Naginės Lietuvos apavų (vyžų, klumpių, medpadžių — medinių, čeverykų, batų) tarpe užima stambiausią ir garbingiausią vietą. Vieni iš minėtųjų apavų (vyžos) jau senai nebevartojamos, arba vartojamos tik Pietų Lietuvoje (Dzūki­ja), antri nešiojama tam tikruose atskiruose rajonuose (Telšių – Kretingos apskričiai su centru Plungėje), tuo tarpu naginėms avima beveik visoje etnogra­finėje Lietuvoje. Dar daugiau: klumpiais nešiojamuose rajonuose yra tokių darbų (mėšlavežys, laukų arimas, žiemą, kai gilu sniego, miškan važiavimas ir kt.), kurie aiškiai nepatogu dirbti klumpiais avint. Čia talkon ateina tos pačios naginės. Rudens ir pavasario šlapmečiais, tiesa, klumpiai pranašesni, parankes­ni už nagines (sausa koja), bet užtat jie gyventojams duoda specifišką, charak­teringą ypač Žemaitijai ir jos gyventojų lėtam būdui, judėjimo tempą, kurį naginiuotas Šiaulių – Panevėžio – Biržų apskričių gyventojas kitaip nepavadins, kaip vėžio tempas. — Koks čia talkininkas javus kuliant, jei jis avi mediniais (medžiokais)! ? — nusistebėtų Pakuršio šeimininkas. Toks darbininkas ne pa­siunčiamas, bet pastumdomas iš vietos į vietą.

Šiuo škicu norima suglaustai patiekti dalį apie nagines medžiagos, surinktos Šiaulių Kraštot. Dr-jos apavų anketa, jos pagrindui paimta  J. Miskevičiaus, Mačiukų k., Platelių v., Kretingos ap., aprašymas, papildant jį būdingesnėse vietose kitų sričių ko­respondentų atsakymais.

Prieš 60 m. kaimo žmonės — vyrai, moterys, vaikai — visados būdavo ap­siavę naginėmis. Žinoma, jų niekas ne­dėvėjo atšilus, pavasarį, vasarą, iki šal­to rudens. Gryčioje moterys ir vaikai išsiaudavo. Mergės rytmety apsiaudavo kojas autais į nagines ir dėvėjo nuo ankstybo ryto iki vėlybo vakaro, žygia­vosi ir brūzdė virtuvėje. Šeimininkės ir šiaip moterys troboje daugiausia basos plikinėdavo; speigais užsimaudavo sto­ras vilnones, savo nertas, kojines (žem.: pančiakas, žekes) ir taip, nesimaudamos naginių ar kito kokio viršutinio apavo, megzdavo, nerdavo, verpdavo, siūdavo ištisą žiemą, o pavasarį ausdavo. Tik mergės virtuvėje žygiavosi naginėmis apsiavusios.

Nakties metu naginės būdavo ant krosnies džiovinamos, paliekant jas per visą naktį. Šlapiu ir purvuotu laiku pasirišdavo po naginių medines lente­les — pėdas, kad kojos būtų sausos. Šiaulių apskrity tokią lentelę vartoja po nagine griovkasiai, kad lopeta galima būtų žemėn spausti.

Prieš maždaug 65 metus atsiradusios medinės klumpės greit moterims pa­keitė nagines. Moterys, ypač jaunesniosios, namuose naginių visai nebedėvėjo; tik toliau iškeliaunant ar einat į dirvą žambriais arti apsiaudavo jas. Nuėjusios į miestelį, ar kur į svečius moterys kur nors priemiesty, nuošaliai, nusiaudavo na­gines, o jų vieton iš ryšelio išimdavo atsineštuosius batus, kuriais apsiaudavo. Bet vyrai, ypač senesnieji, su naginėmis nesiskyrė. Vyrai visados nagines dėvėjo ir tebedėvi, į mišką važiuodami, dirvų eidami arti, akėti, mėšlą veždami, durpes kasdami, rugius, vasarojų plaudami, žiemos metu — kai daug sniego prisninga; klumpes dėvėjo ir tebedėvi rudenį ir pavasarį, kai daug purvo ir šlapia, žiemą — kai atodrėkis, apie namus darbuojantis: linus minant, braukiant, gyvulius šeriant. Vėliau moterys nagines visai liovėsi dėvėti, nes nebereikėjo žagrėmis (žambiais) arti, gi plūgais ariant mažiau bereikėjo artojų, o ir tie patys vyrai būdavo. (Platelių valse., Kretingos apskr.), Šiaulių apskrity visi sodžiaus gy­ventojai (ūkininkai, samdiniai, vaikai, piemenys, elgetos, seneliai, avėjo ir tebeavi naginėmis visada. Tik rudenio ir pavasario šlapmečiais įsispiria į vad. me­dinius (medžiokus, žem. medpadžius). Apie klumpius čia žmonės tiek težino, kiek juos retkarčiais pamato klebonijoje naujai atkelto klebono gaspadines ar tar­naites dėvint. Čia taip pat pasakojama, kad žydai, nors jie ir ūkininkai būtų, negalį avėti naginėmis, nes jų apyvarų kilpos susikryžiuodamos padaro virš le­tenos kryžių, kurio kaipo tokio žydai negalį pakęsti. Vyžų net vardas baigiamas pamiršti. Lazdijų, Musnikų valsčiuose (Dzūkija) naginės vadinamos čumkėmis. Ten jas nešiojo tik moterys, vaikai, varguomenė, nes vyžoms karnos buvę uždraustos, o gyvulių plovimui dzūkai labai nedaug teturi. Todėl jų čumkės buvo gaminamos iš vilnonių siūlų, senų sunešiotų drabužių, daugiausia iš milo ser­mėgų, vadinamų gunčėmis. Čumkes dirbdavo senos moterėlės, šeimininkės. Tokias nagines užtat iri basamincu (basanyčia) nešiodavo. J. Milius, Lazdijų v.).

Naginių dirbėjas – raukėjas, — šeimininkas arba bernas (Platelių v.), senelis bernas, pusbernis, jų nesant — pats šeimininkas, kuris daugiau ir taupumo boja, o iš bėdos ir moterys (Linkuvos v., E. Griauzdaitė). Apyvarų ir rauklių iš linų ar kanapių privydavo seneliai ar samdiniai žiemos vakarais, vasarą — piemuo. Pusbernis, nemokąs naginių pasidirbti, gėdinamas net žmonių akyse (Joniškio v.) Naginių medžiaga: raguočių, arklių, retkarčiais ir liesos kiaulės oda. Na­ginėms kas rudenį kiekvienas ūkininkas piovė jautį, seną karvę, iš bėdos teliuką, darbui nebetinkamą arklį (šiauliečiuose spec. arkliapioviai vadinami buvo rakaliais). Jeigu paminėtų gyvulių kuris nusprogdavo, tai jo oda taip pat būdavo sunaudota avalynei, mėsą gi — žemėn užkasdavo ar šunims sušerdavo. Odas raugino namuose, retkarčiais gi — duodavo garboriams išdirbti. Raugintos odos stipresnės naginės. Kiaulės odos neraugindavo, nagines raukė iš žalios odos. Sausu metu kiaulinėmis naginėmis ilgai galėdavo dėvėti, bet šlapiu laiku visai greitai susidėvėdavo supūdamos bei smirdėdamos.

Odos paruošimas. Pirmiausia oda džiovinama ištiesiant ją gryčioje „ant as­los ar grindų“, gerai ištempiant, kraštelius vinimis prikalant, šiltais pelėnais laikas nuo laiko apibarstant, mindant kojomis. Odai išdžiūvus (savaitės laike) Šiaulių – Biržų apskr. ūkininkai tuojau sieksnio bei peilio pagalba suraižo odą į rėžius. Ties nugara, kur buvo storesnė oda, bus naginės vyrams, plonieji gi pa­kraštėliai — nori nenori — teks moterims sunaudoti. Išrauginti rėžiai laikomi „ant aukšto“ (gryčios) ir, reikalui priėjus, naudojami atsirėžiant po vieną porį naginių. Dirbti naginius atsargai nebuvo mados. Tačiau žemaičiai (Platelių v.) išdžiovintą odą tam tikrų lentelių pagalba išmatuoja, kad sužinotų gausimą na­ginių porų skaičių. Seniau, kol klumpių nebuvo, bernui ir mergei paraukdavo metams 4—5 poras. Atsiradus klumpėms, 1—2 porų naginių metams pakako. Prieš raugiant išdžiovinta oda suraižoma pagal naginių mieros lentelę, kad pa­togiau būtų užraugti ir mažesnio indo pakaktų. Kad naginių poros bei vyriškos su moteriškomis nesusimaišytų, palikdavo pirštų gale bent 3 cm. tarpą neperrėžtą. Naginių lentelės buvo dvejopo dydžio: 1) vyrų: ilgis (apie) 30 cm, plotis (pirštų gale) 18 cm, plotis (kulnies gale) 13 cm. 2) moterų, pusvaikių, pieme­nų: ilgis 25 cm, plotis (pirštų gale) 15 cm, plotis (kulnyje) 10 cm.

Odos rauginimas. Ima po lygią dalį žalių sudrožtų alksnio, ąžuolo, eglės ir kiek mažiau karklo žievės, kelias saujas medžio pelenų, viską sumaišo ir suvi­rina tokiame vandens kiekyje, kad inde raugus su oda aptektinai galima būtų apipilti. Nukėlus nuo ugnies žieves, suraižytą odą po kartą iš eilės į karštą žievių skiedinį įmerkia ir greit ištraukia. Pakartoja tatai 3 sykius su kiekviena pora, kad oda pasidarytų storesnė, sušoktų, o tuo pačiu naginės pasidarytų tvirtesnės. Paskui paima kokį med. kibirą, kodalį, indą (žem. stotką), deda į jį žievę, kloja naginių odą, barsto pelenų saują, vėl sluogsnį žievių, vėl odą ir t. t. Viršuje de­dama lentelė, prislegiama akmeniu ar plytgaliu, aptektinai apipiliama žievinio vandens. Rauginama 7 paros. Po to imama odos iš raugų, džiovinama užlose, parūkoma dūmais, kad oda būtų tvirtesnė, ir siuvama.

Raugintos odos naginės dvigubai ilgiau nešiojasi, negu žalios — neraugin­tos. Žalios odos naginės iš bėdos teraukiamos; jos neilgai tveria, virpiai greit supūna ir nebesulopomos. Linkuviečiai ir joniškiečiai iš raugintos, o kartais tik išdžiovintos odos rėžius stiklu, peiliu ar atvirkščia lopeta nuskuta, pašalina plaukus. Papilėniškiai (A. Gedaminas) odas 9 dienas raugindavo loviuose, džiovindavo kaminuose gerai jas išrūkydami bei išvindzydami, kaip mėsą. Skaistgiriečiai (S. Laurinaitis) į raugą dėdavo kamino suodžių ir pelenų, kad išrauginta oda būtų stingresnė. Šeduviškiai (P. Klausa) dar kitaip raugindavę: skūrą kišdavę į ruginių bei avižinių miltų raugą, apie vieną savaitę raugindavę jame, iš­virkščia lopetos puse nunerdavę plaukus, išdžiovindavę, išlamdydavę ir tik tada siūdavę.

Naginių siuvimais – raukimas. Naginės raukiant reikalingos kanapinės vir­velės — apyvarai (žem. apvaros, ištar. aparos) 30 cm. virvelė, vienu smailiu ki­tu bukiu galu, reikalinga užsiūti naginės kulniui ir pirštams (snukiui), vadina­ma užraukia (šiaulietiškai raukla (ė)). Kitos dvi kanapių virvelės, apie 2 m. ilgio, abiem susmailintai suvytais galais, vad. apvara (apyvarai). Ta apvaros dalis, kuri apverta naginės varpščiuose (išbadytose skylutėse), va­dinasi apvartis. Nagines raukinat, naginių oda išmirkoma šiltam vandeny, peiliu nuskutama odos pirštų, kulnies ir varpščių vietose esantieji plaukai. Ga­luose mažu, siauru, kalteliu išbadoma (žem. išvarpoma) po 6 skyles; tokiu pat būdu išvarpoma naginės šonai. Į didelę adatą (švaiką) įveria užrauką ir už­raukia naginės pirštus ir kulnies galus, kurių raukimo būdas vienodas.

Pačios naginės išvarpymo ir raukimo yra dvejopas: 1) paprastas, kur varpčiai išbadomi išilgai kaltelio ašmenimis, lygiagrečiai su naginės krašto linija ir naginės varpščiai apveriama apvarčiu apvijo būdu, 2) kuršiškas (latviškas), naujesnis raukimo būdas, kai varpščiai (varptei) išbadomi kaltelio ašmenimis statmenai naginės krašto linijai, apvartis gi išvarstomas perpynimo (perkaišymo) būdu per varpščius. Joniškiečiai, priešingai, pirmąjį raukimo ir išbadelėjimo būdą vadina latvišku, antrąjį paprastu. Latviškasis būdas čia rečiau pasitaiko. Kuršiškas naginių raukimo būdas tinka garborijoj raugintoms odoms, raukiant odiniais apvarčiais. Bet galima ir kanapiniais apvarčiais nagines kuršišku būdu raukti.

Seniausia ir pirmykštė naginių forma yra kojinos, arba kitų vad. kaušinos. Primityviškesnės, paprasčiau raukiamos, negu naginės. Senųjų ypač mėgiamos ir branginamos, nes žiemą galima storai autu apvinioti, laisvai, nesuspausti laikosi kojų pirštai, nešalta, nors ir per didžiausius speigus. Kojinoms oda — galvijų ar arklių kojų oda. Lupant odą kojinoms paliekami galvijo kojos abu paskutinieji nagiukai (žem. prišnagiai), viršuje gi kojinos oda nu­plaunama virš kulkštino taip, kad naturališkai, neraukiant, gavus ilgą, platų kojinos pirštų galą. Kojinų oda džiovinama užmaunant ant apskrito spec. lentelės galo busimąjį kojinos pirštų galą, pati gi kojinos oda ištempiama ant lent­galio prisegant vinimis. Kojinos rauginama taip pat, kaip ir naginių oda. Bet raukimo būdas daug paprastesnis. Neraukiama užrauku paskutiniųjų galvijo ar arklio kojų odos kojinų nei pirštai, nei kulnų galai. Kojinų šonų varpščių vietoje plaukai visai neskutami. Cirkelio galu ar kalteliu išbadoma varpščiai ir apveda­ma paprastu apvijo būdu. Pirmųjų galvijų ar arklio kojų odos kojinos, jau, rau­kiant pirštus, užraukiamos. Bet tokios kojinos nebeturi plačių ilgų pirštų. Kojinų kulnys neraukiama, nes, aunant koją, prilenkiamas kulnies galas į kojos užpa­kalį — prie staibio — ir du-tris sykius apsukama kojinų apvara. Kojinos na­giukai neleidžia apvarai nusmukti nuo kojinos kulnies galo. Taigi kojinoms ga­lima ir storiau ir ploniau apsiauti, nežiūrint ar kojos didesnės ar mažesnės. (Platelių valse.).

Joniškiečiuose, drungname vandeny atmirkius naginių rėžius, raižoma na­ginės kiekvienam, kam tik naginės bus raukiamos, „asablyvai“ prisimieruojant. Sprendžiama rėžiu sprindis + pirštų ilgis iki plaštakos kaulų pradžios (pus­antro sprindžio). Tai naginės ilgis žiemai (kad galima būtų storiau įauti); va­sarą, lengviau avint, naginei užtenka sprindžio + iki antrųjų (nuo galo) pirštų krumplių. Toks yra naginės universalus čia prisimieravimas. Čia naginė vie­nodai plati tiek ties pirštais, tiek ties kulnių. Peiliu išbadelėjama naginė. Galuose po 4—6 skylutes. Snukyje tarp skylučių iš galo įrentama ramteliai (ramčiai), kuriais raukiant eina raukia (apvijos būdu).

Mokėti gerai snukis suraukti, kad jis, kiek padėvėjus, neišsižiotų, — didelis, daiktas. Tai naginės raukimo karūna, vainikuojanti visą naginę. Užtat šiaurės Lietuvos bernai, kurie, reikia tiesą pasakyti, nemoka, nenori ar negali savo mylimosioms gražių kultuvių išrašyti, abrūsinyčių išpjaustinėti, paraukia joms dailiai nagines („snukis 6 ramteliais rauktas“). Tokią dovaną gavusi laimingoji nebegali likti abejinga dėl savojo širdies. Turguje pirktas mintines nagines (ta­tai seniau retai atsitikdavo, dabar dažnėja) apveria, paprastai, ne apyvarais, bet siaurais diržiukais (šikšnelėmis), kurių galuose pririšama virvelės kilpai ir kelnėms prisiauti. Tokios naginės turi ąsas, kurios, naginę raukiant, tuo pačiu apyvaru pritvirtinama. Tokios naginės galai būna dažnai ne suraukiami, bet su­siuvami. Jos dažnai siuvamos ir nešiojamos „ant diržo su guzdiku“. Tai jau išeiginės, reprezentacinės naginės.

Avėjimas — dėvėjimas. Basanyčia naginių niekas niekada nenešiodavo. Nagines avėdavo su kojinėmis, autais, arba abiem kartu. Autai buvo daromi iš senų sermėgų, švarkų, paverčiant juos į skudurus. Autai būna vilnoniai ir marškoniai (drobės). Marškonius nuošukinius autus dėvi namuose prie įvairių darbų pavasarį, vasarą, rudenį, o neturtingieji eidavo bažnyčion, kaiman (ž. į kiemus) baltais lininiais autais apsiavę naginėmis. Žiemą — dėvima vilnoniai au­tai: namuose — prastesni, žmonėse (kaimo sueigose, miestely, bažnyčioje) — geresni. Autai buvo ir staklėse audžiami. Nuo audeklo ritinio atkirpdavo — at­rėždavo (peiliu) apie 1,5 m ilgio ir apie 40—50 cm. pločio gabalus. Bežemiai, služmelninkai autus pirkdavo turguose (marškoniai 20—25 kap., geri vilno­niai — 40—50 kap.) Ūky moterys autų užtenkamai prisiausdavo. Kojinės taip pat buvo vilnonės ir marškonės. Jos buvo mezgamos sykiu su staibiais (čiurniais) ir pėda (žem. letena) ilgio apie 0,5 m. Kojinių letena nuo staibio nesi­skyrė, kulnis nebuvo mezgamas. Tokia kojinė patogiau buvo ant kojos užsimauti, ilgiau nešiojosi, nes kojos kulnas kiekvieną sykį vis patekdavo į naują vietą. Be to, nešaltu žiemos laiku bet kokiais autskariais (senais, kiaurais autais) apviniodavo koją, ant viršaus užmaudavo kojinę, ir taip apsiaudavo į nagines, apvaromis apvyniodavo koją iki pusės blauzdų, o kartais dar kiek aukščiau. Tai pirmykštė kojinių forma, kuri tiek ilgai išsilaikė. Jei avėsi į nagines su autais, tai ant kojos staibio autą viniojo 4—5 sykius. Taip naginėmis apsiavęs žmogus buvo našus, greičiau paeidavo ir negreit pavargdavo.

Joniškiečiai iš to, kaip dažnai skalbiami bei keičiami autai, kaip dažnai de­šinės kojos naginė pakeičiama kairiąja, sprendžia apie avėtojo ir jo moterų darbštumą bei tvarkingumą. Kelnes autais ar kojinėmis priaudavo apviniojant virš autų apvaromis. Plateliškiuose tik seni žmonės kelnes ant autų ar kojinių užleidę nešiodavo, tuo tarpu joniškiečiuo­se — dažniausia jaunimas. Seniai daugiausia mėgsta autais ir apyvarais kelnes priauti. Be to, joniškiečiuose dažnai galima matyti moteris, mergaites ir trum­pas kelnes dar tebenešiojančius berniukus, kai jie avi ilgomis blauzdinėmis penčiakomis, tais pačiais apyvarais pasirišus ir blauzdines, kad jos nesmuktų žemėn. Porą sykių apvyniojus apyvarus apatinėje blauzdos dalyje, priešaky sumezgus juos, apyvarai tęsiama iki blauzdos viršaus ir čia subaigiami vynioti. Tuo būdu nebereikia atskirų čiulkų (škerpečkų, kojinių) raiščių.

Autų ir kojinių švarumas priklausė nuo moterų darbštumo bei švaru­mo. Šeimos, kuriose moterys apsileidusios, vyrai vos galėdavo autus ant kojų užlaužti, kojines gi — ant kojų užgurgždinti (sustyrę, purvini, juodi autai). Joniškiečiuose moterys rūščius vyrų veidus bematant nušvitindavo, blogą nuo­taiką išsklaidydavo, burnojimus nutildydavo, aplamai, rūščias vyrų širdis sutrindavo, paduodamos jiems, kelionėn ar į žmones rengiantis, baltus, švarius autus ar penčiakas. Priešingai, — padavus blogai nuotaikai esant sustyrusius autus, galima juos atgal susilaukti, kai vyras atžagaria ranka drėbtelės jais į veidą atgal. Bet, apskritai, naginės su baltais švariais autais buvo, o dalinai ir tebėra gero, gaspadorauno, savo luomą mylinčio, į šalis nesiblaškančio, mies­čioniškų niekų nesivaikančio ūkininko požymis bei jo pasididžiavimas, jo markė. Iškilmingais momentais (krikštynos, vestuvės, marčią sulaukiant, ir kt.) tai sa­vęs, kaipo tokio, parodymas. Baltai apsiavęs ūkininkas stipriai jaučiasi ant kojų savo reikalų gynimo prasme ir klebonijon, ir valsčiun, ir miestelin atvažiavęs. Dabar ūkininkai, net turgun važiuodami, neretai įsispiria į kokius nors palaikius batus, kamašus.

Žemaičiai (Platelių v.) naujomis naginėmis apsiaudami turėję specialią maldelę: nuo pikto pabėgti, gerą panuokti (pavyti) ir per mėšlą peršokti. Joniškio valse, dievobaimingas naginių dėvėtojas kiekvieną rytą apsiaudavęs kojas persižegnodavo.

Keletas būdingesnių tautosakos numerių apie nagines:

Kad tu apžėlęs, — kaip kojina.
Batas — svetys, naginė — gaspadinė.
A, kad tu atsivėpęs, kaip naginė.
A, kad tu susiraukusi, kaip naginė.
Susimušė, susipešė naginė su autu, —
Bėkit, vyrai, ratavoti, kad nepasipiautų.

(Platelių valse.)

Susiraukis, sudžiuvis, sustraukis, — kaip naginė. Šykštus — kai naginė.
Susmirdis, suskriautis, — kai autakojis.

(Dusetos)

V. Vaitekūnas
“Gimtasai kraštas” 1936 nr. 10 -11
Nuotr. atostogoslkaime.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia