Paskutinis žygis Terra Nova ekspedicija

1910 metų birželio mėn. 15 dieną Robert’as Falcon’as Scott’as išplaukė iš Cardiffo uosto dideliam bet ir pasku­tiniam žygiui. Šią naują poliarinę eks­pediciją sudarė 58 žmonės, į kurių skaičių įėjo parinktą mokslininkų grupė. Drauge keliavo ir 155 gerai roges įpratę traukti šunys – geriausi žmogaus draugai ir talkininkai ledy­nuose – ir 15 mažų Mandžiūrijos arkliukų, kuriuos kelionės vadovas tik prieš pat išplaukiant sumanė imtis su savim.

Savo lėšomis nupirktuoju „Terra Nova“ laivu Scottas spalio mėn. atvy­ko į Melbourno uostą.

Varžybos pasiekti Pietų Ašigalį jau buvo seniai prasidėjusios. Scott’as va­dovavo anglų ekspedicijai, Amundsenas – norvegų. Pirmoji, pasiekusi Rooso jūrą ir vienoj įlankoj pralenkusi norvegus, išlipo Evanso rage ir ten įsirengė Žiemos stovyklą.

Laivas Terra Nova
Laivas Terra Nova

Sekančių metų 4 lapkričio prasidė­jo žygis Ašigalio link. Nuo Evanso rago iki Scott’o užsibrėžto tikslo buvo 1620 km. 900 mylų kelias buvo tikrai baisus nuolatiniame šaltyje ir vi­sas jėgas išsemiančiuose bandymuo­se. Jau žygio pradžioje matėsi neap­sakomi sunkumai: didelis klimato ne­pastovumas, sniegdriba ir audros. Nelaukti temperatūros pakilimai sutirpdindavo suledėjusias sniego mases, kurios virsdavo ištisomis jūro­mis. Pagaliau po tikrai viršžmogiškų pastangų ekspedicija gruodžio 12 d. pasiekė Beardmore ledyną ir, praėjusi Rosso lygumą, kilo antarkti­nės aukštikalnės plokštumon. Naujų­jų metų proga savo dienoraštin Scot­t’as įrašė sekančius žodžius: „Netikiu, kad kitos žmogiškos būtybės būtą tiek iškentėjusios, kiek mes„. Ekspedi­cijos transporto priemonės buvo: mo­torinės rogės, kurios pasirodė labai nepraktiškos dideliame šaltyje, ir Mandžiūrijos arkliukų bei šunų trau­kiamos rogutės. Motorinėmis rogė­mis Scot’to žmonės galėjo naudotis tik pirmąją kelionė puse. Su šunimis ir arkliais anglai pasiekė lygiai pusę kelio. Kas septyniasdešimt mylių bu­vo paliekamos maisto atsargos, nes viską vežtis iki ašigalio ir paskui temptis atgal nebuvo prasmės. Pritrūkus pašaro, arkliukai buvo šeriami mėsa, o ir jai baigiantis, šie žmo­gaus prieteliai turėjo būti nušauti vie­nas po kito.

Antroji kelio pusė buvo suskirstyta į 3 dalis. Pirmoji dalis buvo „perbėgta“ trimis rogėmis (prie kiekvienos po keturis vyrus), kurias traukė šunys. Tada pirmoji „rogė“ grįžo atgal; po antrosios dalies grįžo antra­sis vyrų būrelis. Paskutinė dalis bu­vo skirta 4 žmonėms, kurie jau patys turėjo ir rogutes traukti. Viskas vyko pagal planą: 160 mylių nuo tikslo Scott’as atsisveikino su paskutiniais iš būrelio palydovais. Daugiau jis jų jau nebematė.

Poniai vežantys roges
Poniai, vežantys roges. Nors poniai buvo naudingi depo klojimui, jie per giliai nugrimzdavo į minkštą sniegą, todėl, kaip ir motorinių rogių, greitai jų buvo atsisakyta.

Drąsiųjų vyrą būrelis, susidėjęs iš Scott’o vyr. vadovo, Dr. Wilson’o zoologo, Evans’o jūrų, laivyno puskari­ninkio, Oates – dragūnų kapitono ir jūrų pulk. Bowers’o, vis dėlto pasiekė Ašigalį. Bower’s buvo priimtas pa­čiu paskutiniu metu ir tai buvo didelė klaida, nes šis mažas neapsiskaičiavimas atnešė tikrai sunkią pasekmių. Scott’as rašė; „Paruošti valgyti pen­kiems žmonėms užima daugiau laiko, nei kad keturiems – gal būt, visu pusvalandžiu į dieną„…Taigi dvi pil­nos dienos iki kelionės galo. To laiko būtų užtekę visų išsigelbėjimui…

Pravažiuotas kelias (geriau praei­tas) buvo tikrai baisiai varginantis. Dienoraštyje skaitome: „Žingsniuoti galime tik visai pamažu. Dangus ir Žemė maišosi beformiame baltume„.

Sausio 12 atvykstama į tolimiausią Shackletono pasiektą vietą. Jėgos bai­giasi, žygis sunkus, bet ašigalis jau netoli. Scott’as rašo: „… Mūsų ke­lionė – žmogiškųjų jėgų bandymas. Einame tokiu paviršiumi, kurio apra­šyti beveik neįmanoma…, yra tie­siog nuostabu, kada pamąstau, jog polius jau visai arti… ir Amundsenas galėjo čionai atvykti...“ Mažytis karavanas vos vos judėjo į priekį, kovodamas su sniego audromis ir bai­siais Šalčiais“. „…ore jaučiu kažko­kį keistą ledinį šiurpulį. O didis Die­ve, ši vieta tikrai baisi!“ – dar rašo ekspedicijos vadovas.

Terra Nova ekspedicija
Terra Nova ekspedicija

Išaušta sausio 16 d. rytas. Ašigalis matosi, bet jų ten laukia didelė staig­mena. Tarp sniego ir ledynų kalnų plėvesuoja norvegų vėliava. Amundsenas pralenkė… Nieko daugiau nebelieka kaip tik grįžti atgal, nes oras kaskart blogėja, ir ilgoji žiemos nak­tis artinasi… Brrrr… Visi nori kuo greičiau pasiekti pirmą, maisto atsargą sandėlį, bet jėgos senka ir greit visi pamato šalčio padarinius: Evans’as nušalo nosį, Oates – kojas. Šaltas, ledinis vėjas skverbiasi pro kailinius ir smulkios sniego dulkės neleidžia net akių atverti. Gauruoti kailinių maišai sušlampa ir rytais pa­lapinės sienos apsidengia storu šerkš­nu. Pirmasis krenta Evans’as. Jis miršta vasario 16 dienos naktį su­šalusiais keliais ir rankomis. Ter­mometras rodo 47 °C. Kovo 10 jau ir Oates nebegali tęsti kelionės ir pra­šosi draugų, kad jį paliktų, nes jis jau nebegali pakęsti šalčio. Draugai, žinoma, jokiu būdu nesutinka. Tada 17 vasario Oates pats išeina iš pala­pinės ir jau nebesugrįžta. Scott’as rašė: „… jo daugiau nebematėme. Atrodo, kad mes visi tokio pat galo susilauksime kaip Oates. Iš tikrųjų, mūsų galas jau visai artėja… ’’ Blo­gas oras tęsiasi ir Scott’as nušąla ko­ją. Kovo 21 dieną trijų vyrų būrelis randasi tik 10 mylių nuo One Ten De­pot, didelio aprangos, kuro ir maisto sandėlio. Išsigelbėjimas atrodo jau prie pat nosies. Bet viskas veltui.

Scotto dienoraštyje skaitome:“…snie­go audra vis tęsiasi ir joks žmogus negali su ja kovoti. Vilties nėra. Galas, savaime suprantama, pats ateis, … turime jį taip pasitikti, … esame tik trylika mylių nuo išsigelbėjimo vietos. Kaip tos 13 mylių atrodė juo­kingai mažas dalykas kelyje į priekį. Jau penkios dienos, kaip nieko ne­valgėme, bet žūt būt stengiamės iš­laikyti gerą nuotaiką. Jei kuris mūsų artimųjų girdėtų mūsų dainas, links­mus pašnekesius apie tai, ką darysi­me grįžę į namus, būtų tikrai nura­mintas. Taip, galas visai arti. Gaila, kad nebegaliu tęsti savo dienoraš­čio … R.Scott”.

Paskutinis žygis baigėsi. Keletą mėnesių vėliau buvo surasti baimės nežinančių žvalgų – tyrinėtojų kūnai, jų dienoraščiai ir labai vertinga moks­linė medžiaga, kurią, nežiūrint įvai­riausių sunkumų jie visą laiką nešėsi su savim. Su Bearmore ledyno ak­menimis jis svėrė 15 kg.

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia