Į sudėtingesnes kaip I kategorijos perėjas, kurių aprašymų nėra, reikia kopti tik iš anksto jas išžvalgius. Išvakarėse, sustojant nakvynei prieš perėją, reikia stengtis įsikurti stovyklą kiek galima aukščiau, žinoma, jeigu įmanoma, žemiau sniego zonos. Į sudėtingesnes perėjas pradedama kopti anksti, švintant arba vos prašvitus, kad būtų galima spėti nusileisti į kitą slėnį dar prieš patį akmens griūčių ir lavinų periodą arba prieš oro pablogėjimą (paprastai antroje dienos pusėje).
Perėjoje būtina palikti kontrolinį raštelį. Raštelis paliekamas pastebimesnėje vietoje iš akmenų sukrautame bokštelyje, suvyniotas į neperšlampamą medžiagą ir įdėtas į apverstą skardinę.
Nusileidimas nuo perėjos dažnai būna pavojingesnis negu užkopimas dėl grupės dalyvių nuovargio ir dėl galimo oro pablogėjimo. Kaip rodo statistika, daugiau kaip 60 procentų visų nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta leidžiantis ir mažiau kaip 40
procentų — kopiant. Dėl to rekomenduojama, rengiant maršrutą, į perėjas kopti (jei galima) iš sunkesniosios pusės, o nusileisti — iš lengvesniosios. Pavojingesnėse vietose (ledokirčiuose, stačiuose šlaituose), kur reikia organizuoti sudėtingesnę apsaugą (nutiesti turėklus, iškirsti laiptelius), paskiriami tiems darbams du (ar daugiau) labiau patyrę turistai, kurie išvyksta į perėją 1—2 valandomis anksčiau. Kartais tuos darbus galima atlikti iš vakaro, išėjus į žvalgybą.
