Orientavimasis vietovėje be žemėlapio

Orientuotis (šio graikų kilmės žodžio vertimas yra: „atsisukti į rytus”) — atrasti pasaulio šalių kryp­tį ir savo padėtį aplinkos objektų atžvilgiu, mokėti nustatyti atstumus iki jų ir išlaikyti kryptį, judant nuo vieno objekto — orientyro — iki kito. Visa tai galima atlikti tiek su žemėlapiu, tiek ir be jo.

Norint susiorientuoti, pirmiausia reikia nustatyti pasaulio šalis. Tai atliekama, stebint kompasą, dan­gaus kūnus, įvairius vietos objektus. Kompaso vei­kimo principas visiems gerai žinomas. Turistinei praktikai patogiausias Andrijanovo kompasas, kurio besisukantis dangtelis su taikikliu leidžia gerai nu­statyti kryptį į norimus orientyrus ir apskaičiuoti azimutus, t. y. kampus, kuriais tos kryptys atsilenkia nuo stebėjimo vietos meridiano. Kompaso rodyklė rodo kryptį, kuri beveik visada truputį nesutampa su kryptimi geografinių meridianų, susikertančių geografiniame šiaurės ašigalyje. Kompaso rodyklės nukrypimas nuo šiaurės krypties vadinamas magne­to deklinacija. Ją galima gerai išmatuoti naktį, lygi­nant kompaso rodomą kryptį su kryptimi į šiaurės žvaigždę. Daugumoje kraštų magneto deklinacija orientavimuisi didelės reikšmės neturi, tačiau ten, kur žemės gelmėse guli magnetintų uo­lienų klodai, kompaso rodyklė gali rodyti į bet kurį horizonto tašką ir tapti rimtų orientavimosi klaidų priežastimi. Tokių vietų — magnetinių anomalijų — yra ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Rokiškio raj. Tumasonių k. apylinkėse). Reikia nepamiršti, kad kompaso rodyklė, sekdama magnetinio žemės lauko svyravi­mus, kartais smarkiai nukrypsta į šalį tada, kai Sau­lėje pasirodo dėmių, nušvinta Šiaurės pašvaistė arba užeina smarki perkūnija. Tas pats atsitinka arti aukštos įtampos elektros laidų, geležinkelio bėgių, laivo variklių ir kitokių geležinių daiktų. Tokiais atvejais, jei tik negalima palaukti, kol „magnetinė audra“ praeis, arba tiesiog pasitraukti į šalį, šiaurės krypties reikia ieškoti kitokiais būdais.

Pasaulio šalis galima rasti, stebint dangaus švie­sulius. Tai atliekama su laikrodžiu. Valandų rodyklę nukreipus į Saulę, lankas tarp jos ir krypties į skai­čių „1“ dalijamas pusiau. Tokiu būdu gaunama lini­ja rodo į pietus. Šio būdo tikslumas nedidelis, apsi­rikti galima iki 20—25°. Tiksliau nustatyti šiaurės kryptį galima, sekant šešėlių trumpėjimą prieš vi­dudienį. Kai šešėliai sustoja trumpėję, jie rodo šiaurę.

Naktį galima orientuotis ne tik pagal Šiaurės žvaigždę, bet ir pagal Mėnulį, kuris pirmosios ketvirties metu (kai matyti dešinė Mėnulio pusė) pirmą valandą nakties esti vakaruose, pilnaties metu — pietuose, o paskutinės ketvirties metu — rytuose. Bet kuriuo kitu metu rasti pietų kryptį padeda laik­rodis, kuris pilnaties metu naudojamas taip, kaip ir Saulės atveju. Kitu metu reikia daryti laiko patai­sas, t. y. į Mėnulį nukreipti ne valandų rodyklę, bet kitą gretimą skaičių, kuris atrandamas, pridėjus (ar atėmus) prie duotos valandos tiek valandų, kiek Mė­nulio skersmens šeštųjų dalių tuo metu apšviečia Saulė. Jei Mėnulis auga (jaunas), laiko pataisos atimamos, o jei dyla (delčia) — tai pridedamos.

Orientavimasis pagal saulę ir mėnulį
Orientavimasis pagal saulę ir mėnulį

Apsiniaukusio oro metu galima orientuotis pagal tam tikrus vietovės objektus. Miško biržių susikirti­mo vietose stovi stulpeliai, ant kurių užrašyti kvar­talų numeriai. Šiaurės kryptį nesunku rasti, žinant, kad biržės kertamos iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus, o pats mažiausias kvartalo numeris yra šiau­rės vakaruose. Atskirai stovinčių medžių laja iš pie­tų pusės yra tankesnė, kamienai labiau apsamanoja iš šiaurės. Beržo tošis iš pietų pusės šviesesnė ir ne taip suskilusi. Skruzdėlynai dažniau stūkso saulėto­je (pietinėje) medžių pusėje. Pavasarį sniegas grei­čiau tirpsta pietinėje Saulės atokaitoje. Pagal šiuos požymius galima orientuotis tik labai apytikriai.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia