Molio perdirbimas. Mūrininko amatas

Aslos plūkimas. Molis laikomas geriausiu riebus, gelsvai raudonas. Išlyna laikomas nepergeriausiu aslos plūkimui. Molis niekuo neruošiamas, bet, iškasus, tuoj vežamas ir piliamas bei skleidžiamas apie 10—15 cm storumo sluoksniu asloje ir skleidžiama visa asla. Paskleidus, vanduo nepiliamas, bet gerai palaistoma asla prieš pilsiant molį, kad molis kibtų prie aslos ir „vienytųsi” su asla — jungtųsi. Paskleisto molio sluoksnį lygina kastuvu ir paskiau specialiu įrankiu – kačergu. (lentelė I pav. 1). Jis toks: prie arti 1,5 m. ilgio kartelės – kačergo koto galo – prikalama skersinė lentelė arti metras ilgio ir 4 – 5 colių pločio. Lentelę ima sunkesnę, dažnai prieš tai net išmirko vandeny, kad “geriau prispaustu” ir tuo kačergu ima braukyti paskleistą sluoksnį iki išsilygina. Svarbu, kad skersinė lentelė nebūtų trumpa, nes tada vis dėl to, teapimdama siaurą ruožą sudarys nelygumų. Geri išlyginta aslą jau ima “trambavoti”. Trambuojama tam tikru įrankiu “trambovka”, vadinama dar “meška” (I lentelė 2 pav.). Jis gaminamas taip – nupiaunama apystorė arti 8 – 10 colių storumo beržinė kaladė arti 80 cm ilgio. Kad apačia ir galas būtų lygesnis, rie galo prikalama lentelė, o prie antrojo galo — rankena — skersinis, kurio galai nutaisyti apvaliai, kad būtų patogesni nusitverti rankom. Tąja meška plūkiamas bei daužomas mo­lis. Pradedama plūkt nuo kampo ir taip varoma toliau, vis einant, ant suplūktos lipant, pirmyn. Sykį apiplūkus, antrą kartą einama priešinga kryptimi. Varoma iki 3—4 kartų, iki darosi kieta ir ima „atsitrenkt” — skambėt. Paskutinį sykį plūkiant, stengiamasi nebelipt ant suplūktos ir einama atbulomis. Baigus trambuoti, pataisoma iš to paties molio, praskiedus jį vandeniu, košelė ir jąja išpiliama asla ir išlyginama lentele su rankenėle. Molis, imamas jau kiek liesesnis. Baigus lyginimą, aslos plūkimas laikomas baigtu ir asla paliekama džiūt bent kelioms dienoms. Stengiamasi tuo laiku, iki išdžius, po aslą nevaikščiot, kad neišmindytų duobių. Jei reikia būtinai pereit, tada paklojamos lentos. Asla ir džio­vinama. Tam tikslui kuriamas pečius bent kelias dienas.

I lentelė
I lentelė. Moliui lipinti įtaisai: 1. kačergas 2. meške 3. lentelė

Kad kurmiai neraustų aslos, prieš ją plūksiant, po apačia molio sluoksnio barstoma smiltimis, paimtomis nuo kelio, nes tikima, kad kurmis neraus aslos, lygiai kaip tikima, kad kurmis negalįs eit per kelią, bet rausiasi po apačia.

Lubų apdrėbimas moliu. Molis imamas liesesnis, negu aslos plūkimui; de­dama, jei molis per riebus, žvyro ar smėlio. Lubos plūkiamos dvejopai: skystu moliu apdrebiama ir lentelė (lent. I, pav. 3), išlyginama ir molis taisomas — maišomas su spaliais tvirtai. Jei skystu moliu apdrebiamos lubos, tada ant lubų lentų apipilama spalių sluoksniu, o ant jo krečiamas molis ir tuojau po gaba­lėlį išlyginamas lentele, po ko apdrėbimas laikomas baigtu ir paliekama džiūt. Jei kietu moliu — spalių ant lubų pila ploniau, o daugiau jų įmaišo į molį ir paskui jau žinomu būdu išlygina.

Žinios gautos iš Juozo Kabailos, apie 70 metų. Padeglių k., Padubysio valsč.

Sienų tinkavimas seniau

Paruošiamasai darbas. Tinkuojant sienas, pirmiausia tenka paruošti ne tik­ tai molis tinkavimui, bet ir pačios sienos. Už vis pirmiau priruošiamos sienos. Tam žinomi bent penki būdai, seniau buvę vartojami:

  1. Sienos išmušamos kryžiškai pušiniais sausais šakaliais (lent. II, pav. 1). Seniau šakalius prikalinėdavo vielos galeliais, nes tada vinelių, palyginus, maža kas vartodavo. Perkalus vinele bei prikalus prie sienos, antrasai jos galas už­lenkiamas. Sienas iškaldavo visada iš karto visas, kad paskiau, ištinkavus jų dalį, trankant nenubyrėtų naujas, nesudžiuvęs tinkas.
  2. Panašus į pirmąjį; tik apmušant sienas antruoju būdu vietoj šakalių imdavo lazdyno karteles, kurias perskeldavo per pus ir panašiai, kaip ir šakaliais, apkaldavo langeliais sienas. Langelio kampai būdavo: viršuj, apačioj ir po vieną iš šonų.
  3. Sienos išmušamos žilvyčių vytelėmis, kurios imamos kiek storesnės — daugiau nei pusė centimetro. Kalama vielos galeliais kryžiškai.
  4. Ketvirtas būdas — klynelių prikalinėjimas sienosna. Tatai šiaip daroma: pirmiausiai kirviu prikapoja iš sauso egliašakio trumpų, apie colis ilgumo ir ne­ilgesnių pusantro colio, egliašakio galelių; jų prikapoja bent kelis tūkstančius. Paskiau kirviu, pasidėjus ant kaladės, skaldoma į tris – keturias dalis ir po to peiliu nusmailinama padarant plonas, panašias kaltui, ašmenis (lent. II, pav. 2). Tada kirvio žambu truputį įkerta sienon į rąstą, taikant įkirst išilgai medžio ir į tuos plyšelius plaktuku ar kirvapente įkala sienon taip, kad apie puscolį ar truputį ilgiau klynelio galas liktų neįkaltas. Taip apkalinėja klyneliais visas sie­nas. Klyneliai kalami be eilės ir be tvarkos, net tyčia maišoma. Kalama maždaug 3—4 coliai atstu vienas nuo kito (lent. II, pav. 3). Klynelius dar darydavo ir beržinius, bet dažniau tam naudodavo egliašakius.
  5. Penktasai sienų apmušimo būdas — kapojimas duobučių vedege. Vedegė tam reikalui naudojama ta pati — geldų skobiama (lent. II pav. 4). Iš vir­šaus jąja įkertama rąstam skersai taip, kad iškirsta skiedrelė nenukristų, bet vie­nu kraštu laikytųsi (lent. II, pav. 5). Taip iškapojama visa siena, taip jau maždaug apie 3—4 coliai atstu vienas kito. Tuo būdu tinkuojant, skiedrelės, kurios prikibusios ir iškirstos, duobutės laiko molį.
II lentelė
II lentelė: Sienų tinkavimas; 1. Šakaliais išmušimas. 2. Klyneliai. 3. Klynelių įkalimas. 4. Vedegė duobutėms iškapoti, ,„Aušros“ muz. eksp. 5. Skiedrų iškirtimas. 6. Kačergas moliui išplakti. 7. kelnė, 8. lineika 9. lentelė — visos trys sienoms tinkuoti. 10. kalkėms gesyti dėžė ir duobė joms suleisti išgesinus. 11. vielinis sietas žvyrui nušiaušti. 12. vasarvagas su švininiu svarsčiu, „Aušros“ muz. eksp. ir 13. ašutinis penzelis balinti, „Aušros“ muz. eksp.

Molio paruošimas. Paprastai tinkuojama du sykius. Pirmą kart tinkuojant, molis kiek kitokis ir kitaip ruošiamas. Pav., molis riebesnis, nes dedama mažiau žvyro. Antrą kart taikoma užbaigt liesesniu moliu. Molio paruošimas:

Iš vakaro jį supilia į ilgą, kartais, jei ketinama daug tinkuoti ir reikalingas didesnis kiekis paruošto molio iškart, į dviejų metrų ilgio ir apie pusantro pločio medinę dėžę — skrynią, kuri negili, apie 15—30 cm. Supilia jį skrynion iš vakaro todėl, kad jis, užpylus vandeniu, atmirktų per naktį ir duotųsi sekan­čią dieną geriau išmaišomas. Išmaišant, pirmiausiai grumstai išdaužomi kastuvu — lopeta ir paskiau dedamas išsiaustas žvyras ir maišomas „kačergu”. Siaučia­ma per vielinį netankų sietą, kad stambesni akmenukai pašalinti būtų. Pilia ant sieto žvyrą ir paskiau rankose, panašiai kaip rėčiu javus, siaučiama. Kačergas maišymui bei molio išplakimui būna toks, kaip atv. lent. II, pav. 6.

Nupiauna abiejuose skylės pusėse „stuką” ir užkala ant koto, panašaus grėblakočiui, tik storesnio. Stukų nuo senų ratų paprastai esti; o jei jų nėra, tada padaro naują kačergo ragelį. Kačergu molis plakamas tuo būdu, kad jį nuolat stumdo dėžės — skrynios dugnu ir taip vis varo, pradėjus iš vieno galo, kitan. Molis paruošiamas tokio tirštumo, kad gerai kibtų prie sienos ir laikytųsi, nedribtų atgal. Molis taisomas bei ruošiamas viduj, kur tinkuojama. Imamas kelne ir drebiamas sienon.

Tinkavimas. Tinkuojant sienas reikalingi šie įrankiai: kelnė (lent. II, pav. 7), ilgesnė lentelė apie 40 centimetrų ilgio ir apie 5—6 cent. pločio, li­neika (lent. II, pav. 8). Ji su medine rankena ir dar viena plati ir trumpesnė lentelė (lent. II, pav. 9).

Kelne molis imamas iš dėžės arba pridrebiamas kibiras molio ir imama iš jo ir, atsistojus nuo sienos maždaug per metrą, smarkiai gabalais nuo kelnės molis sviedžiamas sienon. Darbas eina greit — lekia vienas po kito molio gaba­lai. Pradedama tinkuot nuo viršaus ar apačios ir tinkuojama „prie vienos vietos”, „nudaliai”. Taip nudrėbus sienas, palaukiama iki molis stingsta bei tirštėja; tada jau imama toliau apdirbt lineika. Braukiama jąja iš apačios viršun, ir tuo būdu visos kuprelės nusibraukia į duobutes ir užsilygina. Pagal reikalą, pabraukiama ir kita kryptimi, iki užsilygina visi nelygumai. Su lineika išlyginama nežymūs, bet užimą didesnius plotus nelygumai; tad, baigus lyginimą su lineika, imama toliau jau dailint lentele. Lentelė jau kitaip braukiama: ne viršun ar apačion, bet sukama, kad esąs moly koks žvyras, braukiant lentele, neišbrauktų sienoje žymės bei griovelio, kas, sukant lentele, nusitvėrus abiem rankom jos rankenos, neatsitinka, ir siena su visais plyšeliais gerai nusidailina, nusilygina.

Liesesnį molį drebia ant viršaus apatinio jo dar prieš lyginimą ir dailinimą. Lyginant ir dailinant, kad lentelė ir lineika nekibtų, nuolat merkia vandenin.

Sienų tinkavimas kalkiais

Kalkių gesinimas. Kalkiai piliami dėžėn – skrynion. Skrynia kiek pailga, labai panaši skryniai, kurioj ruošiamas bei išplakiamas molis, tik viename jos gale yra skylė, užšaunama iš viršaus mediniu dangteliu durelėmis, panašiai, kaip užstumiamas šyberis. Lentelė slenka tarp dviejų medinių vertikaliai prikal­tų išfuguotų rėmelių (lent. II, pa v. 10). Kalkius kada supilia skrynion, durelės bei skylė uždaryta. Kalkių pripilia maždaug pusę skrynios ir apipilia vandeniu, maždaug tiek, kad būtų artipilnė skrynia. Vanduo verda, šnypščia ir kalkius nuolat maišo, daužo grumstus kačergu (tuo pačiu, kuriuo išplakiamas molis). Ta­me skrynios gale, kur yra skylė, yra iškasta dailiais, lygiais šonais ir dugnu duo­bė. Kada skrynią deda žemėn, kur ketinama gesyt kalkiai, ją deda taip, kad su skyle jos galas būtų žemiau už antrąjį. Tatai reikalinga tam, kad, išmaišius — išgesinus kalkius, kurie lieka skysti, maždaug grietinės pavidalo, — galėtų lais­vai ištekėti pro atkimštą skylę duobėn. Jei kalkių reikalinga prisigesyt didesnis kiekis, tada gesinama kelios skrynios ir sutekinama į didesnę bei gilesnę duobę. Skrynią kalkių išgesinus ir ištekinus duobėn, lieka kieti grumstai — tai gerai neperdegę akmenys, kurie išmetami lauk.

Duobėj kalkiai stingsta, tirštėja, vandeniui besisunkiant žemėn.

Tinko medžiagos paruošimas. Medžiaga ruošiama tuoj pačioj skrynioj, kur buvo gesinti kalkiai. Durelės uždarytos. Supilia bent kibirą gesintų iš duobės kalkių ir juos užpilia vandeniu ir po to kačergu išplaka taip, kad kalkiai gerai prasiskiedžia su vandeniu ir darosi skysti, panašūs pienui. Tada į kalkių skiedinį siaučia smulkesnį žvyrą, bet nepersmulkų. Siaučia vieliniu sietu, panašiai, kaip rėčiu grūdus (lent. II, pav. 11). Kalkių su žvyru tokia proporcija: 1:8—9 (vie­na dalis kalkių ir aštuonios iki dešimties dalių žvyro). Susiautus žvyrą, imama maišyt — plakt kačergu. Kampuose, kur kačergu išmaišyt sunkiau pasiekiama, apverčiama kastuvu. Kalkių su žvyru mišinys, kada jis jau galutinai paruoštas tinkavimui, yra nepertirštas — skystesnis už molį. Stengiamasi mišinio paruošt tinkavimui tiek, kad iki vakaro visą išnaudotų, arba ir per trumpesnį laikotarpį, nes tada kalkiai gendą ir nustoją brangintinų savybių — nebetraukia taip, kaip šviežiai paruošti.

Nustatant kokio tirštumo turi būti paruošta tinkavimui medžiaga, žiūri­ma, ar kalkių bei mišinio gabalėlis, paimtas rankosna, kimba, klijuojasi prie jų, ar ne. Turi kibti panašiai kaip molis. Jei nekimba, bet atrodo sausas, trapus — permaža kalkių bei perdaug žvyro.

Tinkavimas kalkių – žvyro mišiniu toks jau pat, kaip ir moliu.

Apdrėbus pirmąjį kart sieną ir kalkiams kiek sustingus, dedama „ščekaturka”. Ščekaturka — tai skystesnio pavidalo kalkių mišinys su žvyru. Be to, į mišinį dedama žymiai daugiau kalkių — per pus su žvyru. Gerai išplakama ir tuo mišiniu baigiama tinkuoti siena. Teškiama sienon su kelne ir tada greit lineika lyginama ir lentele dailinama. Dedant ščekaturką daug bei didelis plotas nenudrėbiamas, nes greit stingsta skystesnioji tinko paviršiaus medžiaga. Nudre­bia apie 3—4 kv. metr. ir tuojau lyginama ir dailinama.

Jei sienos netiesios, kada jas patikrina su vasarvagu, tai tinkuojama taip, kad išlygint visi nukrypimai bei kreivumai. Pirmiausia tikrinama vasarvagu tuo būdu: prie sienos pridedama bei pastatoma lenta ir prie jos dedamas vasarvagas; tada matyt į kur nukrypus siena ir, tatai žinant, išmatuojama kiek pasvi­rus, ir paskui atitinkamai užkrečiama bei užtinkuojama viršus ar apačia ploniau ar storiau, iki siena darosi lygi.

Pečių tiesumas taip matuojamas. Prie kampo stato lentą, kurios briauna bei šonas turi sutikt su pečiaus kampu; tada prie lentos šono pridedamas vasarvagas ir lenta kreipiama tiek, kad vasarvagas rodytų ją stovint teisingai, tiesiai vertikalinėj padėty. Jei pečiaus viršus pasviręs į vieną pusę, tai antrojo šono apačią tenka tinkuot tiek jau storiau, kaip pirmojo šono viršus, ir priešingai. Dėliojant lentą su vasarvagu prie kiekvieno kampo, išmatuojami ir pasižymimi visi šonai bei kampai bei jų pasvirimas.

Seniau tas darbas būdavo atliekamas senovišku vasarvagu su švininiu svars­čiu (lent. II, pav. 12) — svambalu, kada reikėdavo nustatyti vertikalės linės tie­sumas. Horizontalę liniją nustatydavo su vandeniu. Dėdavo lentelę (guldydavo) ir ant jos pastatydavo, pav., stiklinę, pilną vandens. Jei line tiesi — vanduo ne­silieja per kurį kraštą, ir priešingai: lentelę keldavo (vieną jos galą) iki vanduo būdavo tiesiai stiklinėje. Iš to matydavo tiesumą bei nuolaidumą.

Sienų balinimas. Gesytus kalkius dar daugiau praskiedžia vandeniu ir juos sutaiso kibire. Į šį skiedinį šio to deda. Kad negriaužtų tinku ir kad nesiveistų įvairūs vabalai, pav., blakės, tarakonai, deda mėlynojo akmenėlio, kurį pirmiau ištirpo šiltame vandeny. (Mėlynojo akmenėlio deda ir į klijus, kada sienas lipdo popierių). Kad sienos nesiteptų prie jų prisiglaudus, kalkiai praskiedžiami ne vandeniu, bet pienu ir, be to, dar pridedama pikliuotų ar valciuotų kvietinių miltų ir viskas gerai išmaišoma. Kad kalkiai nebūtų rusvi, bet baltumas, iš­balinus, būtų melsvas, į kalkius pridedama mėlynų dažinių, pav., kad ir dažų, kuriais dažo rūbus arba šiaip mėlynos maliavos.

Paruošus kalkius, mirkomas ašutinis pendzelis (lent. II, pav. 13) ir juo balinama, braukiant sienoje tik vieną kartą, kad neparuduotų toj vietoj, kas atsitinka todėl, kad daugiau vieną vietą sumirkius, kalkiai susimaišo su tinku. Pendzeliai paprastai būna trumpi sienų dažymui, bet dažant lubas, jį pririša prie ilgesnio koto. Balinama iki dviejų — trijų kartų. Kada pirmąjį kartą baigia, vėl pradedama tuojau iš pradžios, nes pirmą kartą greičiau sudžiūva. Antrajam kartui nudžiuvus, balinama tretį.

Dar senesnis sienų tinkavimo būdas. Seniau aprašytu būdu ne visi tinkuo­davo, bet dalis tinkuodavo žymiai paprasčiau, tik „pozus”, tarprąsčius, ir tatai atlikdavo dažnai pačios moterys. Molis taip jau būdavo kitaip paruošiamas. Toks pozų tinkavimas čia turi atskirą terminą — šparavoti (tinkuoti).

Medžiaga — molis — šparavojimui būdavo sekančiai ruošiamas. Molį supil­davo asloj, apipildavo vandeniu, pridėdavo karvės mėšlo, trumpai sukapotų šiaudų, jei nebūdavo spalių, ir viską gerai išminkydavo bei molį išdirbdavo kas­tuvu ir kojomis. Toks molis būdavęs tirštesnis, negu kitu būdu tinkuojant. Drėbdavo į tarprąsčius dažniausiai rankomis arba kai kas — kultuve, kuria, pamir­kant nuolat vandeniu, ir užlygindavo bei uždailindavo. Krečiant molį — šparavojant, sienų plyšiai būdavo sumirkomi bei sušlapinami kokiu šlapiu skuduru ar apliejamos sienos, kad duotųsi šparavot — kibtų molis.

III lentelė
III lentelė: 1. Medinė kulikė moliui plūkti 2. Krosnies angos išplūkimas

Dūminių krosnių plūkimas

Tą darbą atlikdavo patys namie, nebūdavo specialistų — mūrininkų.

Molis būdavo tinkamiausiu laikomas neperriebus. Kada kasdavo molį, jo tuojau neveždavo ir nevartodavo, bet išmesdavo iš duobės ant kranto ir palik­davo „išgaruot” bent trim dienom. Manoma, kad molis galįs garuot ir išgaruo­janti iš jo dalis riebumo. Tada į molį primaišoma trumpai sukapotų šiaudų ir spalių, kad nebūtų toks riebus.

Prieš pradėsiant plūkti pirmiausiai suvęsdavo iš keturių apvalių rąstų sąs­paromis pečiaus pamatą ant akmenų ir palikdavo (išplaudavo) skylę vištoms palįst — papečkę. Tada ant pamato dėdavo (klodavo) „diles” — storas lentas — tai pečius apačia bei dugnas. Vandens į molį nedėdavo. Plūkdavo medinėmis „kulikėmis” (lent. III, pav. 1). Tai buvo panašios į kūjį, daromos iš beržo, su koteliais. Molį dėdavo eilėmis — sluoksniais ir mušdavo kulikėmis tol, iki molis likdavo šlapias. Kol molis nesušlapdavo, laikydavo nepakankamai suplūktu. Suplūkus vieną sluoksnį, vėl dėdavo molį, ir vėl plūkdavo, iki suplūkdavo krosnį iki jo apačios (angos apačios). Tada ruošdavo angą. Darydavo taip. Dėdavo vie­ną dailų apvalų ilgesnį pagalį (dažniausiai dailius eglinius ar pušinius) ir jį iškišdavo pro prišakį ilgiau už būsimą krosnies angą, o paskui dėdavo šalia ir ant viršaus daug tokių pagalių — tiek, kiek reikalinga visai angai (lent. III, pav. 2). Tuos apiplūkdavo moliu ir taip baigdavo visą krosnį. Paskiau, kai molis sudžiūdavo, išjudindavo ilgąjį pagalį, kuris tyčiomis būdavo klynu užklynijamas (lent. III, pav. 2) ir jį lengvai ištraukdavo (ištraukus klyną, jis likdavo liuosas, nesuspaustas). Tada jau visi pagaliai pasiliuosuodavo ir juos lengvai ištraukda­vo. Pečių netinkuiodavo, nebalindavo; jie būdavo gana platūs ir ant jų gulėdavo senesni žmonės (IV pav., 3). Prie lubų įverdavo dar bent porą pančių — kilpų, į kurias senukai sutverdavo kojas, dėl patogumo. Prie šonų priplūkdavo ilgus mū­rus, žiemą susėst šildytis.

IV lentelė
IV lentelė. Dūminė krosnis

Senoviškų sklepų mūrijimas

Seniau sklepus mūrydavo be jungiamosios medžiagos — be kalkių ar mo­lio; dėdavo ant kits kito akmenis, klynydavo ir trambavodavo žemėmis.

Tokius skiepus mūrydavo prie namų ir virš sklepo padarydavo padangą — pastogę, kur laikydavo įvairius atliekamus daiktus, pav.: senus apavus, staklių dalis, lankčius… Tokia padanga būdavo pristatoma prie namų iš skeltinių rąstų ar sienos, pastačius stulpus apirierijamus apalkomis. Stogas būdavo šiaudinis. Gale padarydavo duris.

Mūrijimo darbas pradedamas nuo sklepo kasimo. Prie namų kasdavo apie 4 ar mažiau metrus ilgio ir apie tris pločio duobę, sulig žmogaus ūgio gilumo.

Iškasus duobę, imdavo iš anksto suvežtus didžiulius akmenis ir pradėdavo mū­ryti. Dėdavo apačion didelius akmenis palei sieną ir ant jų tarpų, kad geriau viens kitą rištų, dėdavo naują eilę, prieš tai iš vidaus pusės paklynijus mažes­niais akmenimis taip, kad dedami akmenys nesvirtų vidaus pusėn, bet į sienos pusę (lent. V, pav. 2). Vidaus pusėn, suprantama, dėdavo dailesnėmis pusėmis akmenis, o nuo sienos pripildavo žemių ir sutrambuodavo. Tam tikslui nebū­davo specialių įrankių, bet trambuodavo kokiu buku galu storesniu kuolu (lent. V, pav. 3). Paskiau, kai jau visas mūrijimo darbas būdavo atliktas, ir vidaus didesnius plyšius — tarpus tarp akmenų uždrėbdavo kokia moline ant greitųjų pataisyta tyre, ir mūrijimo darbas būdavo baigtas. Tada dėdavo skersbalkius ir ant jų klodavo apalkas ar lentas — tai lubos, kurių vidury palikdavo skylę — angą įlipt sklepan (lent. V, pav. 4). Prie angos būdavo kopėčios, kuriomis įlip­davo sklepan.

V lentelė
V lentelė. Sklepų mūrijimas

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia