Pažinkime savo kraštą

II įstatas uždeda skautui pareigų pažinti savo šalį, jos praeitį ir kultūrą, žmones. Tačiau skautas ne vien iš knygų privalo tuos dalykus išmokti. Skautas eina į šalį – savo ausimis girdėti, savo akimis žiūrėti, stebėti žmones ir jų dar­bus, aplankyti senuosius piliakalnius milžinkapius, gėrėtis gražia Lietuvos gamtuže. Žodžiu, skautas pats savo kraštą apkeliauja, apeina. Didelių eks­kursijų organizavimu savo kraštui pa­žinti neužilgo, be abejo, turės susirū­pinti vyriausias štabas, tuntai ir drau­govės, tuo labiau, kad ir š.m. brolijos suvažiavimas priėmė šiuo klausimu svarbią rezoliuciją. Šiame straipsnelyje norėčiau tik duoti kelis praktiškus nu­rodymus tiems skautams, ypač vy­resniems ir vyčiams, kurie jau šią vasarą norėtų keliauti nedideliais būreliais po 2 – 5 žmones.

Kur keliauti?

Tikras keliautojas yra tas, kurį vienodai vilioja ir Palan­gos pajūris, Birutės kalnas, aukštos smėlio kopos Kuršių mariose, ir šven­toji Žemaitija, jos ežerai ir piliakalniai — Šatrija, Medvėgalis, ir malonus Du­bysos slėnys, ir Zarasų ežerų kraštas, ir paneriai, panemunės, ir daininga Dzūkų žemė, ir mūsų Vilnija, kurios dabar, deja, negalime aplankyti. Pra­dėti geriausia nuo tų vietų, kurios leng­viausiai pasiekiamos, pav. telšiečiai pirmiausiai turėtų apkeliauti Žemaitiją. Arba galima tolimesnę vietą greit pa­siekti geležinkeliu ar autobusu, pav. Klaipėdą, o iš jos jau apeiti visą pa­jūrį nuo Nidos iki Šventosios. Keliau­jantiems laiveliu geriausia leistis nuo aukštupio pasroviui, pasiekti Nemuną ir juo — Kuršių marias. Žodžiu, pasiren­kant kelionės kryptį reikia prisitaikyti savo norams ir sąlygoms.

Pradėti ruoštis kelionei neatidė­liojant

Pirmiausia reikalinga sudaryti kelionės planą, maršrutą. Jame iš anksto kiekvienai dienai numatyti nak­vynės vietą. Jei keliausit pėsti — vie­nai dienai skirti ne daugiau 25 km. kelio, dviratininkai — 50 km. ir keliau­jant valtimi pasroviui — 30 km. Susta­tant maršrutą daug gali padėti įdomi knyga „Pamatykime Lietuvą“, kurioje surašytos visos gražiosios Lietuvos vietos. Žinoma, kelionėje nėra būtina vergiškai tokio plano prisilaikyti — kur patiks, galima ilgiau sustoti, kur ne­patiks — eiti toliau. Kelionei skirkite 10 — 15 dienų, nes ilgesnė kelionė rei­kalinga didesnės ištvermės ir lėšų.

Kokių daiktų su savim imti

pri­klauso nuo to, kaip keliausite: pėsti, dviračiais ar laiveliu. Pėstiems ir dvi­ratininkams svarbu atsiminti principą: kuo lengvesnėje kuprinėje kuo dau­giausiai reikalingiausių daiktų. Keliau­site, žinoma, skautų uniformoje. Skau­tiškoje kuprinėje — maiše turi rasti vie­tos baltinių pamaina, šilti baltiniai nak­čiai, kelios poros kojinių, šukos, mui­las, rankšluostis, dantims milteliai ir šepetukas. Reikalinga dar pasiimti ploščius, pirštinės (kartais labai praverčia), žemėlapis, su nurodytais atstumais, geras sulenkiamas peilis, katiliukas. Reikalingų daiktų sąrašą sudarydami sukaupkite visą savo stovyklišką paty­rimą. Beveik būtinai reikalingas kelio­nėje fotografijos aparatas. „Wer photographiert — hat mehr vom Leben“, sako vokiečiai. Ypač keliautojams šis posakis teisingas. Visa našta, ypač pėstiems, neturi sverti daugiau kaip 3 — 5 kg.

Pėstieji ar dviratininkai neima nei antklodžių nei palapinėms brezentų, nes būtų per sunku juos nešti ir nak­vynę jie dažniausiai turės pastogėje. Kas kita tie, kurie mano laiveliu keliauti — jiems sunkiau bus gauti nak­vynę pastogėje, o antrą vertus — val­tyje susiras vietos porai brezentų ir šiokiems tokiems patalinės dalykams. Jie ir maisto gali kiek iš namų pasi­imti, nes nesunku bus vežti.

Pinigų kelionei palyginti nedaug tereikia. Čia turi veikti principas — kuo mažiausiai pinigų turint kuo daugiau­sia pamatyti. Maistui dienai vienam tikrai pakaks dviejų litų. Šiek tiek pinigų reikia turėti atsargoje, pav. gali tekti kelionę nutraukti ir grįžti namo geležinkeliu.

Kelionei tinka kad ir tokia die­notvarkė

Keltis anksti rytą, saulei tekant, nes vasaros rytas yra gražiau­sias metas. Atsikėlus ilgai negaišti, bet tuoj iškeliauti. Už tai jau iš vakaro reikalinga visa paruošti ir sutvarkyti. Ir nuo pusryčių virimo tenka rytą at­sisakyti — geriausiai išgerti pieno su buterbrodais.

Kelionės pradžioje eiti pamažu, ne­siskubinant, ir jau po pusvalandžio sustoti trumpam poilsiui, numesti naštą, tik nesėsti. Po šito poilsio eiti pir­myn dvi valandas, po to valandai su­stoti pusryčiams. Ir per tą valandą patartina kuo mažiausiai sėdėti, bet judėti, žvalgytis po apylinkes, uogauti. Valgyti dar iš vakaro paruoštus buter­brodus — duoną, kumpį ar lašinius, sūrį, kiaušinius, gerti pieną.

Po to poilsio seka svarbiausias dienos žygis, kuris geram orui esant gali tęstis tris valandas. Venkite vieš­kelių su jų kaitra ir dulkėmis, eikite geriau šiaip takeliais, mišku arba upės krantu. Apskritai, kur galima, visai kelionei kelią pasirinkite upės slėniu.

Pietų poilsiui parenkama graži vieta, kur nors pamiškėje, prie vandens. Tam poilsiui skiriama 2 — 3 valandas. Pietų virti neverta, papietauti anksčiau pa­ruoštu maistu, arbata. Likusį nuo pietų laiką galima pagulėti, pasnausti, tuo labiau, kad rytą anksti atsikelta. Kas miego nenori — teskaito, fotogra­fuoja, paišo, rašo dienoraštį, laišką. O kas ir darbo nesusiranda — teatsigula aukštelninkas ir žiūri į tolimą beribę dangaus mėlynę…

Popietinis žygis trunka vėl tris va­landas. Penktą, vėliausiai šeštą val. vakaro pasiekiama nakvynės vieta. Ne­didelį 2 — 5 skautų būrelį pernakvoti mielai priims kiekvienoje klebonijoje, pradžios mokykloje ir kiekvieno ūki­ninko sodyboje. Tereikia mandagiai pasiprašyti. Apskritai, žmonių vengti nėra prasmės. Keliaujant kaip tik yra proga pažinti jų gyvenimą, pav. keliau­jant palei Šventąją, Nerį, Nemuną ge­riausia proga prisižiūrėti sielininkų būviui, keliaujant pajūriu — pažinti pilną pavojų mūsų žvejų gyvenimą. Apie kiekvieną piliakalnį apylinkės žmonėse yra daugybė pasakojimų, kurių niekur kitur, net knygose, nerasi. Užtat reikia jų pasiklausyti ir net užsirašyti. Verta ir gražias, negirdėtas dainas užsirašyti. Keliaujantieji valtimi yra kiek labiau nuo žmonių atskirti. Ir jie turi dienos kelionę baigti anksti, kad būtų laiko paruošti nakčiai stovyklą.

Sustojus nakvynės vietoje pirmiau­sia apsivaloma ir susitvarkoma. Jei galima, išsimaudomą, arba nors nu­plaunama kojas šaltame vandenyje (kojas plauti yra gera ir per dienos poilsius). Apžiūrima įdomesnes vietas. Verdama soti vakarienė. Pripilama ar­batos į kelionės termosus, paruošiama maistas, buterbrodai rytojui. Duonos, pieno, kiaušinių ir k. visur gausite nebrangiai nusipirkti. Gulti einama anksti, tik temstant, su vištomis!

Žinoma, dienotvarkę galima keist

tačiau visados turi būti nemaža laiko skiriama poilsiui, nesiskubinama (mums nerūpi atlikti per dieną rekordinį kilo­metrų skaičių), dienos žygis baigiamas anksti, virti bei sočiai privalgyti nak­vynės vietoje. Nors naktis skiriama miegui, tačiau kokį vieną kartą galima pamėginti naktį keliauti — nakties ke­lionė daro gilų įspūdį. Tokiam reika­lui geriausiai pasirinkti mėnesieną, ge­rai pasilsėti po pietų, o vakare žy­giuoti iki 10 — 11 val. Tuo būdu ir poilsiui liks dar gera nakties dalis. Sekmadienį pritinka skirti poilsiui, nu­eiti į bažnyčią, paskui pasivaikščioti po apylinkes. Kas taip keliauja, ne­užmiršdamas ilsėtis, tam kelionė tikrai į sveikatą išeis.

Keliauti yra verta

tą tiesą žino kiekvienas, nors kartą keliauti mėgi­nęs. Pamėginkit ir jūs. Aišku, kelio­nėje bus sunkumų, bet jų nusigąsti netinka, ypač skautams. „Kai vėl sėdi sausas šiltame kambaryje, tai užmiršti blogą orą, kelio sunkumus, vėją. Kal­nas neatrodo status, kai jis jau užlip­tas, nuovargis nebaugina, kai jau pa­silsėjai, dienos žygis nėra ilgas, kai jis jau atliktas“ — teisingai sako vienas keliautojas. Tat, mėginkime!

Laimingos kelionės, pasisekimo!

Pilkas Vilkas

® „Skautų aidas“ 1930 m. nr.: 5 – 6.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia