Nakvynės įrengimas žiemą

Nakvynės lauko sąlygomis būna: palapinėje su krosnele, palapinėje prie laužo, užuovėjoje prie laužo, sniego nameliuose, sniego duobėse, medžiotojų trobelėse ir negyvenamose patalpose. Kiekvienu atveju reikia didelio sumanumo, pastangų, organizuotumo ir 1,5 – 2 val laiko.

Įrengiant žiemos stovyklas, labai svarbus vaidmuo tenka grupės vadovui. Jau pusvalandį prieš sustojant, būtina sumažinti judėjimo greitį, kad dalyviai atvėstų. Pasirenkant nakvynei vietą, reikia apžiūrė­ti, kad ji būtų toliau nuo lavinų ar griūčių zonos užstota nuo vėjo, greta būtų pakankamai sausų me­džių malkoms. Jei surasta tinkama vieta, tai reikia sustoti, nors dar ir liko 2 – 3 km iki „normos“.

Sustojus kuprinės sudedamos slidėmis sutryptoje aikštelėje, šalia tos vietos, kur bus statoma palapinė. Jeigu drabužiai šlapi, tai persirengti sausais. Jokiu būdu neleisti dalyviams ilsėtis, nes, staiga atvėsus, galima persišaldyti. Ilsimasi tik įrengus stovyklą.

Jau prieš sustojant kiekvienam dalyviui paskiria­mos pareigos stovyklai įrengti, įruošiant nakvynę su palapine, patartina darbą paskirstyti taip:

• medžiams pjauti, malkoms paruošti (du pjovė­jai);
• medžių šakoms genėti, malkoms skaldyti (du kirtėjai);
• palapinės vietai paruošti ir palapinei statyti;
• viryklos vietai paruošti ir valgiui virti.

Vidutinio dydžio grupėse kiekvienam išvardintam darbui pakanka skirti po du turistus. Esant dides­niam keliautojų skaičiui, pirmiausia reikia papildy­ti palapinės statytojų, po to — kirtėjų grandis. Prieš pradedant darbus, nesišildyti prie laužo, nes atšilę batai įmirksta ir kojos dar labiau šąla.

Nakvynė palapinėje su krosnele

Šis nakvynės bū­das šiuo metu yra populiariausias ir geriausias.

Nakvynė palapinėje su krosnele

Šis nakvynės bū­das šiuo metu yra populiariausias ir geriausias.

Parinkus vietą nakvynei ir sudėjus kuprines, pjo­vėjų ir kirtėjų grandys nupjauna 2 – 3 skarotas eg­les, pargriaudami jas į transportavimui pa­togiausią pusę. Pjaunant reikia žiūrėti, kad medžiai neužgriūtų ant draugų ar ruošiamos stovyklai aikš­telės. Kirtėjai nugenėja šakas ir surūšiuoja jas į smulkias, vidutines, stambias.

Tuo pačiu metu statytojai slidėmis suplūkia pala­pinei aikštelę, tarp dviejų medžių (jei palapinė namelio tipo) arba, iškėlę ant rąsto, centre (jei pala­pinė stovyklinė) palapinę įtempia, jos kraštus palik­dami pakeltus, suneša šakas, kloja jas lyg stogo čer­pes taip, kad sekanti eilė pridengtų apatinę. Pra­džioje sukioja stambias, toliau — vidutines, o ant viršaus — minkščiausias smulkias šakas. Iš viso su­kioja 50 – 60 cm storio šakų sluoksnį. Paskui pala­pinės kraštai nuleidžiami ir iš lauko pusės prispau­džiami žalių eglių rąsteliais bei užpilami sniegu. Pa­lapinės atatampos pritvirtinamos prie medžių kamie­nų, kuolų, slidžių lazdų.

Tuo metu pjovėjai ir kirtėjai suranda sausuolių medžių malkoms. Geriausiai tinka pušis, kedras, jei jų nėra — eglė. Išvartos malkoms netinka, nes būna šlapios arba papuvusios. Pjovėjai pripjauna krosne­lei tinkančio ilgio kaladžių, o kirtėjai jas suskaldo ir suneša. Mūsų siūlomai krosnelei kūrenti per naktį ir pusryčiams paruošti reikia 18 – 30 ne mažesnių kaip 25 cm skersmens kaladžių.

Virėjai nuo vėjo apsaugotoje vietoje iki kieto grunto nuvalo kokių 4 – 6 m² aikštelę. Jei sniego daug, tai užtenka skersai duobės permesti kartį ir ant jos galima kabinti puodus, jei ne — pritaisomi dvišakiai. Vandens dažniausiai reikia prisišildyti iš sniego arba ledo, tokį tirpytą vandenį truputį pasū­dyti. Kibirai ar puodai kabinami ant kablių. Kros­nelė pakabinama arba pastatoma kampe, arčiau įėji­mo, paklotų eglišakių sluoksnio aukštyje. Tame kam­pe sniegas iškasamas arba sutrypiamas. Krosnelė įleidžiama tarp šakų taip giliai, kad skleidžiama ši­luma skverbtųsi pro šakas ir sudarytų šiltą izoliuo­jantį oro sluoksnį. Pastoviai kūrenant krosnelę, pa­lapinėje galima palaikyti 18 – 20° temperatūrą.

Kad palapinės stogas iš vidaus nerasotų ir neapšarmotų, galima ant jos viršaus įtempti brezentą. Sausos palapinės ir brezento svoris bus mažesnis negu vienos apšalusios palapinės.

Nakvynė palapinėje prie laužo

Aikštelėje, kurio­je numatome statyti palapinę, iki kieto grunto nu­kasti sniegą ir pakloti 0,5 m storio eglišakių sluoks­nį. Palapines pastačius, įėjimo angas kiek tik gali­ma praskleisti. Tarp palapinių iš stambių skaldytų malkų sukuriamas laužas. Palapinėse bus žymiai šil­čiau, kai duobės kraštuose iš sniego sukasime užuo­vėją sudarančias sienas. Tačiau net miegant mie­gamuosiuose maišuose būtina šilčiau apsirengti.

Pirmu ir antru būdu įrengtose nakvynėse pamai­nomis reikia skirti budėtojus, kurie turi kūrenti lau­žą ar krosnelę ir sekti, kad nesudegtų džiovinami drabužiai, batai.

Nakvoti galima ir be palapinės. Nors tai nepatar­tina, tačiau kiekvienas turistas privalo žinoti, kad ir neturint palapinės galima pailsėti.

Nakvynė prie laužo

Iš sniego ir šakų paruošiama užuovėja, palei ją paklojamas storas eglišakių sluoksnis. Kitoje pusėje sukuriamas iš trijų (3 m ilgio, 30 – 40 cm storio) rąstų laužas. Dviejuose rąs­tuose iškertami grioveliai, į kuriuos pridedama sau­sų samanų ar žievių. Paskui, pripylus į vieną grio­velį lauže paruoštų anglių, rąstai suvožiami. Trečiu rąstu reguliuojamas liepsnos stiprumas (priartinant traukimas didėja, tolinant — mažėja). Toks laužas pamažu dega visą naktį. Tačiau, miegant prie laužo, būtina turėti daug šiltų drabužių.

Nakvynė bemiškėje zonoje

Nakvynė palapinėje bemiškėje zonoje turi savų ypatumų. Jei pučia stiprus vėjas, pirmiausia iš snie­go blokų pastatome apsauginę sienelę, o po to įren­giame palapinę. Priklausomai nuo vyraujančių vėjų kaitos, sienelė gali būti lanko ir net „C“ raidės for­mos. Be apsauginės sienelės nakvoti nepatartina. Negalima palapinės statyti duobėje, iš kurios imtas sniegas blokams.

Kvadratinėje palapinėje centrinė atrama įrengia­ma iš dviejų surištų ilgų slidžių arba į jų tarpą įsta­toma slidžių lazda (smaigaliu į viršų), pranerta ran­kenėlė kilpele pro slidžių apačią ir surišta dirželiu ties apkaustais bei viršuje. Atatampoms įtempti ge­riausiai tinka slidės.

Guoliui paruošti palapinėje klojami į polietileno maišus įdėti paralono lakštai (3 – 5 cm storio) arba pripučiami čiužiniai. Geriausia gulti galva į įėjimo pusę: patogiau valgyti, miegoti, išlįsti iš maišo. Vir­tuvei įrengti greta įėjimo palapinėje reikia išpjauti vieną sniego bloką. Jei benzoidai įrengti ant rogu­čių, jas įstatyti į duobę. Benziną ar dujas laikyti panašioje duobėje kitapus įėjimo. Palapinė džiovi­nama saulėtą vidurdienį, atskiromis dalimis.

Nakvynė sniego nameliuose

Padažnėjus kelio­nėms žiemą po Tolimosios Šiaurės tundras, kur snie­go dangos paviršiuje susidaro kieta pluta, verta plačiau pakalbėti apie eskimų statomus sniego na­melius iglu.

Iglu — labai patvarūs ir stiprūs sferinės formos sniego nameliai. Kai per žvarbią pūgą palapinėje nejauku ir atrodo, kad vėjas gali tave su visa pala­pine pakelti, iglu namelyje — ramu. Ne vienas po­liarinių sričių tyrinėtojas, kilus pūgai, išsigelbėjo, mokėdamas suręsti iglu. R. Amundsenas savo kelio­nėse po Arktiką yra nakvojęs iglu, esant —62°. Vie­nas eskimas 3—4 žmonėms iglu pastato per gerą pusvalandį. Prityrę turistai, įsisavinę sniego name­lių statybą, keliauja be palapinės, kuri apšarmojusi ir apšalusi žymiai pasunkėja.

Statant iglu svarbu, kad sniegas nebūtų nei per minkštas, nei per kietas — peilis turi lįsti laisvai ir netrupinti sniego. Jei sniego pluta per kieta, minkštesnio sniego visada galima rasti kalnų šlai­tuose, griovių kraštuose, prie uolų.

Pasirinkus iglu statybai aikštelę, nereikia vaikš­čioti toje vietoje, kur bus pjaunami blokai. Statant iglu, gerai turėti neperšlampama medžiaga apsiūtas pirštines. Dideliu virtuviniu peiliu, vienrankiniu pjūkliuku ar specialiu peiliu paruošiami 30X50X60 arba 30X30X50 cm sniego blokai. Vienam žmogui nakvynei reikia 1,2—2,0 m² paviršiaus ploto, todėl grupei, ne didesnei kaip 6 žmonės, pakanka vieno 3 m skersmens iglu. Didesnėms grupėms patartina statyti du iglu namelius ir juos sujungti. Patogiausia, kada trys žmonės ruošia blokus, du juos nešio­ja, o vienas stato. Taip namelį galima pastatyti grei­čiau nei per 1,5 valandos.

Blokai dedami spirale, paviršine sniego pluta į na­melio vidų. Pirmoji eilė klojama vertikali, o sekan­čios — laipsniškai palinkę. Čia labai svarbu jausti polinkio kampų, kad, pastačius ne žemesnį kaip 1,5 m namelį, skliautas būtų sferinis. Labai svarbu, kad blokai būtų neaplaužyti, nesutrupėję. Juos rei­kia krauti kruopščiai ir sekti, kad iš lauko pavir­šius būtų lygus, nes palikus skyles ar išsikišimus, stiprus vėjas pradeda tas vietas „graužti“, įėjimui žemiau paviršiaus reikia kelis sniego blokus išpjauti, iš jų padaryti nedidelę arką. Tokiomis arkomis gali­me sujungti du greta pastatytus namelius.

Sniego namelio pranašumas prieš palapinę didelis. Sniego plytos blogai praleidžia orą ir jo viduje bū­na pakankamai šilta. Be to, sniegas gerai sugeria drėgmę, o palapinė apšąla, apšarmoja. Kad sniegas namelio viduje nebyrėtų, reikia 15 – 20 min. pašil­dyti primusų, o po to kloti guolį. Primusams prie įėjimo pastatyti patogu įrengti stačiakampį pagilėji­mą. Kad, verdant valgį, namelyje nesusidarytų tiršti garai, verta prisiminti žinomo keliautojo F. Nanseno virdulį. Virš puodo, stovinčio ant primuso, uždeda­me kitą platesnį puodą su sniegu vandeniui (arbatai) paruošti.

Uždarytame namelyje žvakė nedega, bet primu­sai — puikiai. Kad degtų žvakė, geriausia padaryti dvi angas: vienų prie namelio pagrindo, o kitą — priešingoje pusėje viršuje. Jos turi būti slidžių lazdų dviejų vamzdelių arba slidės galo storio. Tokios an­gos užtikrina ventiliaciją. Naktį primusų kurti ne­reikia, nes temperatūra namelyje niekada nenukrin­ta žemiau 0°.

Pastatytą sniego namelį galima naudoti ir pakar­totinai: per kelias dienas jis beveik nepasikeičia. Saulėtu oru namelis po savaitės kiek susmenga.

Nakvynė sniego urve

Nakvynei sniego urvus galima įsirengti kalnų šlai­tuose ar grioviuose, kur supustytas storesnis sniego sluoksnis. Reikia žiūrėti, kad toje vietoje, kur kasa­mas urvas, negrėstų lavinų pavojus. Sniego namelių ir urvų įėjimai uždaromi sniego plytomis arba kup­rinėmis. Įėjimo angos daromos žemos, kad tik gali­ma būtų įlįsti.

Visose žiemos nakvynėse miegama ankštai susi­spaudus, kad nebūtų tarpų šaltam orui prasiskverbti. Miegantiems iš kraštų visada bus šalčiau, tad jiems reikia šilčiau apsirengti.

Džiovinamus batus negalima kabinti ar statyti ar­čiau kaip metrą nuo krosnelės, prikimšus į juos po­pieriaus. Snieguotų batų nedžiovinti prie laužo, nes drėgmė susigeria į vidų.

Nakvojant be krosnelės ir laužo, kai kuriuos drėg­nus drabužius galima išdžiovinti, nakčiai įsidėjus į miegmaišį; batus patartina pakišti po miegmaišiu, kad nesušaltų, nes sušalusiais rytą neįmanoma ap­siauti. Prie laužo drabužiai džiovinami taip, kaip ir vasaros kelionėse.

Apsistojus nakčiai gyvenvietėse, slides patartina laikyti lauke, negyvenamoje patalpoje, kiek galima atokiau nuo krosnies.

Jei turistai tvarkingi, mandagūs ir paslaugūs — juos visur ir visada mielai priima nakvynei. Už nak­vynę reikia visada atsidėkoti — suruošti nedidelį koncertą, paskaityti iš anksto paruoštą paskaitą, or­ganizuoti talką.