Padubysio val. miškuose daug ežerų – ežerėlių, apaugusių nendrėmis. Se­niau nendrės buvo naudojamos klernetoms. Nendres piaudavo apie gruo­džio mėn., nes tuomet jos laikomos subrendusiomis. Rago — nendrių klernetos buvo iš šių dviejų medžiagų kombinuojamos: klernatos „liemuo” būdavo nendrės ir galas — rago. Nendrės, kad suminkštint, „susukdavo į abaranką” ir išvirinda­vo vandeny. Paskui džiovindavo lėtoje šilumoje jau ištiestas. Imant jas toliau ap­dirbt, būdavo virbalu ar viela išduriama išilgai skylutė pūst ir šone išgręžiamos 5—9 skylutės — tatai pareidavo nuo klernatos ilgumo: trumpesnėms pakakdavo 5—7 skylučių. Šiaip nendrėj skylė (vidurinioji — kanalas) būdavo platesnė; jos galą užkaldavo pagalėliu, kurį pradurdavo iki kiaurumo nupiautu galeliu ragą. Ragą išvirindavo ir vidų „iščystydavo” — išskusdavo bei „išskaptudava” skap­tuku (apvalia geležėle — dviašmene). Jį užmaudavo ant nendrės galo ir taip sandariai, kad neliktų žymės tarp rago ir nendrės. Sudūrimą ištepdavo medžio klijais, taip jau ir visus plyšius.

X lentelė
1 Klerneta. 2 ir 5. Rageliai. 3. Dūda. 4. Šeivelė – Kanklinė

„Komplec” — būrelis griežikų ar, kitaip tariant, komplektas. Maždaug prieš 70 metų kaimuose dažnai susidarydavo griežikų „komplecai” ir grieždavo ves­tuvėse ir vakaruškose — maždaug 4—6 griežikai, dažniausia savo namie dirb­tais griežimo instrumentais: klernata (aukščiau aprašyta), rageliu, dūdelė, šeivele, muzika ir basu. Toki komplecai arba orkestrai grieždavo ir laidotuvėse atitinkamas giesmes žmonėms pritariant. Bet komplecą prašydavosi griežt tik turtingesnieji, galį užsimokėt už griežimą stuo­menimis ar pinigais. Būdavusi labai graži muzika, ir visi ja žavėdavosi. Komple­cą gaudyte gaudydavo.

Iš ano laikotarpio, kada grieždavo rageliu, yra išsilikus dainelė apie ragelį. Dainelė susieta su „Panaškalnio” vietove, netoli Kurtuvėnų m-lio, Pa­dubysio valsč. Jos žodžiai:

„Radys rado ragelį
Ant Panaso kalneli.
Oi tu Radžiau nedidžiuk,
Man ragelį atiduok.”

Ragelį dirbdavo iš riesto ir ilgo ožio rago (būtinai ožio, ne ožkos, nes ragas būdavo daugiau riestas ir ilgesnis). Ragą išvirindavo ir kai ragas būdavo minkštas, peiliu nupiaustydavo rago rieves, kad jis būtų „gražus, dailus”. Nu­dailinus peiliu, vidus būdavo „iškaišiamas” skaptuku, sukant jį rage ar šiaip kuo išbrūžinamas. Ragelis būdavo daromas „ant keturių balsų” — keturias sky­lutes išgręžiant. Į galą įsprausdavo nendrės galelį ir jame išgręždavo skylutę pūtimui. Rageliu „turavodavo” klematoms (kartais komplekte jų būdavo dvi) ir „muzikai”.

Dūdelė. Jąja taip jau turavodavo. Darydavo iš beržo tošių. Jos būdavo ries­tos arba lenktos — daugiau ar mažiau — ir būdavo visai tiesios. Tatai pareida­vo nuo skonio ir sugebėjimo dūdelę išraityti ją dirbančio meisterio. Dūdelę da­rydavo iš žalio beržinio medžio. Medį nudailindavo ir piūkleliu perplaudavo iš­ilgai, prieš tai užbrėžus iš abiejų pusių piūvio žymes. Paskui abi pusi išskobda­vo. Dūdelės vienas galas būdavo gan storas — kumštis įlysdavo. Jų ilgis — vi­dutiniai apie 40 centimetrų. Išskoptas puses sudėdavo, suklijuodavo medžio kli­jais ir apsukdavo tošimis. Dar suleisdavo sakais bei gyvsakiais. Dūdelė būdavo be skylučių; ja triūbydavo „kaip iš vamzdžio”; turėdavo didelį balsą, ir komplecui griežiant, iš tolo būdavo girdimas dūdelės ir baso storas balsas.

„Šeiveli – kankliki”. Šeivelę arba kanklikę darydavo geležines kalvis. Bū­davo jos sulenkiamos iš ilgos truputį plokščios ir į galus smailesnės geležėlės ir vidury būdavo taip jau geležinė bei plieninė „širdelė”, labai plona; jos vienas galas būdavo įtvirtintas geležėlės sulenkime, o kitas atviras tarp dviejų briau­nelių ir, pučiant, virpėdavo. Būdavo maždaug tokio pavidalo (4 pav).

Kanklikes įsidėdavo tarp lūpų ir pūsdavo. Širdelė virpėdavo, bet truputį ilgesnį jos galą nuolat į taktą dešinės rankos pirštu užgaudavo. Melodiją išgrieždavo su liežuviu. Su kanklikėmis taip jau turavodavo.

Basas. „Komplece” visada būdavo vienas basas. Jis taip jau būdavo namie daromas. Jam specialiai piaudavo beržinių lentų — storų ir plonų. Apačią skap­tu išskopdavo iki žalios lentos ir vėliau džiaudavo ant lentynos, kur gerai pri­spausdavo, „kad nesusimestų”. Paskui džiovindavo sukabintas dalis sienoje, šonus išskobdavo ir išraitydavo iš storo medžio ir iki apdirbdavo, likdavo iš­riesta, plona. Paskiau klijuodavo medžio klijais, kurie būdavo virinami iš vyšnios sakų. Kaklą išpiaustydavo bei išriesdavo iš vieno medžio gabalo. Virše­ly skyles išpiaudavo mažu piūkleliu. Suklijavus, dėdavo į „kleščius”. Būdavęs „ožys”, kurio abiejuose galuose būdavo mediniai šriūbeliai; jie būdavo sukami ir suspausdavo, ką į juos dėdavo. Baso dalis labai dailindavo, kad būtų lygus, dailus paviršius. Kiekvieną dalį nuskusdavo stiklu ir paskui skuduru ilgai trin­davo iki žibėdavo paviršius. Paskui „maliavodavo” pirkta raudona maliava su fernicu. Pirmiau fernicą įtrindavo su uosiniu labai dailiu medeliu. Būdavo pa­daroma kaladėlė ir joje įtaisoma šikšninė kilpelė, kad geriau būtų nusitvert. Pil­davo fernicą ir trindavo, bet pirmiau įtrindavo sausą. Paskiau jau pendzeliu aptepdavo maliavą. Taip darydavo tris kartus.

Stygas darydavo iš avies grobų (žarnų). Liepdavo moterims imt kuo ilgiausias žarnas ir saugodavo nenutraukt. Išvalydavo muilus ir žarnas iš­skusdavo. Pačių plonųjų žarnų neskųsdavo, bet išmazgodavo ir džiovindavo. Pa­skui susukdavo.

Panašiai dirbdavo ir „muziką” (smuiką). „Smičių” darydavo basui su ran­kena. Nuolat turėdavo „kunfonijos” išbraukyt ašučius. Basai būdavo gan dideli — žmogaus ūgio.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia