Stovyklavimas

Aš turėjau laimės stovyklauti įvai­riose pasaulio dalyse: tolimosios Ka­nados miškuose, Centrinės Afrikos džiunglėse, Egipto dykumose, Norve­gijos upių pakraščiuose, Pietų Afrikos velduose ir Himalajų kalnuose. Kiek­vienas šių kraštų turi savo patrau­kiančių ypatybių, bet, nežiūrint to, kaip tolima nebūtų kelionė, ji niekad nėra verta kelionių, atliekamų tėvynės keliais ir takais.

Tai kaip tik čia pat arti lengvai ir visiems prieinamai randame visus stovyklavimo malonumus išleisdami kuo mažiausiai laiko ir pinigų.

Apleidžiame įkyrius miesto dūmus, jo tvankų orą, erzinantį triukšmą ir einame. Mažame, maloniai gaivinan­čiame vėjelyje per plačius javais ir žole banguojančius laukus. Čia pilna krūtine kvėpuojame tyru oru, atnau­jiname savo kraują ir atjauniname protą.

Bežygiuodami didelias žingsniais, pažįstame malonumą gyventi tarp kalnų ir slėnių nuolatinėje kelionėje, kurios grožis kas kart keičiasi. Jau­čiamės laisvais žmonėmis. Aplink nuolat turime puikių vaizdų. Esam laisvi eiti, laisvi sustoti, laisvi pasista­tyti savo palapinę ten, kur norime.

Kas geriau: ekskursijos vienumoje arba kelionės didesniu būriu? Tai par­eina nuo asmeniško temperamento ir būdo.

Jei norite iškylauti ir stovyklauti: jums reikia dviejų dalykų, kurių abu tuo geresni, juo mažesni. Vienas tai jūsų palapinė, kitas — virtuvės įran­kiai.

Rodos, kad esu jau jums sakęs, kad aš pats po palapinės stogu esu praleidęs maždaug aštuonis savo gyvenimo metus. Man tekdavo būti ir viską sugebančiu padaryti staliumi ir duonos kepėju. Aš stovyklavau įvai­riausių rūšių palapinėse. Gi kas lie­čia laužus, teko būti prie didelių, džiaugsmingai liepsnojančių laužų ir prie kitų, padarytų tik iš kelių po­pieriaus gabaliukų.

Palapinė geriausiai pritaikyta ma­no reikalams yra, mano nuomone, toji, kurioje aš ir dabar miegu visas žie­mos ir vasaros naktis, nežiūrint į tą, kad turiu patogius namus, kur, jei tik norėčiau, galėčiau miegoti, čia pat matote mano palapinės ir mano lovos piešinį. Bent kas gali padaryti pats vienas ir daug mažesnėmis iš­laidomis negu pirkti naują palapinę.

Lova - palapinė

Mano palapinė turi didelį privalumų. Ji laiko lovą ir visus daik­tus aukštai virš žemės. Tokiu būdu kaip ne­būtų drėgna žemė, ant kurios stovyklaujat, jūsų daiktai visada lie­ka sausi. Taip pat ir net labai stiprus vėjas nesugeba apversti pa­našios palapinės. Man teko dusyk išlaikyti potvynius ir vie­sulus, visai nuo jų nenukentėjus. Tuo tarpu šių mano stovyklų kiti drau­gai toli gražu negalėtų tuo pasigirti.

Aš nesakau, kad mano palapinė yra visų geriausioji. Taip pasakyti būtų kvaila. Kiekvienas žino, kad palapinė, kurios projektą jis yra pats nupiešęs, yra pati geriausia. Tačiau aš galiu pasakyti, kad ji visada atitinka mano reikalavimams visai neblogiau negu bet kokia kita, kurioje kada nors esu stovyklavęs.

Bet kas galėtų sau pa­statyti panašią palapinę, ir jei keliau­jama per kraštą, kuriame daug miš­kų ir medžių, su savim visai nerei­kia nešti lazdų. Jų galima išsikirsti stovyklavimo vietoje. Tada vieninte­lis jūsų bagažas būtų palapinės bre­zentas ir lovą atstojanti medžiaga.

Geram stovyklos virėjui visiškai nereikalinga turėti didelį įvairiausių puodų, katilų, keptuvių ir puodelių bei kokių kitų virimo priemonių kom­plektą.

Kada aš keliavau drauge su savo žmona Alžyro dykumoje, savo valgiui gaminti mudu turėjome tik vieną katiliuką ir gėrimui tik vieną dėžutę nuo kondensuoto pieno. Sutinku, kad to truputį per maža, ir mes buvome priversti virti kavą tame pat inde, kuriame kepėm žuvį, virėm daržoves ir darėm pudingą! Be abe­jo, yra reikalingi indai: vienas viri­mui du plačia apačia, kitas — kati­liukas ir dar, jei galite sau leisti šį liuksusą — viena keptuvė kepimui.

Nėra kito malonumo, kurį būtų galima palyginti su tuo, kurį jaučia­me, dienai pasibaigiant, patys begamindami sau valgį ant mažos šakų ugnies. Nėra kito taip malonaus, kaip šio laužo, kvapo, nėra kito vaizdo, kurį būtų galima sulyginti su tuo, kurį matome sėdėdami prie sa­vo palapinės ir žiūrėdami į miškus kalnų šlaituose, nėra kito miego ly­giai skanaus, kaip šis, kuriuo mie­gam gryname ore, susivynioję į šiltą antklodę. Tiek ant savęs, tiek po savim — tai gero stovyklautojo, no­rinčio šiltai miegoti, paslaptis.

Nakties triukšmas, kuris žadina gy­vulius ir paukščius, duoda pajusti, kad esam visų sutvėrimų prieteliai gamtos brolijoje.

Lietus? Šaltis? Taip, aš žinau. Tačiau, iš tikrųjų, į juos pradedame nekreipti didelio dėmesio kaip tik įprantame dažnai stovyklauti ir kas savaitę iškylauti. Ar vyksi vienas ar kartu su kuo kitu, laimė yra vie­noda!

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia