Žemaitijos kalvų žiedas

Maršruto aprašyme išimtos tik nereikšmingi ir šiems laikams nebereikalingi pavadinimai ir keli objektai, – “tarybinio ūkio gyvenvietė” paminklas tarybiniam lakūnui” ir t.t. Norime atkreipti dėmesį, kad kai kurie čia naudojami pavadinimai pasikeitę arba visai išnykę, tad prieš vykstant į žemėlapyje pažymėtus taškus, patartumėme informacijos pasieškoti internete bei knygose.

Maršrutas sudarytas taip, kad jį pradėti ir baigti galima bet kuriame iš nurodytų punktų. Keliauti geriausia tinka pėsčiomis, dviračiais, slidėmis. Bus galima apžvelgti nuo aukščiausių kalvų šį savito grožio Lietuvos kampelį, kartu aplankant įdomiausius gamtos ir kultūros paminklus. Rytinė maršruto dalis supažindina su vietovėmis, kuriose vyko tam tikri (jautrūs mūsų tautai) istoriniai įvykiai. Vakarinis maršruto ruožas veda rečiau lankomomis miškingomis vietovėmis, apeidamas didesnes gyvenvietes. Centrinis žygio rajonas  – takoskyrinis žemaičių aukštumos masyvas – mažiausiai miškingas, tačiau pilnas gražiausių vaizdų. Maršrutas dažniausiai eina panoraminiais kalvagūbriais, juosdamas Lūksto – Biržulio duburį su Varnių miestu. Norintieji susipažinti su Varnių kultūros paminklais nesunkiai galės juos pasiekti iš kitų maršruto taškų (Pavandenės, Eidžiotų, Laukuvos). Mūsų kelionės pradžia ir pabaiga – Telšiai.

Telšiai.

Iš miesto sukame Varnių keliu. Po truputį kylame į viršų.

Kalvotumas vis didėja. Prasideda aukštas, kampinis Viešvėnų moreninis masyvas, kuris skiria Masčio ir Virvytės dubumas. Kairėje kelio pusėje matyti Žvyzdro kalnas – buvęs karo laukas. Už posūkio

Viešvėnai.

Graži nauja gyvenvietė kelių sankryžoje. Čia nemaža ir architektūros bei dailės paminklų. Iš pietų pusės gyvenvietę juosia didelis tvenkinys. Už 300 metrų nuo jo pamiškėje – liaudies architektūros paminklas – Juozo Kazalūpskio sodyba. Įdomus kirviu suręstas iš rąstų XIX amžiaus gyvenamasis namas, tvirtas kluonas.

Gražiomis tarpumiškėmis pro Ąžuolų kalną pasiekiame

Muitaičių alka.

Gaila, kad pietinė dalis ariama, o papėdę kerta aukštos įtampos linija. Čia daug smulkių, stačiais šlaitais riedulingų kalvų. Pasitaiko ir stambesnių plokščiaviršūnių kalvų – keimų, padengtų morena. Smėlingos ir žvyringos kalvos apsodinamos mišku. Tankiame beržyne, prie Viešvės upelio

Getautės (Pilies kalno) kupra.

Tai ilga, siaura, ovalo formos kalva. Abiejuose galuose – pylimo liekanos. pasakojama apie kalne pasislėpusius “švedus”. Ties Kungiais pereiname Telšių – Varnių plentą. Palikę kairėje Vembūtų gyvenvietę, lendame į didžiuliais ąžuolais garsią

Jomantų giria.

Susiraskime kvartalinę, skiriančia 13 ir 14 miško kvartalus. Nuo jos į dešinę už 150 metrų auga Triliemenis ąžuolas, dar už 600 metrų į pietryčius už kvartalinės tame pačiame eglyne riogso didžiulis kiaušinio formos akmuo – gamtos paminklas. Jo ilgis 4,5 aukštis – iki 2 metrų. Dar vieną ąžuolą galiūną surandame rytų pusėje.

Skliausčiuose.

Už kalnų išnyra sraunioji žemaičių upė – Virvyčia, plukdanti Lūksto Biržulio ežerų vandenis. Jai kelią pastoja stambus pakraštinis kalvagūbris, kuris užsibaigia pirma didkalvę mūsų kelyje –

Žąsūgala.

Senas kalno pavadinimas – Žąsino kalnas. Be Žąsino kalno šis masyvas turi dar dvi viršukalves: Eglynoko ir Katino. Stambios kalvos čia išsidėstę pakaitomis su uždaromis daubomis. Įspūdingas “amfiteatras” pietvakarių pusėje. Visa Žąsūgala tartum pasvirusi į pietus. Nuolaidus plikas pietinis šlaitas net 85 metrus leidžiasi iki pat Virvytės. Vasarą margaspalvis gėlių kilimas dengia šį šlaitą. Žąsūgaloje auga retųjų augalų: pelkinis pelėžirnis, paprastasis burbulis, daug vaistinių augalų. Siekiant apsaugoti šias augalų bendrijas bei unikalų Virvyčios slėnį su Kūlio dauba, Jono vingiu, 1974 metais įkurtas Žąsūgalos landšaftinis draustinis. Nuo kalno giedrą dieną matyti Šatrija, Sprūdė, Žiograkalnis, apačioje boluoja Baltininkai. Nusiritę nuo viršukalvės M. Valančiaus aprašytu Palangos Juzės būdų, sukame žvyrkeliu į dešinę. Virš Virvyčios iškyla Sėbų ir

Eidžiotų piliakalniai.

Dar sykį kertame plentą. Kelių sankryžoje, vadinamoje Pušine, seniau stovėjo karčiama, kurioje nakvodavęs Tadas Blinda. Šiuose miškuose auga dailūs eglynai. Survilų girininkijoje 1983 metais įsteigtas pirmasis respublikoje genetinis miško rezervatas. Jo tikslas – išsaugoti vertingiausius eglių palikuonis.

Pušinės miškai (čia pušys užima tik 30 – 40 procentų bendro ploto) tęsiasi iki Ilgio ežero. Tai gražus 1,5 kilometro ilgio rininis ežeras. Iš šiaurės vakarų, ežerą juosia aukštas moreninis Pluotinės gūbrys, beveik 200 metrų pakylantis virš jūros lygio. Tai savotiška Žąsūgalos masyvo vakarinę tąsa. Į Ilgio ežerą atiteka Mavos upelis, kuris laikomas didžiausios Žemaitijos upės – Minijos pradžia. Ilgio pietinėje pakrantėje –

Kegai.

Sukame į pietus. Prasideda rečiausiai turistų lankomas mūsų maršruto ruožas.

Milkantų pamiškėje.

Prie kelio į Vertininkus – 3 milžiniški šimtamečiai kadagiai. Vienas jų net keturių kamienų. Būtina juos įtraukti į saugomų medžių sąrašus. Greta esanti K. Vasiliausko sodyba – taip pat verta būti liaudies architektūros paminklu. Būtina apsaugoti visą pastatų kompleksą, klasikines žiogrines tvoras.

Sraunus, paslaptingas Velnio upelis veda į pačią Ankantų girios glūdumą. Čia vietomis rodos – virš tavęs ištisinė apsamanojusių eglių skraistė. Miške labai vešlus trakas kurį sudaro lazdynai bei avietynai. Ties dviaukščiu mūriniu

Šilų girininkijos.

Pastatu pereiname Varnių – Žarėnų kelią. Nuo

Vismaldų aukšto žvyro gūbrio.

Vadinamo Baltrimo kalnu, puikiai matyti Žarėnai, Minijos klonis. Ant kalno stovėjęs medinis bokštas – žemaitiškai karoblis. Apačioje, už Auškalnio – labai įdomus akmuo, išlikęs po melioracijos. Prie akmens – Andriuškų sodybvietė, kuri garsėjo 170 metų senumo kalve. Į sodybą per šlapias pievas veda grįstas kelias. Tačiau žymiausias tarp pelkių vingiuojantis senovinis vieškelis yra

Rešketėnuose.

iš Peklos “lučmos” – didelės šlapios pievos – prasideda Rašketa – Virvyčios intakas Tarpupelkėje – kalnas su neaiškios paskirties rūsiais, požemiais. Ant kito kalno stovėjęs vėjo malūnas. Mes Ventos ir Nemuno baseinų takoskyroje, kurio vienas aukščiausių taškų

Lopaičių kalnas.

Visas šis nepaprastai vaizdingas kalvų masyvas apaugęs eglynais. Seniau, kai nebuvo miško, nuo Lopaičių, kalno buvo matyti net iki pajūrio. Lopaičių šlaitas nusileidžia į Rietavo lygumą 100 – 120 metrų laiptų. Kokie platūs vaizdai, išnirus iš miško! Vakarų pusėje, virš Šlapgirio – iškyla didingas Alkos kalnas. Giedrą dieną pietuose matyti Laukuva. Leidžiamės į priešingą pusę, kur giliai dauboje – Ruškio ežeras. Čia įrengta poilsiavietė. 1974  metais, siekiant išsaugoti vertingą pietvakarinio Žemaičių aukštumų šlaito geomorfologinį kompleksą, buvo įsteigtas Ruškio landšaftinis draustinis. Pietrytiniame Lopaičių moreninio masyvo šlaite iš nedidelio ežerėlio prasideda egzotiškas upelis Aitra – Jūros intakas (vandens kelionių entuziastai plaukia Aitra, įtekėjus Laukei). Miške, prie Aitros, ties Kermušės vienkiemiu, susirandame išvaizdų

Tverų piliakalnį.

vadinamą Pilies kalnu. Pats Tverų miestelis dar už 3 kilometrų, kiek paėjėjus vieškeliu į dešinę. Apie Tverus plačiau galima paskaityti E. Jonutienės ir J. Šimkaus knygoje “Plungė”. Vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje susipažinsime su šio įdomaus Žemaitijos miestelio istorija. Už Kaupų kaimo, Navados – Sklindos tarpupyje, plyti nemaži miškai. Kaupuose – etnografinė K. Jasevičiaus sodyba su žiogrinių tvorų labirintu, Vydmantų kaime – nesenai atkastas milžiniškas akmuo.

Apvaršuvoje.

kopiame į aukščiausią apylinkėje Panų kalną. Apvaršuvoje 1891 metais gimė Leonas Jonikas, pažangus JAV Lietuvių veikėjas. Sodybos vietoje 1972 pastatytas paminklinis akmuo. Čia pat

Burbiškiai.

garsusis Paršpilis, saugojęs kelią prie plačiai L. Kšivickio aprašytos Sietuvos kūlgrindos. Už Meinyčios upelio – alkakalnis. Iš šiaurės tęsiasi apvalios kalvos. Tarpukalvės labai supelkėjusios. Nuo Burbiškių prasidėjęs kalvagūbris tęsiasi toli į vakarus. Juo keliaudami Juodainiuose pamatytumėte akmenį – Puntuko pusbrolį, o Resčiuose – uosį – gamtos paminklą. Viso šio gražaus kalvoto krašto centras –

Laukuva.

Miestelis paskelbtas urbanistikos paminklu (gerai išlikęs gatvių tinklas, centrinė aikštė). Laukuvos kapuose palaidoti L. Joniko palaikai, čia restauruojama sena koply­čia, kurioje veiks liaudies meno ekspozi­cija Verta aplankyti vidurinės mokyklos kraštotyros muziejų. Netoliese, Stirbiškių kaime, Atlanto nugalėtojo F. Vaitkaus gimtinė. Pati didžiausia šių apylinkių įžymybė —

Dievytis (Dyvytis).

Tai vaiz­dingo ežero pakraštyje iškilusi didžiulė (40 metrų aukščio) kalva, visa apaugusi gražiu eglynu. Viršūnėje yra aikštė, ku­rioje seniau, pagal padavimus, buvo kū­renama šventoji ugnis. Maironis labai mėgo šias apylinkes. Jis parašė poemą „Dyvytis“,

Miško takeliu leidžiamės į paežerę ir senuoju vieškeliu pasiekiame

Girvainius.

Tuoj už Žemaičių plento „dangų remia“

Švedkalnio (kitaip vadinamo Bilionių piliakalniu) piramidė.

Tai tary­tum du kalnai, vienas ant kito uždėti. Vie­tos gyventojai vakarinę kalno dalį vadina Švedkalniu, rytinę — Bliūdkalniu. Pietinė­je plikoje papėdėje — gražus tvenkinys. Jo pakrantėje, ąžuolų ir skroblų paunksmėje, J. Rupšlaukio sodyba — liaudies architektūros paminklas. Dėmesį patraukia didelė daržinė, sujungta su staldu, eilėmis susodinu lanksvų krūmai, ąžuolų alėja. 

Dabar keliaujame prie sekančios didkalvės —

Aukštagirio.

Tai pailgas gūbrys, iš pietų pusės apsodintas pušelė­mis. Nuo jo atsiveria gražiausias vaizdas į Medvėgalio masyvą. Nusistatę azimutą 60, leidžiamės žemyn į Vankių eglyną. Vankiuose prie J. Prialgauskio sodybos randame didelį ąžuolą. Gražūs Ropkalnio, Širvio ir Gervės kalnai. Daug „liūgnų“ su baltuojančiais švyliais. Tankūs brūz­gynai veda iki pat

Medvėgalio.

Tai takoskyrinio masyvo kulminacinis taškas. Medvėgalis turi dvi viršūnes: aukštesnioji, siekianti 234 metrus, — aukščiausia Žemaičių kal­vyne, žemesnioji vadinama Pilies kalnu. Medvėgalio masyvą be minėtų viršukalvių dar sudaro gražiu ratu išsidėstę Ąžuolų Aukos (arba Barsukų), Piliorių (arba Juoko) ir Bevardis kalnai. Šio amžiaus pradžioje, kai Medvėgalis nebuvo užžėlęs nuo jo buvo matyti trylikos miestelių bokštai. L. Kšivickis rašė, kad „origina­lumu ir dailumu Medvėgalis labiau impo­nuoja nei Trakų ir Vilniaus griuvėsiai. Medvėgalis apsuptas gamtinių kliūčių. Šiaurinė kalno dalis ypač stati. Ji leidžia­si į pelkę, kur rastas kūlgrindos frag­mentas. Medvėgalis buvo stipriausia že­maičių tvirtovė, kur buvo ir krivulė. Apie šias apylinkes nemažai galime sužinoti Palentinio (Severėnų) aštuon­metės mokyklos kraštotyros muziejuje. Nuo Medvėgalio bemiške, kalnuota vie­tove leidžiamės keliomis pakopomis že­myn. Nepameskime kelio, nes daug ganyklų aptvarų, žemapelkių.

Kaltinėnai.

— pačioje aukš­tumų pašlaitėje. Čia staigiai baigiasi pie­tinis takoskyrinio kalvagūbrio šlaitas. La­bai ryškus smėlio — žvyro gūbrys su Ke­palūškalnio, Raguvijos kalnais ateina net nuo Bilionių. Beveik 80 metrų iškyla au­kščiausias Žirgkalnis, o kur dar Bytauto kupra, Kaltinis kalnas, nuo kurio kilo miestelio pavadinimas. Lietuvoje nėra ki­tos tokios kalvų papėdėje įsikūrusios gy­venvietės. Miestelio kapinėse — rašytojo D. Poškos ka­pas, kuriamas medinių skulptūrų mu­ziejus. Nuo Kaltinėnų prasideda uždaras limnoglacialinis duburys. Jame gerai želia kultūrinės pievos. Už jų, prie Tilto per Akmeną, iškyla nupjauto kūgio formos

Skuburkalnis.

Nuo čia dau­gelis baidarininkų pradeda įdomią kelio­nę žemyn iki Tauragės ir toliau.

Skuburlo kalnas — pirmas Akmenos aukštupyje stovintis piliakalnis.

Kaušų kaime.

yra didelis platus Aušrinės kalnas. Jis apaugęs medžiais. Labai stati kalno pietrytinė pusė. Kalne yra senkapių — respublikinės reikšmės archeologijos paminklų. Naujasis Žemai­čių plentas kerta Akmeną ties

Traksėdžiu.

Dešinėje pusė­je Akmena nuplovė alkakalnį, vadinamą Pilale. Dar vieną dideli piliakalnį srau­nioji Akmena baigia nuplauti ties

Vedriais.

Paliekame Akmeną ir sukame į

Varsėdžius.

Tai nedidelė gyvenvietė, gar­sėjanti savo mokyklos kraštotyros muzie­jumi. Nuo Varsėdžių vėl prasideda kalvo­tas reljefas. Per kilometrą į šiaurę — Žemėkalnis. Netoliese — Dungerių dvar­vietė, kur lankydavosi Maironis, Šatrijos Ragana. Upeliai čia tikrai skambiais var­dais: Varė, Maušas, Knopė, neatsilieka ir kalvų pavadinimai: Ziogdaubė, Puškalnis. Didelis kalvynas tęsiasi nuo Varsėdžių į pietus. Tai vadinamieji Gūrai, arba

Užkalnio “kalnai”.

kurie atveda į

Vytogala.

1896 metais čia gimė lakūnas Atlanto nugalėtojas St. Gi­rėnas (Girskis). 1983 metų liepos mėne­sį vyko didelės iškilmės, skirtos legendi­nio skrydžio per Atlantą jubiliejui. Res­tauruotoje klėtelėje buvo atidarytas me­morialinis lakūnų S. Dariaus ir St. Girėno muziejus. Artimiausiu laiku pagal Pamin­klų konservavimo instituto architektės A. Lainauskaitės projektą bus atstatytas ir gyvenamasis namas.

Upyna.

— pati pietinė Žemai­čių aukštumų vietovė, įsikūrusį prie Upynos ir Šunijos santakos. Ant kalno — nauji vidurinės mokyklos rūmai. Labiau­siai Upynoje lankoma vieta — sename svirne įsikūręs kraštotyros muziejus. Jo įkūrėjas ir vadovas — Kl. Lovčikas. Neklysime pasakę, jog tai vienas įdomiau­sių respublikoje visuomeninių muziejų Kl. Lovčiko sodyba — tikras akmenų mu­ziejus. Jo iniciatyva bandoma kurti ir parkas. Gudirviuose — senoji Upynos vieta. Čia yra akmuo su ženklais, senkapiai, kalva, vadinama Gyvatkalniu.

Tuoj už jos didelė išvaizdi aukštuma

Miegė.

Jos viršuje — piliakalnis

Gegužkalnis (Bliūdkalnis).

Respublikinės reikšmės istorijos archeolo­gijos paminklas. Čia buvo kryžiuočių kronikose minima Gegužės pilis, kurią jie 1329 metais sunaikino kartu su Medvėga­lio pilimi. Gegužkalnis siekia beveik 191 metrą virš jūros lygio. Tai aukščiausias viso Upynos moreninio masyvo taškas. Pro Lingus išeiname į vieškelį Upyna— Bijotai.

Girdiškė.

Čia nemažai liaudies dailės paminklų. Toliau kelias atveda į

Bijotus.

Bijotuose apžiūrime pirmą ir kartu ori­ginaliausią Lietuvos kraštotyros muziejų — Baublius. Jį 1812 metais išskobtame ąžuolo kamiene įkūrė žymus žemaičių ra­šytojas, kultūros veikėjas Dionizas Poška. Čia dar tebestovi ąžuolinis staliukas, prie kurio poetas parašė savo garsųjį „Muži­ką Žemaičių ir Lietuvos“. Ąžuolijoje, pa­lei Vyšnių kalną, žaliuoja Baublių ainių giraitė. Toliau rašytojo takais traukiame į pietus, kur prie Pelos upelio stūkso se­nas, statytas XVIII amžiuje, Bardžių (Poš­kos) vandens malūnas (dabar restauruotas). Siauras, tačiau gilus Pelos slėnis ties

Pelėdkalniu.

susilieja su erd­vesniu Ančios kloniu. Kalnas stačia be­veik 20 metrų siena remiasi į upę. Ančia leidžiasi nuo Žemaičių aukštumų pietinio Šlaito į Karšuvos lygumą. Upėje gausų rė­vų — ji įdomi vandens turistams. Ja ga­lima plaukti nuo Žemaičių plento (geriau­siai tinka balandžio — gegužės mėn.). An­čios dubuma skiria Upynos ir Skaudvilės kampinius moreninius masyvus. Ties Kavadoniais persikėlę į kitą krantą, sukame rytų pusėn, kur jau matyti didingas

Kryžkalnio monumentas.

Kiek į Šiaurę nuo Kryžkalnio —

Stulgiai.

Mes — Kelmės rajo­ne. Stulgiai senovėje įėjo į Vangių žemę, kurią Mindaugas už­rašė Livonijai. 1863 metais čia su carinės kariuomenės būriais kovėsi Igno Laskausko vadovaujami sukilėlių daliniai. Stulgiuose palaidotas žuvivaisos darbų Lie­tuvoje pradininkas — mokslininkas My­kolas Girdvainis. Iš Stulgių, dešinėje pa­likę Bumburių durpyną bei keletą tven­kinių, o kairėje — Vytakalnio mišką, su­kame į šiaurės rytus. Gerokai paklai­džioję po Sodkalnio girią, orientuojamės į aukštai iškėlusį savo kuprą

Daugvierės (Bumbulįų) kalną.

Beveik 50 metrų iškilusi virš Duobikės pelkynų, Daugvierė atrodo kaip neįveikiamas kalnas — tvirtovė. Tą įspūdį dar labiau paryškina kalno viršūnėje esantys didžiuliai 200 metrų ilgio pylimai (čia spėjama butus XVII amžiaus gynybi­nius įrengimus). Menamos legendos apie „švedų tvirtovę“, slaptą „vienuolių sto­vyklą“. Vieta tikrai atkampi. Dabar čia tik medžiotojai senu papročiu susirenka prieš medžioklę. Daugvierės miškas tęsia­si iki pat

Valpainių.

Kiek į šiaurės rytus nuo Valpainių – didžiulė plika supiltinė smėlio – žvyro kalva – Pilies kalnas. Čia, istorikų spėjimu, XII amžiuje buvusi žemaičių kunigaikščio Saulės mūšio nugalėtojo Vykinto pilis. Netoliese aptikta viena seniausių Lietuvoje geležies liejykla. Pilies kalną juosia Kražantės slėnis. Toliau mūsų maršrutas vingiuos palei upę iki pat jos ištakų Girgždūtės papėdėje. Pro kartuvių kalną kalvių kaime, Greitiškės šimtametį ąžuolą patenkame į senąjį žemaičių kultūros centrą –

Kražius.

Miestelis išsidėstęs jaukiame Kražantės slėnyje tarp kalvų. Ant upės kranto išlikęs dviejų aukštų mūrinis pastatas primena laikus, kuomet Jezuitai čia įsteigė savo kolegiją (1614 m.). vakarinėje miestelio dalyje susipažįstame su Kražių architektūros paminklais, aplankome muziejų. Už tilto per Kražantę – status Medingėnų Kalnas. Nuo jo atsiveria Kražių apylinkių panorama. Šiaurėje liepomis pasidabinęs alkakalnis.

Medžiokalnis.

Ši didžiulė lapuočių miško sala paskelbta botaniniu draustiniu. Senovėje Madžiokalnyje augo Šventoji giria: pasak legendų čia buvusi miškų deivės Medeinės Šventykla, da­bar kalno viršuje įrengta estrada – pasilinksminimų vieta. Gaila, kad draustinyje statomi panašūs įrenginiai. Grįstas takelis veda kairėn prie šaltinėlio, ištekančio tiesiog iš seno ąžuolo kelmo. Nuo Medžiokalnio į Šiaurę tęsiasi keiminių plokščiakalvių virtinė, apaugusi tankiais eglynais. Gilios tarpukalvės čia supelkėję, yra nedidelių ežeriūkščių: Katežeris, Žiaunė, Nesupelkėjusiose salose ir pusiasaliuose įsikūrę kaimai. Išnirę iš Pamedžiokalnio — Kaupų miško, matome gyvenvietę – Petrališkes. Vėl kertame Kražantę ties

Linkučiais

kur eina Kražių — Užvenčio kelias. Upės vaga ištiesinta (kanalizuotas ruožas tęsiasi dar 8 km aukš­tyn iki Gorainių). Stačiame Kražantės kran­te – maro kapeliai. Kylame į plynaukštę, vadinamą Krikštaknlniu. Čia daug ir nepaliestos gamtos kampelių. Vie­nas jų —

Šventragiai.

Išliko didingų ąžuolų salos (Ąžuolynas, Gojus, Bruku gi­ria). Ąžuolyne buvo rastas gintaro gaba­las, o ties Varlakoja buvo atkasta senovi­nių pastatų liekanos. Prie kelio į Karklė­nus yra senkapis, apaugęs beržais, ąžuo­lais. Iš jų išsiskiria vienas labai senas (apie 800 m. amž.) apdegęs ąžuolas. Pra­sideda būdinga Klibalių aukštapelkė su „dzūkiškomis pušelėmis. Truputi į pietus, Gediminkalnio papėdėje, prasideda mūsų jau matytas Ančios upelis. Vėl ilgas pa­kilimas ir mes —

Aukšmiškyje

kurio pakraš­tyje — Kupšeliuose atsiveria puiki pano­rama. Apačioje tamsi Šventragiu giria, pietuose ranka paduoti iki Pašilės bokštų, vakaruose — galinga Medžiokalnio siena. Iš čia visai arti iki

Karklėnų.

Buvusiame dvare įsi­kūrusi vidurinė mokykla. Prie mokyklos yra likusi parko alėja, netoliese — plynaukštė, vadinama Pilies lauku. Seniau ten buvusi pilis. Pati Karklėnų gyvenvietė – kiek tolėliau, pen­kių kelių kryžkelėje. Karklėnai garsėja di­džiausiu apylinkėje 44 hektarų ploto ežeru, kuris per du kilometrus į pietryčius. Eže­ras, išskyrus šiaurvakarinį krantą, užpel­kėjęs, apaugęs nendrėmis, krūmais. Ant kalniuko, pietiniame ežero krante, gražio­je sodyboje auga dvi didžiulės tujos. Kar­klėnų miške yra kapinės. Šiaurės vakaruose vulkaną primenanti kalva, vadinama

Spunsčiu

Šalia jo kitas mažes­nis, beržais apaugąs Spunsčiukas. Kalno papėdėje gražiame lapuočių guote įdo­mi sodyba. Prie šaltinio buvęs malūnas, išlikęs tik tvenkinys, nemažas bitynas. Čia gyvenanti E. Zakarauskaitė parodys kelią prie Spunsčio ąžuolo. Šis milžinas apie 500 metų amžiaus, aukštis siekia 25 met­rus. Labai gaila, kad prie šio gamtos pa­minklo, kaip ir prie Šventragiu ąžuolo, nėra informacinės lentos, aplink neiškirsti krūmai. Nuo Spunsčio vakaruose labai ryš­kiai išsiskiria

Girgždūtė.

Senovėje, pasak le­gendos, į ją ėjęs urvas. Gėrimės natūraliomis Kražantės pievomis, pasidabinusio­mis dailiomis ąžuolų, beržų giraitėmis. Bū­tina išsaugoti šios nepaliestos gamtos grožį, pratęsus Girgždūtės draustinio ribas iki Spunčio. Girgždutė — vienas didžiau­sių ir sudėtingiausių Žemaitijos kalvų masyvų. Čia siaura ketera jungia dvi vir­šūnes. Rytinėje, apjuostoje dvejomis py­limų eilėmis, būta pilies, o vakarinėje — alkos. Gražiausia panorama atsiverta iš rytinės plikos kepurės: matyti Vašilėnų bokštai, Medvėgalis, o nuo vakarinės pusės Moteraitis. Nuostabą kelia rytinėje papėdėje išlikęs tikras aukštikalvių ežerėlis iš kurio pavasarį vandenys srūva į Kražantę. Pasakojama apie toje vietoje nugrimzdusią bažnyčią, apie milži­nę Girgždutę, iš Latvijos atitekėjusią už lietuvio milžino ir palaidotą šiame kalne. Vasarą Girgždutės beržynuose — tikra žemuogių karalystė, o žiemą slidininkus džiugina bene storiausia ir ilgiausiai Že­maitijoje išsilaikanti sniego danga. Grįs­tu senkeliu pro lazdynų tuneli beveik puskilometrį leidžiamės žemyn.

Pagirgždūčio kaimas

Pa­siklausykime čia gyvenančio liaudies dai­nininko Jono Šilenskio dainuojamų dainų, pasakojimų apie kalną. Kylame beveik ki­lometro ilgumo plokščiakalvės — kelmo briauna. Apačioje gilus Alkupio slėnys, viršuje – stati Olkakalnio siena. Labai puikus kampelis slidžių slalomo mėgė­jams. O pačioje kepurėje — dar viena stačiašlaitė Pilalė. Toji užstoja vaizdą nuo Girgždutės piliakalnio į šiaurę. Prasi­deda gražiausių keimų grandinė. Iš jų iš­siskiria Bykšvė, Šventkalnis, Stumbrakalnis (Rumšiškėse kur gyveno J. Žemaitė). Prie Varnių – Užvenčio plento.

Daukantų gyvenvietė

įsi­kūrusi buvusiame Zdoniškės dvare. Čia kurį laiką, atsikėlęs iš Varnių, gyveno S. Daukantas. Išliko dvaro pastatai: sandėlys, mūrinė dviejų aukštų sūrinė, kalvė, bu­vęs vėjinis malūnas. Gyvenvietę puošia tvenkinys bei parkas, kuriame auga du dideli maumedžiai. Vertėtų šį komplek­są paskelbti paminklu. Toliau keliaujame paplente į

Gaudkalnį

Nuo jo geriausiai matyti Biržulio duburys.

Pavandenė

Dėmesį patraukia liaudies architektūros paminklas — 1625 metais iš ąžuolinių rąstų statyta varpinė ir bažnyčia. Pavandenės apylinkėse 1831 me­tais vyko mūšiai su carine kariuomene. Didžiausia vietovės puošmena

Moteraičio kalnas

Pagal geografinę padėtį jis yra pačiame takoskyrinio kalvyno centre. Todėl nuo jo maty­ti beveik visos stambiausios Žemaitijos didkalvės. Ypač išsiskiria pietuose esan­tis Kerėblis, o rytuose — Liubišiškių “plikė”. Trigalvis Moteraitis forma primena milžinišką gulinčios moters kūną. Tai, anot padavimo, kapas, kurį supylė milži­nas Glūdas savo mylimajai.

Sprūdė

Moteraičio dvynys. Pasakojama, kad ant Moteraičio gyvenęs vienas milžinas, o ant Sprūdės – kitas. Milžinai samčiais sėmę vandeni iš Bliūdo – Glūdo ežero. Sprūdė, kitaip vadinama šaukštelio piliakalniu, įrengta natūralioje kalvoje. Piliakalnio aikštelę iš visų pustų juosta pylimai. Seniau rytinėje pusėje buvusi mūro siena. Visas kalnas, išskyrus pietinį šlaitą, apaugęs medžiais. Senų žmonių tvirtinimu, Sprūdė – tai kalnas, kuriame viskas skamba, o kaimyninis Knebės kalnas – švedų tvirtovė. Prie Gliūdo ežero – taisyklingos formos alkakalnis, vadinamas

Skiepkalniu

Tai ,,milžinų virtuvė”, kur jie valgydavę, sėdėdami vienas ant Sprūdės, kitas — ant Moteraičio. Paežerėje — sename parke išlikę bu­vusio dvaro pastatai. Labai vaizdinga, išraižyta takų parko šiaurinė dalis. Ji užlipusi ant nemažos kalvos. Gai­la, kad parkas neįtrauktas į saugomą pa­minklą sąrašą. Pavandenės dvare mokytojavo Šatrijos Ragana. Apylinkes labai puošia senose sodybvietėse išlikusios tik Žemaitijai būdingos rutulinių gluosnių alėjos.

Užglūdo didmiškis — tai eglynas su ąžuolų, drebulių, beržų priemaiša. Čia, tarp Pavandenės ir Kolainių, būta di­džiulio ąžuolyno,

Lyva

Šiaurinė kalno dalis apau­gusi mišku. Greta — aukštokas skardis vadinamas Majauskio Kakta. Graužupio pamiškėje — šlaitas. Čia visi upeliai teka į Ventą. Apačioje —

Gaulėnai

Tai Telšių rajono gyvenvietė. Mo­kyklos pastate — labui turiningas krašto­tyros muziejus.

Žylakių pamiškėje

Šatrijos upokšnis veda aukštyn. Gražūs raguvingi šlaitai. Panuovaliuose pasitaiko nemažą ąžuolą, liepų. Reikėtų išsaugoti Šatrijos upelio aukštupį kaip Žemaitijos kalvyno hidrografinį etaloną. Iš rytų pu­sės kopiame

Šatrijon

Tai viena gražiausią ir aukščiausią Lietuvos didkalvių. Čia baigiasi žemaičių aukštuma. Toliau tęsiasi lygumos. Tai dar labiau pabrėžia kalno didingumą. Giedrią dieną matyti daugiau kaip 30 kilometrų spinduliu. Šat­rija pagal savo paskirti — ir piliakalnis, ir signalinis kalnas. Čia rasta geležies gaba­lų, kirvukų, molio degintų plytų, net Perkūno akmeninė stovyla. Ši žymiausia žemaičių šventvietė vėliau būva paversta piktų dvasių, raganų buveine. Kalną bu­vo bandoma net perkrikštyti, sutelkiant jam Juozapoto vardą, tačiau nieko iš to neišėjo. Šatrija buvo ir bus žemaičiams tik ŠATRIJA — Žemaitijos širdis. Gaila skirtis su žemaičių didkalvėmis. Gražiu gūbriu pro Raudonkalnį leidžiamės į

Luokę

Susipažinę su Luokės įžymybėmis (apie jas galima sužinoti iš Č. Kudabos knygutės „Kalvotoji žemai­tija”), toliau keliaujame į Šiaurę.

Santiškės

Ties centru tiltas per Virvytę. Čia prisiminsime, jog šio amžiaus pirmojoje pusėje ant Virvytės kas 3 – 5 km buvo išsidėstę vandens malūnai. Nedideliame ruože nuo Baltininkų iki Pavirvytės veikė net 11 malūnų.

Kinčiuliuose

irgi buvęs vandens malūnas, Prasideda Bivainės giria.

Nuo pušies sukame kvartaline tiesiai į vakarus ir pro Stonkalnio – Gerulių miškų masyvus grįžtame į

Telšius

Norintys pasirinkti trumpesni kelią (4 km), galės pasukti į šiaurės vakarus, į Duseikių geležinkelio stotelę.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia