Nemuno kilpa Punios sengire

Nemuno kilpa Punios sengire

Birželio pradžioje turime minčių surengti žygį su nakvynę, gamtos mylėtojams, tai išvykome tinkamo tam maršruto ieškoti. Pirmu bandymu galvojome patikrinsime didžiąją Nemuno kilpą, Nemuno kilpų regioniniame parke, žingsniuojant Punios šilu. Telefone, “ViewRanger” programėlėje, susidėliojome maršrutą ir sulaukę savaitgalio išdundėjome važiuotais ir dar nevažiuotais Lietuvos keliais Punios šilo link.

Pats Punios šilas, man į atmintį įsirėžęs nuo dar vaikystėje, per Lietuvos televiziją, matytų dokumentinių filmų apie gamtą. Tad jau kelionės metu tikėjausi kažko stebuklingo, nenusivyliau. Tik atvykus prie šilo “vartų” yra kur pasistatyti automobilį, šalia pastatai ir pati regioninio parko direkcija. Pastačius auto, ant pečių užsimetėme kuprines su užkandžiais, arbata ir vandeniu, kurio tokiame žygyje, ypatingai kai temperatūra beveik 30 ºC, išgeriama išties nemažai. Įkvėpėme gaivaus, truputi drėgno miško kvapo ir pasukome kairėn, link Nemuno, pakankamai geru miško keliuku.

Įspūdžiai

Ir anksčiau esame buvę sengirėje, bet tokioje, kokia yra Punios šilas, būti dar neteko.

Kol tesėsi miško kelias, ėjome gėrėdamiesi mus supančios aplinkos vaizdais, uosdami vis besikeičiančių miško aromatų ir klausydami aukštai medžiuose, mus stebinčių, kranklių balsų. Tačiau priėjus Nemuną, kelias baigėsi ir mes neturėjome kito pasirinkimo kaip toliau kelionę tęsti bekele.

Nors žemėlapyje ir nebuvo parodyta kelių, vis tik tikėjomės, jog rasime kažką, kas žemėlapyje nepažymėta, deja nebuvo nieko, o mūsų dar laukė 15 km. Na bet šiuo metu, Nemuno krantų žolė dar tik pradėjusi dygti. Tad kaip ir didelių keblumų tame nematėme, nerimavome tik dėl būsimo žygio, nes tuomet jau viskas bus gerokai apaugę.

Pasileidome krantu pirmyn.

Paėjus apie puskilometrį, prasidėjo gana statūs upės šlaitai ir mums nebeliko nieko kito kaip ropštis viršun ir toliau bandyti eiti mišku. Užsiropštus mus pasitiko, be galo, na be galo, be krašto, malonus siurprizas, – miškelyje mūsų laukė keliukas. Toks vos įžiūrimas, siauras, vietomis visai išnykstantis, miško keliukas kuriuo eidamas tiesiog patiri euforiją ir pasitenkinimą. Eini juo, kairėje pusėje tave lydi upė, su atsispindinčiu dangumi joje, o dešinėje sengirė, atskleidžiantį savo visą, vos ne kas žingsnį, besikeičiantį grožį.

Paeini kelis šimtus metrų per nukritusius, šiugždančius, pernykščius lapus, nespėji susivokti, o tave jau pasitinka gražia miško pievele apaugęs eglynas. Dar keli šimtai metrų ir žiūrėk jau esi tarp lapių ar tai barsukų iškasinėtų urvų, bandai fotografuoti, o tavo dėmesį jau patraukę visai čia pat,  Nemuno pakrantėje klykiančios gervės.

Ši sengirė tokia turtinga ir įvairi, kad ieškoti naujų maršrutų reikalo nebėra, jau turime ir turime tokį… Galima rašyti ir rašyti apie visą tą didingą grožį, tačiau geriau atvykti ir viską pamatyti savo akimis. Eini tais takučiais, kvėpuoji tuo miško aromatais praturtintu oru, klausaisi nepailstamų paukščių sutartinių… O pačio galvoje skamba Gyčio Paškevičiaus dainos žodžiai: “Šitą žemę man likimas dovanojo… ”

Tad jei bus noro dar kartą čia apsilankyti kartu su mumis, sekite naujienas mūsų FB puslapyje, jame pasidalinsime info apie planuojamą žygį.

O pabaigai dar norėčiau užduoti klausimą, į kurį, žinau, atsakymo negausiu. Nors jis ir aiškus. Tie, kurie kertate ir iš to uždirbate, ar tampate laimingesniais?

Trackbacks and pingbacks

    No trackback or pingback available for this article.

    Palikite komentarą