Žemėlapį visų pirma reikia pasukti taip, kad jo ženklų kryptis sutaptų su kryptimis į tais ženklais vaizduojamus vietovės objektus. Žemėlapį nesunku suorientuoti pagal kompasą, sekant, kad jo rodyklė neatsilenktų nuo žemėlapio rėmo kampu, didesniu už tos vietos magnetinę deklinaciją. Taip pat jį lengva teisingai laikyti, sekant, kad jame atvaizduoto kelio (slėnio ar kitos linijos) ašis sutaptų su jo ašimi vietovėje. Šiuo atveju būtina pačiam stovėti ant kurio nors orientyro arba bent labai arti jo. Jei iš tos vietos gerai matomas kitas orientyras, žemėlapį reikia orientuoti, sutapatinant linijas, jungiančias tuodu orientyrus vietovėje ir žemėlapyje. Jeigu arti stovėjimo vietos nėra gerai matomų orientyrų, tai ją galima rasti žemėlapyje, suorientavus jį pasaulio šalių atžvilgiu ir išvedus krypties linijas per aiškius vietovės orientyrus bei jų ženklus žemėlapyje. Trijų tokių linijų susikirtimo vietoje paprastai gaunamas vadinamasis paklaidų trikampis, kurio centre ir yra labiausiai tikėtina stovėjimo vieta. Viena iš krypties linijų gali būti maršruto kryptis, jei ji gerai žinoma ir žemėlapyje tiksliai pažymėta. Tiksliau stovėjimo vieta bus nustatyta, jei krypties linijos bus brėžiamos ne iš akies, bet pagal atbulinius azimutus, kurie surandami, prie vietovėje išmatuotų orientyrų azimutų pridedant po 180°. Orientavimosi tikslumas labai padidėja, jeigu jį atlieka du asmenys (pavyzdžiui, vienas laiko žemėlapį ir seka kompaso rodyklę, o kitas braižo krypties linijas).
Naudojantis žemėlapiu laukuose, paprastai keliaujama keliais, upių ir ežerų pakrantėmis, miško pakraščiu ir kitomis gerai matomomis ir žemėlapyje pažymėtomis linijomis. Rečiau tenka keliauti be kelio: tiesiog nuo vieno gerai matomo orientyro prie kito, tačiau neišleidžiant pastarojo iš akių. Pasitaiko ir tokių ypatingų atvejų, kai ryškių orientyrų iš viso nėra ar jų tuo metu nesimato (tankus miškas, rūkas, naktis ir pan.). Tada tenka keliauti iš anksto žemėlapyje pasirinkta ir kompasu nuolat kontroliuojama kryptimi, keičiant ją. Pasiekus reikiamą orientyrą ar tiesiog nuėjus tam tikrą atstumą. Toks judėjimas vadinamas judėjimu pagal azimutą (azimutas — tai pagal laikrodžio rodyklę atskaičiuotas kampas nuo šiaurės iki judėjimo krypties). Skiriamas tikrasis azimutas, išmatuotas žemėlapyje su matlankiu, ir magnetinis azimutas, kurį parodo kompaso rodyklė. Juodu vienas nuo kito skiriasi magnetinės deklinacijos dydžiu. Jei pastaroji neprašoka 3° arba einamas nedidelis atstumas, tai šiedu azimutai sutampa.
Norint nepamesti orientacijos, judant azimutu, reikia iš anksto pasiruošti: pasigaminti lentelę ar maršruto schemą, kurioje būtų sužymėti (eilės tvarka) orientyrai arba maršruto atkarpos, jų azimutai ir apytikris nuėjimo laikas. Einant azimutu, praktiškas pataikymo į orientyrą tikslumas vidutiniškai lygus 0,1 nueito kelio daliai (einant 1 km galima nukrypti į šalį iki 100 m). Dėl to nereikia pasirinkti per daug ilgų žygio atkarpų. Einant azimutu, būtina kuo tiksliau laikytis judėjimo krypties, kurią papildomai dar galima tikrinti pagal dangaus kūnus, savo šešėlį, vėjo ir debesų judėjimo kryptį. Tik nepamiršti, kad šie ,,orientyrai“ per parą nuolat keičia savo kryptį, dėl to jais pasikliauti galima tik palyginti trumpą laiką, kuriam praėjus vėl tenka griebtis kompaso. Žiemos metu judėjimo kryptį naudinga koreguoti pagal savo paliktus pėdsakus.
Sutikus kelyje kliūtį kurios negalima įveikti, einant pagal iš anksto pasirinktą azimutą, reikia kitoje jos pusėje atrasti (ir pasižymėti schemoje) maršruto linijoje stovintį pagalbinį orientyrą. Apėjus kliūtį, tą orientyrą vėl surasti ir tik po to judėti pirmyn pagal iš anksto nustatytą azimutą. Nepasiekus nustatytu laiku kokio nors orientyro, jokiu būdu visai grupei nenukrypti nuo pasirinkto maršruto. Orientyro ieškoti išsiunčiami žvalgai, kurie turi nenutolti vienas nuo kito ir nuo pagrindinės grupės toliau matomumo (girdimumo) ribų.
