakų miestas bei jo unikali kalvota, ežeruota ir miškėta apsuptis paskelbta landšaftiniu draustiniu (3172 ha).

Trakų miesto teritorijai priklauso apie 1154 ha. Užstatyta 150 ha, 110 ha — želdiniai, daugiau nei pusę miesto teritorijos suda­ro ežerų paviršius. Iš visų pusių — ežerų veidrodžiai. Netoli geležinkelio stoties, į kairę — mažiausias — Gilusis (11 ha). Prie kelio į Aukštadvarį — Babrukas (37 ha). Prie Rudiškių kelio, kiek toliau už šiuos — Širmukas. Miestą supa Lukos arba Bernardinų (92 ha) ir Galvės (388 ha) ežerai, kurie matomi iš dešinės; kai­rėje — Totoriškių ežeras (76 ha). Lukos ežeras šiaurėje jungiasi su Nerespiniu. Visi šie ežerai sudaro vieną didelį vandens plotą. Didelė Galvės ežero atšaka yra Skaistis (308 ha). Dar vienas eže­rėlis vadinasi Olauka. Draustiniui priklauso ir Akmenos ežeras (276 ha), kurį nuo Galvės skiria Trakų — Vievio kelio pradžia. Beje, iki 1870 m. Akmena jungėsi su Galve, bet, iškasus iš Skais­čio į Baltį kanalą, Akmena liko 1 metru aukštesnė, negu Galvės ir kitų ežerų vandens paviršius ir neteko sąsiaurio su kaimyniniu ežeru. Tuo Trakų ežerų sąrašas dar nesibaigia: su Skaisčiu kanalu jungiasi Baltis (20 ha), šis gi — Saidės upeliu — su Lentvario (Graužio) ežeru (30 ha),— ir visų vandens perteklius nubėga į Nerį.

Tarpuežerės paprastai yra kauburiuotos, keteruotos, dabina­mos miškelių, gojų. Gamtinę miesto aplinką bei draustinį puošia daugybė salų ir pusiasalių, du parkai.

Trakai — administracinis rajono centras. Mieste, pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis, gyveno 4677 žmonės. Įdomu, kad už rajono centrą, nors jis tebeauga, didesni pačiame rajone yra Lentvario miestas ir Elektrėnų bei Grigiškių miesto tipo gyven­vietės (beje, Trakų rajone miestų teises dar turi Rūdiškės ir Vie­vis). Greta administracinių įstaigų Trakuose yra keletas mokyklų, bibliotekų, kultūros namai ir kitos rajoninės švietimo bei kultūros įstaigos. Čia viena didžiausių Lietuvoje mokyklų-internatų. Yra viešbutis, kempingas, erdvus ,,Galvės” restoranas, turistų bazė, senas (įsteigtas 1934 m.) buriavimo klubas, dvi irklavimo bazės. Vasaros metu čia įsikuria vaikų ir jaunimo stovyklos, rengiamos vandens sporto varžybos. Per metus Trakus aplanko apie pusę milijono žmonių iš Lietuvos ir užsienio.

Trakų svečius ir gerbėjus domina patraukli miesto bei apy­linkių gamta, istoriniai paminklai, liudijantys ypatingą šios vieto­vės senovę. Gediminui mirus, Trakai buvo jo sūnaus Kęstučio sostinė, kurią jis čia atkėlė iš Senųjų Trakų. Kęstutis pastatė pusiasalio mūro tvirtovę ant aukštoko piliakalnio, kuris turbūt čia buvo jau nuo seno. Pusiasalio gynybinis kompleksas užėmė kelių hektarų plotą. Mūro sienos su bokštais juosė 14 m aukščio kalvą. Čia stovėjo iš pradžių medinė, o vėliau — mūro pilis, taip pat buvo žemutinis trikampis kiemas — tarp pilies kalno ir ežero pakrantės. Pilies kalną su žemutiniu kiemu juosė siena, iš pra­džių — medinė, vėliau — mūrinė su bokštais. Pirmąjį kiemą nuo pilies kalno gynybinio komplekso skyrė 4 m gylio, 15 m pločio perkasas. Ši pilis patyrė kryžiuočių antpuolius 1377, 1382, 1384, 1390 metais.

Po 1655—1660 m. karo, kai į Lietuvą buvo įsiveržusios Šve­dijos ir Rusijos armijos, pusiasalio tvirtovė nebuvo atstatyta. Do­minikonai XVII a. priekinėje pilies dalyje mėgino statyti didelę trijų navų bažnyčią.

Pusiasalio pilies kiemuose XVII—XVIII a. rinkdavosi Trakų pavieto seimeliai, kažkuriame bokšte buvo įrengtas bajorų ka­lėjimas. Vėliau pusiasalis su tvirtovės likučiais virto parku. Tačiau griuvėsių niekas nesaugojo, miestiečiai jų sienas pamažu ardė ir akmenis naudojo savo pastatų pamatams, rūsiams. Likučiai pra­dėti konservuoti 1930 m., o nuo 1960 m., vykdant tyrimų darbus, šios tvirtovės liekanos palaipsniui buvo atstatomos, konservuojamos. Radiniai iš šių vietų saugomi arba eksponuojami Trakų istorijos muziejuje.

Pusiasalis žymi tą vietą, kur skiriasi Galvės ir Lukos ežerai. Pakrantėje rikiuojasi vandens sporto kompleksų pastatai. Paėjė­ję paežerės alėja, pamatysime tiltus į salas. Pirmoji vadinama Kryžių, arba Bažnytėlės, sala (kitur minimas Karaimų salos var­das). Joje stovėjusi koplyčia, feodalai Sapiegos čia laidoję savo giminės žmones. Toliau — Pilies sala.

Pilies sala yra 1,8 ha ploto, ją beveik visą užima tvirtovė. Ši pilis Vytauto statyta XIV a. pabaigoje (baigta XV a. pradžio­je). Tvirtovę sudaro pilis ir priešpilis su kiemu viduryje bei kaze­matais pasieniuose.

XV a. Trakų salos pilis buvo Lietuvos valdovų rezidencija. Čia jie ilgai gyveno, priiminėjo užsienio diplomatus, rengė iš­kilmes. Pilyje mirė didysis kunigaikštis Vytautas. Nuo XVII a. pi­lis apleista, ji nuolat iro. Griuvėsiai vis dėlto sulaukė atgimimo gadynės.

Atkurtose pilies menėse sudėti ginklai, dieną naktį budi žmonės. Dabar pilyje — istorijos muziejus su labai turtinga eks­pozicija. Pilies griuvėsiai ir aplinka buvo tirti 1905, 1929—1939 metais. Po karo, nuo 1950 m., vėl pradėti tyrimai, o nuo 1961 m. tęsiami restauravimo darbai.

Vytauto valdymo laikais Trakai ypač išaugo. Miestas anksti (XV a.) gavo Magdeburgo teises, čia pagausėjo gyventojų, amatininkų, įkurta net mokykla (XV a.). Kunigaikštis iš Krymo į Lietuvą atkeldino karaimų (apie 380 šeimų) ir totorių, kurių da­lį apgyvendino Trakuose, kitus — apylinkėse. Šie uoliai ėjo pi­lies tarnybą, sargybas, už tai gavo Vytauto privilegijų. Trakuose buvo apgyvendinta žydų, pravoslavų. Tautinės grupės telkėsi atskirose miesto zonose, ten turėjo savo maldos namus: kinesę, bažnyčią, cerkvę, sinagogą.

Geriausiai išsilaikė dabartinė Karaimų gatvė su karai­mų kinese ir gyvenamaisiais namais, kuriems būdingas architek­tūrinis bruožas — trys langai namo gale iš gatvės pusės. Visas šis kompleksas saugomas, įtrauktas į paminklų sąrašus. Įdomu, kad pilies muziejaus tarnyboje ir dabar dirba karaimų. Karaimų kalba priklauso senų­jų tiurkų kalbų šeimai. Apie karaimų gyvenimą, jų buitį pasakoja muziejaus ekspozicija, šios tautelės atstovų sutiksime kitose Lietuvos vietose — Vilniuje, Panevėžyje. Nemažai jų dirba mokslinį darbą; yra istorikų, ar­chyvarų, gamtininkų. Žinomas karaimų mokslininkas, mokslų dak­taras Seraja Sapšalas (1873—1961). Lietu­vos karaimas, žinomas mokslininkas, daugelio knygų autorius, Lotynų Amerikos ir Vatikano problemų žinovas yra Juozas Grigulevičius — Lavreckis. Tačiau savo raš­to karaimai dabar beveik nebevartoja. Karaimai Vilniaus apylinkėse nuo seno pasireiškia kaip puikūs daržininkai (matyt, atsi­nešė šio verslo pomėgį iš savo senosios tėvynės pietuose, Kry­me).

Beje, karaimų virtuvė neužmirštama ir dabar: „Galvės” restora­ne vienas populiariausių patiekalų yra aštrus, karaimiškas avienos kepsnys — kibiny (kibinai).

Vytauto laikais Trakuose lankėsi užsienio pasiuntinių, diplo­matų. Daugelis jų paliko smulkius Trakų aprašymus, labai įdo­mius istorinius paliudijimus. Vėliau kunigaikščiai mėgdavo Tra­kuose tik apsilankyti, pilyje kalindavo žymesnius asmenis.

Iki Žečpospolitos padalijimo (1795 m.) Trakuose posėdžiau­davo žemės ir pilies teismai, rinkdavosi apskrities seimeliai, vyk­davo valstybės vyriausiojo tribunolo sesijos ir kt.

Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu (1795—1917 m.) Tra­kai buvo apskrities centras, tačiau miestas merdėjo, nes buvo apleistas. 1857 m. paminėti 108 namai, iš kurių tik du buvo mū­riniai; gyventojų — tik apie tūkstantį.

Trakų miestas, jo gyventojai ypač nukentėjo Antrojo pasau­linio karo metais. Varnikų miške, prie Galvės ežero, vokiečiai sušaudė apie 1500 žmonių. 1943 m. jie šaudė žmones miesto aikštėje.

Šiandieną Trakai pasižymi įdomiu kultūriniu gyvenimu, turi išsiugdę naujų tradicijų. Štai gražioje pušėtoje Rėkalnės kalvoje (šiaurinis miesto pakraštys), kurios papėdę skalauja Akmena, dažnai rengiamos masinės draugystės šventės, festivaliai, sąskry­džiai, dainų šventės. Trakų Pilies menėje koncertuoja sostinės muzikiniai kolektyvai. Trakų ežeruose rengiamos tradicinės tarp­tautinės irklavimo varžybos.

Galvė — vienas įspūdingiausių Trakų grupės ežerų, įdomus ežero pavadinimas. Pasak vienų, jis savo planine forma Trakų ežeryne panašus į galvą. Kiti aiškina, jog ežeras neužšąla žie­mai, kol negauna aukos, t.y. „galvos” ir t.t… Nepaprastai gra­žiai atrodo jo salos, užutekėtos pakrantės. Giliausia ežero vie­ta — 46,75 m. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis —12 km. Yra net 21 sala, kurių bendras plotas beveik 15 ha. Kai kurių salų vardai užmiršti, vėl iš naujo pramanyti, Didžiausios salos yra Pilies, Plytinė, dvi salos vadinamos Vidurinių vardu; yra Dei­mantinė, Raudų sala, Valka, Pirtsalė, Velnė, Boreikė, Karvinė, Bažnytėlė ir kitos. Ne vieną šių vardų aiškina pasakos ir legen­dos…

Nuo pilies gerai matomas Užtrakio pusiasalis, jo pakrantė­je — baltų rūmų fasadas. 1964 m. į čia persikėlė Trakų turistinė bazė (ji įkurta 1959 m.). Šis baltas pastatas — buvusieji Tiškevi­čių dvaro rūmai, statyti XIX a. Pusiasalyje ošia puikus 40 ha par­kas, sodintas XIX a. pagal žymaus prancūzo architekto peiza­žisto E. Andre projektą (kaip prisimenate, jis sutvarkė ir Trakų Vokės parką; be to, jis Palangos parko projekto autorius). Šia­me parke yra apie šimtą rūšių medžių ir krūmų. Jis įeina į Trakų landšaftinį draustinį.

Trakų mieste, greta senų, dabar gražiai sutvarkytų medinių namų, išaugo daug patogių balto mūro pastatų, kuriuos stengia­masi nestatyti daugiaaukščius, kad nebūtų užgožtas kuklus se­nosios lietuvių sostinės architektūrinis ūgis.

Žemėlapyje pažymėjome pagrindinį maršruto kelią Vilnius – Trakai, važiuojant automobiliu ir sužymėjome aprašyme minimus turistinius objektus (norėdami juos surasti, tiesiog žemėlapyje spauskite ant jų ir atsidariusiame lange spustelėkite ikonėlę nuorodos). Dėl savo nedidelio atstumo, šį maršrutą būtų įdomu apeiti pėsčiomis, tad greitu metu šiame žemėlapyje atsiras ir pėsčiųjų maršrutas.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia