Peilis

Atrodo, kad peilis naudingiausias iš kasdieninių žmogaus įrankių. Jau urviniai žmonės dirbo peilius iš plonų kvarco gabalų, titnaginių skelčių ir kaulų. Juk reikėjo žvėrims kailius nulupti ir mėsą pjaustyti.

Žinoma, peilis visuomet buvo ir žmogaus ginklas, ypač karo metu.

Senovėje žmonės valgydavo pirštais, plėšdami mėsą nuo kaulų. Tačiau romėnai jau vartojo peilius ne tik prie stalo, bet ir nagams apipjaustyti ir barzdai nu­skusti.

Viduramžiais žmonės nešiojo peilius valgyti su sa­vim kišenėse. Tuo metu jie atstodavo taip pat šakutę, kuri pasidarė visuotinai vartojama tik XVIII amžiuje.

Šiais laikais daugybė darbų fabrikuose atliekama įvairiais, specialiai pritaikytais peiliais, peiliukais. Ta­pytojai taip pat vartoja paletės peilį dideliems plotams dažais padengti arba iškilumams sukurti, o skulptoriai peiliais skaptuoja paprastą arba juodąjį medį ir net dramblio kaulą. O ką bekalbėti apie drožinėtojus visa­me pasaulyje ir mūsų gimtinėje: nė vienas jų neapsiei­na be gero, mėgiamo peiliuko.

Peilių kriaunos ir rankenos daromos iš įvairiausios medžiagos: plieno, geležies, dramblio kaulo, perlamutro, sidabro, aukso, plastikos, vėžlio kiauto, medžio, o pri­mityviose tautose dar ir šiandien randame akmeninių, jūros kriauklių bei bambuko medžio rankenų.

Pagal Lietuvių Enciklopediją peilių Lietuvoje rasta geležies amžiaus kapinynuose, o šaltinių paliudyti XV amžiuje. Iš vėlyvesnių raštų aiškėja, kad būta, matyti, gražiai išdrožtų peilių, nes vienas didikas siuntęs kitam “lietuviškų peilių” dovanų.

Atlenkiamas ir suomiškas peiliai

Turistinis atlenkiamas peilis ir suomiškas peilis, pa­prastai vadinamas “finka”.

Paprastas lenktinis peilis, padarytas iš vienos arba dviejų geležčių ir kriaunų, finka iš geležtės ir ranke­nos. Ji saugumui laikoma makštyje.

Ar prireikė žalio pagalio stovyklos virtuvėje ar drož­lių ugniai užkurti, be peilio neapsieisi. Turistui jis nau­dingiausias įrankis ir todėl turi būti savas, neskolintas ir neskolinamas. Tik peilio savininkas naudojasi juo ir prižiūri jį. Tik atsakingas žmogus gali turėti aštrius įrankius, kadangi jie pavojingi jam ir jo draugams.

Peili atlenk atsargiai
Peili atlenk atsargiai

Turistas, ypatingai stovyklaudamas, išmoksta atsargiai vartoti savo peilį, jį išlaikyti ir prižiūrėti. Jam neatsitinka, kad reikėtų atsiprašyti dėl peilio, kuris “net sviesto neperpjautų”. Turistas niekuomet nežai­džia peiliu ir, gerbdamas svetimą nuosavybę, nepjaustinėja, nedrožinėja, kur nereikia. Jis taip pat gerbia ir brangina augančius ir gyvus daiktus ir niekuomet nei­ma daugiau, kaip kad jam būtinai reikia. Medžio gro­žis jį žavi, ir jis negadina nei pastatų, nei tvorų.

Peilis turi žibėti
Peilis turi žibėti

Įrankis

Gera žinoti šiuos dalykus apie įrankį:

  1. kam įrankis skirtas ir kokios jo dalys;
  2. kaip alyvuoti, valyti, galąsti ar šiaip kitu būdu rūpintis įrankiu, kad jis būtų tvarkingas ir toks pa­liktų;
  3. kaip įrankį mikliai, bet atsargiai vartoti;
  4. ką daryti, kai įrankis nebereikalingas;
  5. kad jis būtų savas ir visaip naudingas, reikia pratintis, lavintis ji vartoti, padaryti ką nors ir vėl la­vintis.

Jei sakoma, kad gerą turistą — stovyklautoją galima pažinti iš jo įrankių, noriu dar pridėti, kad jis taip pat parodo, kas esąs, kai moka naudotis ir rūpintis jais.

Peilį reikia tepti
Peilį reikia tepti

Peilių priežiūra

Pasiteiravęs, kokius peilius turi tavo draugai stovyk­lautojai, greičiausiai rasi, kad jų lenktiniai peiliai arba finkos odinėse makštyse.

Jei lenktinis peilis turi 2 geležtes, mažesnioji varto­jama drožinėti. Tačiau kartais lenktiniai peiliai be ge­ležtės turi dar ir atsuktuvą, vieną įrankį buteliams, ki­tą skardinėms atidaryti, ylą ir žiedą kriaunoms prie diržo pririšti.

Lenktiniam peiliui patepti pakanka lašo alyvos į pei­lio sulenkimą. Peiliui valyti imk minkšto popieriaus, skudurėlį arba geležinės vilnos ir nutrink geležtes lašu alyvos, tačiau saugokis neįtrinti smėlio arba nešvaru­mų, nes tas gali pakenkti ašmenims.

Peiliui galąsti vartok virtuvės galąstuvą arba, dar geriau, kada nors įgyk savo. Yra įvairių galąstuvų, ly­gesnių ir šiurkštesnių. Peiliams vartojami lygesni. Iš viso, natūralūs galąstuvai gaunami iš smulkios struk­tūros smiltainių, o dirbtini iš sutrintų, kietų minerali­nių padermių, surišamų cementais. Labai patogu ne­šiotis kišenini galąstuvėlį, kad bet kada būtų galima atsisėdus pagaląsti savo peiliuką.

Įdomu, kad kiekvienas turi savo galąsti būdą. Pa­klausk prityrusių draugų ir išgirsi įvairių nuomonių. Pamažu išdirbsi ir ištobulinsi savo galąsti būdą.

Vienas būdas peiliui galąsti

Siūlau šį būdą peiliui galąsti, nes jis mano būdas. Džiaugsiuosi, jei jis tau patiks.

Laikyk galąstuvą kairiosios rankos nykščiu ir rodo­mu pirštu žemiau krašto. Padėjęs peilį plokščiai ant galąstuvo, pradėk galąsti jį apskritais judesiais, nespausdamas ašmenų. Paskui apversk geležtę ir galąsk kita kryptimi. Tą pamainom daryk maždaug tris kar­tus ilgiau, kaip tau atrodytų reikalinga. Norėdamas iš­mėginti ašmenis, naudokis medžiu, ne pirštu!

Bandyk galąsti taip, kad ašmenys būtų plonos ir ly­gios iki pat storosios geležtės dalies. Galąstuvo pėdsa­kai turi būti matomi ant visų abiejų geležtės pusių…

Jei peilis dantuotas, ašmenys išlūžę, paimk šiurkštes­nį galąstuvą ir palenk peilį kampu. Nuzulink tiek pa­gal visas ašmenis, kiek reikia, kad jos vėl būtų lygios. Užbaik darbą smulkiu galąstuvu.

Peilį reikia galąsti
Peilį reikia galąsti

Kaip naudoti peilį

Lenktinis peilis atsargiai atlenkiamas ir užlenkia­mas, laikant jį abiem rankom. Atlenkiant kairioji ranka laiko kriaunas ne prie pat krašto, o dešiniosios rankos nykščio nagas įspaudžiamas į geležtės įkarpą ir geležtė ištraukiama.

Užlenkiant kairioji ranka vėl laiko kriaunas, o deši­nioji lenkia geležtę, kol ji pati, paleista, įšoksta į vietą.

Drožiama visuomet nuo savęs. Peilis stumiamas – spaudžiamas ne nykščiu, bet visa ranka, nes ji stipres­nė. Žiūrėk, kad nieko nebūtų per arti: nei tavo keliai, nei kitas turistas, nei gretimo krūmo ar medžio šaka. Rankos mostu iš anksto patikrink, kur peilis lėks per orą.

Smailindamas pagalį drožk nuo savęs. Vartyk pa­galį, kad galas išeitų lygus. Norėdamas perpjauti lazdą, išpjauk įkarpas iš priešingų pusių. Nenorėk perpjauti lazdos tiesiu pjovimu.

Droždamas pagalį arba skusdamas daržoves pakišk lentutę.

Jei norėtum pasidaryti sagą, padaryk įkarpas prie­šingose lazdelės pusėse, kol galėsi ją perlaužti.

Peiliu pjauk tiktai medį, daržoves, virves ir muilą. Pjaudamas kitus daiktus arba bandydamas peiliu ati­daryti skardinę, pagadinsi ašmenis arba nulauši gele­žėlę. Kriaunos nuluš, jei bandysi jas vartoti plaktuko šakeles.

Drožlėms daryti imk ilgą, ploną pagalį, jei galima, be šakų. Jei tektų nudrožti lazdos šakeles, pradėk nuo storesnio lazdos galo; geriausia pirma nudrožk apatines vietoje.

Jei reikia žalios lazdos, išpjauk ją iš tankumyno, kur ne taip pastebima. Iš anksto pasistenk surasti tokią lazdą, pagalį, kokio tikrai reikia, ir nepjauk lazdų prie tako ar kelio krašto.

Kai peilio nebereikia, sulenk jį. Trumpai akimirkai palik jį padėjęs ant šono, ne ant kriaunų krašto iš­verstomis ašmenimis, ir niekuomet jo neįbesk į žemę.

Drožinėk atsargiai
Drožinėk atsargiai

Peilio aštrumui ir savo nagingumui išbandyti ge­riausia vartoti sauso medžio gabalą arba lentutę. Pra­džioje padaryk drožlių, paskui pasmailink pagalį (ar moki gražiai padrožti pieštuką?). Pamažu gali pereiti prie sudėtingesnių darbelių: peilių laiškams atidaryti, šaukštų, šakučių. Lietuviškose knygose rasi begales pa­vyzdžių. Minkšto medžio, jei reikia, gausi statybinių prekių parduotuvėse.

Taigi, geros kloties!

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia