Persikėlimas per kalnų upę

Kalnų upės — tai pačios pavojingiausios kliūtys, su kuriomis susiduriama turistiniame žygyje. Kiek kartų veržli kalnų upių srovė užstojo kelią turis­tams, kiek iš jų buvo priversti atsisakyti savo pla­nų! Tačiau dažnai jiems nepakakdavo vyriškumo ir drąsos pasukti atgal, ne visi laikėsi taisyklės: geriau dešimtį kartų pasitraukti per anksti, negu kartą ban­dyti per vėlai. Tie, kurie jos nesilaiko, drąsą ir vyriš­kumą iškeičia į avantiūrizmą. Statistika rodo, jog apie 50 procentų visų nelaimingų atsitikimų įvyksta, keliantis per upes (kalnų turizme — apie 12 procen­tų).

Daugelis mažiau prityrusių turistų, ruošdami marš­rutą, pagrindinį dėmesį skiria perėjoms studijuoti, o vandens kliūčių — upių —  studijavimas pamiršta­mas. Tokie turistai nepagalvoja, jog persikėlimas per kalnų upes organizavimo sudėtingumu, jėgų įtempi­mu ir pavojais, kurie kyla persikėlimo metu, daž­nai yra nė kiek ne menkesnis dalykas, negu labai sunkios perėjos įveikimas.

Keltis per upes reikia tik tuo atveju, kai nėra jokių tiltų ar lieptų arba jie labai toli nuo maršru­to. Rengiant maršrutą, reikia kruopščiai surinkti ži­nias apie tiltus ar lieptus, jų tinkamumą, o keliau­jant — paskutinėje gyvenvietėje apie tai pasiteirau­ti vietinių gyventojų. Jei tiltų ar lieptų nėra, reikia sužinoti, kur yra brastos, kokiu būdu ir kur persike­lia į kitą krantą vietiniai gyventojai.

Persikėlimo per upę sunkumas priklauso nuo gru­pės dalyvių skaičiaus, jų patyrimo ir pajėgumo. Da­linai tai sąlygoja ir persikėlimo būdo pasirinkimą. Jeigu, pasirinkus persikėlimo per upę vietą, kyla abejonių, ar grupė pajėgs persikelti, reikia persikėlimui ieškoti geresnės vietos, saugesnio būdo. Kar­tais, ieškant geresnės persikėlimo vietos, upė išžvalgoma net keliolika kilometrų prieš srovę ir pasroviui; skubėti, keliantis per upę, jokiu būdu negalima, nes skubėjimas gali greitai tapti nelaimingo atsitikimo priežastimi. Persikėlimui reikia sugaišti laiko tiek, kiek reikalinga, kad būtų persikelta saugiai — kelias valandas, o kartais net kelias dienas.

Persikėlimas per upę
1. Persikėlimas per upę akmenimis: a – teisinga virvės padėtis; b – neteisinga virvės padėtis. 2. a, b – persikėlimas „tadžikiškuoju“ būdu; c – briste su kartimi. 3. persikėlimas briste su virvės turėklais

Prityręs turistas gali ir iš akies nustatyti, kur ko­kie pavojai laukia, ir pasirinkti saugiausią persikė­limo būdą. Jis tai atlieka, įvertindamas įvairius fak­torius; srovės greitį, upės plotį, dugno dangą. Ta­čiau tiksliai pasverti visų pavojingų faktorių dydį neįmanoma, ir turistams visuomet iškyla klausimų — ar parinkti jau ne kartą naudotą, bet mažiau tinkantį būdą, ar labiau tinkantį, bet grupės dar neišmegintą, ir t. t.

Ypač apgaulingos ir pavojingos yra kalnų upės, tekančios iš ledynų. Jų vanduo visuomet drumzlinas šaltas, srovė stipri. Kartais, nors vandens tik iki kelių, ji gali pargriauti einantįjį. Tokios upės nuolat keičia vagos dugno reljefą — kur vieną dieną buvo brasta, kitą dieną jau gali būti duburys. Vandens srautas dažnai neša ir dugnu ridena didžiulius akmenis, kurie gali sužeisti kojas ar pargriauti. Akmenų dunksėjimas girdėti per upės šniokštimą, ir iš jo smarkumo bei dažnumo galima nustatyti, kur lengviau persikelti. Dienos eigoje vandens kiekis upėje labai nevienodas — jis keičiasi priklausomai nuo sniego ir ledo tirpimo intensyvumo upės baseine. Saulei patekėjus, vanduo pradeda kilti, pasiekdama maksimumą 13—16 val. (arti ledyno), paskui lėtai senka, ir jo minimumas būna 6—8 val. ryto. Maksimumo ir minimumo laikas upės vietose, labiau nutolusiose nuo ledyno, priklauso ir nuo to, kaip toli nuo ledyno jos yra. Fionai (šilti vėjai) ar lietūs gal sukelti potvynį per kelias valandas ai net per keliasdešimt minučių.

Persikėlimo budai

Gerai išžvalgius upę ir suradus persikėlimui tinkamiausią vietą, nusprendžiama, kokiu būdu geriausia persikelti. Persikėlimo būdas pasirenkamas priklausomai nuo upės ir kranto sąlygų bei turistų grupės galimybių (pajėgumo, persikėlimui turimo reikalingo inventoriaus ir kt.): einant per akmenis, briste su kartimi, briste „tadžikiškuoju“ būdu, per pasistatytą lieptą, įtempta virve, oro keliu, plaukte ir t. t.

Persikelti, einant akmenimis, dažniausiai galima per siaurus kalnų upelius, kurių vagoje yra daug iš vandens kyšančių akmenų, išsidėsčiusių netoli vienas kito per visą upelio plotį. Tačiau šiuo budu galima persikelti tik tuomet, kai kuprinės lengvos ir galima šokinėti nuo akmens ant akmens. Taip keliantis, labai sunku organizuoti patikimą apsaugą virve, nes negalima nutiesti turėklų, kadangi akmenys dažniausiai nėra išsidėstę tiesiai skersai upės.

Saugojimas virve
1. Saugojimas virve, keliantis per upę briste: a – pagrindinė virvė; b – pagalbinė virvė. 2. Persikėlimas lieptu

Šiuo būdu patartina keltis per nedidelius upelius, kuomet tai galima ir nenorima sušlapti kojų. Su sun­kiomis kuprinėmis toks persikėlimo būdas dažniau­siai neįmanomas, ir keliamasi briste arba, persikė­lus akmenimis, kuprinės pertraukiamos į kitą krantą viršum upės ištempta virve. Prieš keliantis įsitikinti, ar akmenys tvirtai guli, ar neslidūs, ar galima per­žengti, peršokti nuo vieno akmens ant kito. Pusiau­svyrai prilaikyti ir pasiremti patartina turėti nedi­delę lazdą, alpenštoką arba ledkirtį. Jei upė pavojin­ga, reikia keltis su virvės apsauga. Virvės turi užtekti visam upės pločiui. Prieš žengiant nuo ak­mens ant akmens, reikia įsitikinti, ar virvė neužkliu­vo už užpakalyje esančių akmenų. Kad saugantys krante nesukliudytų atlikti šuolį ar žingsnį, prieš žengiant reikia suimti rankom keletą virvės vijų ir laikyti. Virvė nuo saugojamojo turi eiti į krantą visuomet pasroviui nuo akmenų, per kuriuos keliamasi, kad, įkritęs į vandenį, turistas galėtų pa­plaukti žemyn iki tos vietos, kurioje galima jį pri­traukti prie kranto. Įkritus į vandenį, virvė gali įsi­painioti tarp akmenų, ir žmogus, srovės blaškomas bei virvės laikomas, negalės nei plaukti, nei atsisto­ti ar net iškišti galvos viršum vandens. Krante vir­vės jokiu būdu negalima pritvirtinti prie medžio ar akmens, taip pat saugoti, laikant ją per petį ar juos­menį. Laikyti ją turi du ar trys saugantieji, kad prireikus galėtų greitai patraukti ar atleisti. Keliantis tokiu būdu, naudoti pagalbinę virvę apsaugai su­stiprinti visiškai neįmanoma.

Persikelti briste pasirenkama sekliausia upės vieta, kur dugnas iš smulkių akmenų, o srovė silpniausia. Tokios vietos daugiausia būna ten, kur upė pla­čiausiai išsiliejusi arba išsišakojusi į daugelį vagų. Persikėlimas briste reikalauja daug apdairumo, pa­tyrimo bei fizinės jėgos tiek iš persikeliančiojo, tiek ir iš saugančiųjų.

Svarbu labai gerai numatyti persikėlimo trasą. Dažniausiai bristi tiesiai per upę neįmanoma, ir rei­kia rinktis trasą nuo akmens iki akmens, slepiantis už jų, kur putotose bangose srovė silpnesnė. Praėjus sunkesnes vietas, galima stabtelti pailsėti. Brastai iš­tirti pirmiausia išleidžiamas žvalgas — labiausiai pri­tyręs dalyvis, kuris perbrenda per upę be kuprinės.

Prieš keliantis briste, reikia pasiruošti įvairiems netikėtumams, nustatyti ir apžiūrėti, kur srovė, jei jai pavyktų pargriauti, neš brendantįjį. Srovė išti­riama, įmetus į ją šaką ar kokį pagalį ir stebint, kur neša. Reikia žiūrėti, kad ten, kur gali būti nuneštas pargriautasis, nebūtų aštrių akmenų, kelmų ir sąkamšų. Jeigu matyti, jog gerų sąlygų padėti par­griautajam nėra, ieškoti kitos persikėlimo vietos. Brendantysis turi apsiauti batais, bristi su kelnėmis, kad nesusižeistų kojų į akmenis. Bristi reikia truputį prieš srovę, pasiremiant į dugną pagaliu (iš srovės pusės). Prieš statant koją, dugną gerai apčiu­pinėti, kol bus rasta patikima atrama. Jeigu upėje yra kyšančių arba po vandeniu panirusių didelių akmenų, eiti žemiau jų, nes ten srovė silpnesnė.

Pirmuoju brendantysis saugomas ne mažiau kaip dviguba apsauga. Skirtingai negu kitais atvejais, pagrindinė virvė karabinu prijungiama prie krūtinsaičio ant nugaros. Taip daroma todėl, kad srovei pargriovus, jis būtų traukiamas veidu į viršų. Kai virvė einančiajam pririšama prie krūtinsaičio ant krūtinės, traukiant jis bus nardinamas.

Antroji apsauga daroma iš pagalbinės virvės, kuri pririšama prie to paties karabino, kaip ir pagrindinė, bet eina į krantą žemiau pasroviui, sudarydama tam tikrą kampą su pagrindine (28 pav.). Abi virvės, jei įmanoma, turi kaboti ore, kad neįsinarpliotų tarp akmenų.

Jeigu brendantįjį srovė pargriovė, už pagrindinės ir pagalbinės virvių jį pritraukti prie kranto. Pagrin­dinei virvei už ko nors užkliuvus, reikia ją atpalai­duoti ir leisti pargriautajam plaukti pasroviui, pagal­bine virve traukiant jį prie kranto. Pirmą kartą perbristi nepavykus, reikia bandyti dar keletą kartų ir tik gerai įsitikinus, kad toje vietoje persikelti ne­įmanoma, ieškoti kitos vietos.

Persikėlus į kitą krantą, virvę pritvirtinti prie ak­mens arba medžio ir tik tada atsirišti krūtinsaitį. Paskui, pririšus prie karabino ir pakabinus ant pag­rindinės virvės, pagalbine virve pritraukiami persikėlusiojo sausi drabužiai ir kiti daiktai, reikalingi turėklams įrengti. Virvė turėklams pririšama prie tvirto medžio arba kartais prie dviejų ar kelių (jei jie nelabai tvirti) įkaltų į žemę kuolų, prie didelio akmens ar uolos, krūmo palei pat žemę ir kt. Kitame krante likusieji smarkiai įtempia ją ir pritvirtina to­kiame aukštyje, kad brendant ji būtų ties krūtine. Kiekvienas paskui brendantysis, apsirišęs krūtinsaičiu, prie jo prisegtą karabiną užsega ant pagrindinės virvės. Pagalbinė virvė brendančiajam pririšama prie krūtinsaičio ant nugaros, ir 2—3 saugantys laiko ją rankose, stovėdami kiek toliau prieš srovę, negu turėklų virvė, kad, srovei pargriovus brendantįjį ir traukiant ji į krantą, karabinas geriau slystu pagrin­dine virve. Brendantysis už turėklų laikosi abiem rankomis, brisdamas šonu, veidu pasisukęs prieš srovę. Paskutinysis atriša turėklų virvę, prisiriša ją prie krūtinsaičio ir brenda, iš kito kranto saugomas pagrindine ir pagalbine virve.

Kuprinės, jei turėklai gerai įtempti, už karabino pakabinamos ant turėklų ir pagalbine virve pertrau­kiamos į kitą krantą.

Jeigu upė nėra plati ir užtenka per ją dvigubos virvės, turėklai daromi dvigubi, virvė pritvirtinama taip, kad atpalaidavus būtų galima už vieno galo iš­traukti ją į kitą krantą.

Keliantis per upes, dažna avarijų priežastis būna ta, kad, sutelkus visą dėmesį į pagrindinį tam per­sikėlimo būdui elementą (pavyzdžiui, virvės pertem­pimą), pamirštami, kartais ir tyčia nesilaikoma kitų apsaugos elementų: „Ar verta išvynioti ir šlapinti dar vieną virvę, kai tereikia perbristi 15 metrų?“

Kita avarijų priežastis — skubotumas. Dažnai tu­ristai, priėję upę apie pusiaudienį, kuomet jos lygis aukštas, nutaria „negaišti laiko“ — nelaukiant sekan­čio ryto, keltis tuoj pat. Pasitaiko, kad, nebaigus persikelti vienam, pradeda keltis jau kitas ir tuo apsunkina saugančiųjų veiksmus.

Per nedideles, nepavojingas upes persikeliama briste „tadžikiškuoju“ būdu: susikabinama už paran­kių ar pečių ir brendama greta vienas kito skersai upę. Kraštuose turi stovėti stipriausieji. Visi brenda palengva, kojomis gerai ištirdami dugną, stengda­miesi surasti jame kuo patikimiausią atramą. Labai svarbu suderinti judesius ir veiksmus, žiūrėti, kad, žengiant vienam, kitas jį prilaikytų. Kartais susto­jama rateliu ir, susikibus už parankių, taip brendama.

Persikelti plaukte

Galima tik per nesraunias upes arba per upes, kurios vietomis teka ramiai, lygiai, kuomet visi grupės dalyviai gerai moka plaukti.

Per taigos upes plaukiama, laikantis už „plūdu­ro“— storo sauso rąstigalio arba nendrių bei šakų ryšulėlio — ir stumiant jį priešais save. Pirmasis per­neša vieną virvės galą, prisirišęs ją prie savęs taip, kad plaukiant nevaržytų judesių, arba pririštą prie „plūduro“, už kurio ir prisilaiko. Virvė į kitą krantą gali būti pertraukiama ir tokiu būdu: prie spiningo valo vietoj blizgės pririšamas didesnis svarelis ir permetamas į kitą krantą. Paskui valas nuo spinin­go atrišamas ir prie jo pririšamas virvės galas, kurį už valo ir ištraukia į kitą krantą. Panašiai galima permesti ir kaproninį siūlą su akmeniu. Nutiesus virvę, kiti plaukia laikydamiesi už jos. Kuprinės perkeliamos ant nedidelio plaustelio, padaryto iš pa­galių, kuris už virvės pervelkamas iš kranto į krantą. Kuprinės turi būti įpakuotos į neperšlampamus maišus, kad, plausteliui apsivertus, daiktai ir produktai nuo drėgmės nesugestų.

Per sraunias kalnų upes, kad ir labai siauros jos būtų, plaukte persikelti nerekomenduojama.

Persikelti per kalnų ir taigos upes galima ir per skersai vagos nugriuvusius didžiulius medžius, pa­galių, kelmų ir rąstigalių sąkamšas.

Taigos rajonuose, toli nuo gyvenviečių, vienas ki­tas nukirstas medis nepadaro nuostolio miškui, todėl per upę galima persikelti pasigamintu lieptu. Persi­kėlimas lieptu yra pats saugiausias iš minėtų persi­kėlimo būdų, o per gilias ir labai sraunias upes, ku­rių dugnu nuolat rieda dideli akmenys, toks persi­kėlimo būdas yra vienintelis. Tačiau pasigaminti lieptą ir gerai jį įrengti gali tik didesnės grupės (ne mažiau kaip 6—8 žmonės), o tai atima daug laiko. Kartais lieptą galima pasidaryti, tiesiog nupjovus ir nuvertus skersai upę ant kranto augantį ir upės pu­sėn pasvirusį didelį medį. Jei tokio nėra, reikia liep­tą pasidaryti iš vieno ar dviejų sudurtų medžio kamienų.

Lieptas statomas ties siauriausia upės vieta. Jei upės krantai neaukšti ir lygūs, rąstas per upę per­metamas panaudojant upės srovės jėgą. Lygiai, gra­žiai nugenėto medžio (geriausiai pušies) kamienas, 2—3 m ilgesnis, negu upės plotis, storgaliu atremia­mas į iš akmenų sukrautą arba krante iškastą atra­mą, o plongaliu padedamas išilgai kranto priešais srovės kryptį. Prie plongalio pririšamos dvi 3—4 m ilgesnės už rąstą virvės. Pasiskirstę į dvi grupes, tu­ristai paima už virvių ir, vieni stovėdami aukščiau prieš srovę, kiti žemiau pasroviui, įvelka rąsto plongalį į vandenį, kurį srovė prineša prie kito kranto. Virvėmis rąsto plongalys užtraukiamas ant kito kranto. Kartais, jei grupė didelė, galima, panašiu būdu pritaisius, nutiesti lieptą į kitą krantą ne plukdant rąstą, o jį nuleidžiant iš viršaus. Kai lieptas jau padėtas, kad vanduo neužlietų, galima jo storgalį pakelti aukščiau — ant sukrautų akmenų ar velėnų krūvos.

Liepto įrengimas
1. Liepto įrengimas. 2. Liepto turėklų įrengimas

Pirmasis, einant per lieptą, turi būti saugomas pagrindine virve, kaip ir brendant. Jis eina, prisilai­kydamas už įtemptų ir kampu prie rąsto nusilei­džiančių virvių, kuriomis lieptas buvo nuleistas į kitą krantą. Kuomet virvės priartėja prie rąsto ir negali­ma jomis naudotis kaip turėklais, likusį liepto galą reikia „prajoti“ apsižergus ir laikantis už rąsto.

Perėjęs lieptą, kitame krante turistas įtvirtina jo galą, jei reikia, įtaiso jį aukščiau vandens, o virvę, kuria buvo saugomas, pritvirtina taip, kad ja būtų galima naudotis kaip turėklu. Paprastai ji įtempia­ma truputį viršum galvos. Kiti lieptu einantys ja naudojasi taip pat, kaip ir keliantis per upę briste.

Pastotė iš virvės
1. pastotė iš virvės persikelti „oro“ būdu. 2. Turėklų krante įtvirtinimo būdai

Per sniego tiltus

Kalnų upių aukštupiuose, netoli sniego linijos, siauruose upių kanjonuose pasitaiko, kad upė teka, prasigraužusi po sniegu tunelius, ku­rie gali būti tiltu persikelti į kitą jos pusę. Per tokius sniego tiltus reikia keltis anksti rytą, kai sniegas dar sukaustytas nakties šalčio. Prieš einant, atsargiai nusileidus prie vandens, reikia nustatyti, kurioje vietoje „tiltas“ storiausias ir tvirčiausias. Pirmasis eina be kuprinės, saugomas pagrindine virve, priseg­ta prie krūtinsaičio ant krūtinės, ir ledkirčiu zonduo­ja sniegą. Jeigu „tiltas“ netvirtas, per jį šliaužte šliaužti. Po to pagrindinė virvė, pritvirtinta kitame krante, jau tampa turėklais. Panašiai sniego tiltais pereinama ir per didžiulius ledyno plyšius.

Persikėlimas ore ištempta virve

Vienas iš sau­giausių būdų, jeigu grupės dalyviai moka gerai jį organizuoti. Šiuo būdu keliamasi per upes, kurių krantai statūs ir aukšti ir juose yra už ko tvirtai pririšti virvę (didelių akmenų, medžių). Sunkiausias dalykas — pernešti ir kitame krante pritvirtinti vir­vę. Yra vienas būdas, kuriuo tai galima padaryti, nepersikėlus į kitą krantą nė vienam grupės daly­viui. Jį galima pritaikyti tik tuomet, kai upė paly­ginti neplati.

Vieta persikelti pasirenkama ties priešingame krante esančiu dideliu akmeniu, už kurio užmetus virvę, ji gerai laikytųsi ir nenuslystų. Virvė turi būti daugiau kaip dvigubai ilgesnė, negu upės plotis. Prie jos vidurio pririšamas 1,5—2 kg akmuo ir, dviese jį įsiūbavus, permetamas per upę taip, kad permesta su juo virvė kristų anapus akmens ir užsikabintų už jo. Kai tai pavyksta, keli grupės dalyviai, smarkiai tempdami, išmėgina, ar gerai laikosi, ir po to keliamasi. Jeigu tokiu būdu įtvirtinti virvės kitame kran­te nepavyksta, ją tenka pernešti, keliantis briste arba kitu kuriuo būdu.

Jeigu galima, reikia, kad pagrindinė virvė eitų per upę į kitą krantą kiek žemyn. Virvę įtempia keturiese, penkiese, kuo smarkiau, kad ties jos vidu­riu kabantis turistas nesiektų vandens paviršiaus. Į kitą krantą permetama ir pagalbinė virvė, kuri turi būti daugiau negu dvigubai ilgesnė už įrengtus tu­rėklus. Jos viduryje užmezgamas vedlio mazgas, ku­ris paskui įkabinamas į persikeliančiojo krūtinsaičio karabiną.

Persikeliantysis užsiriša krūtinsaitį ir į jį įkabina karabiną. Paskui iš tokio ilgio, kaip ir krūtinsaitis, virvagalio padaroma „pasostė“: per karabiną išveriamas surištais galais virvagalis ir susidariusi viena kilpa uždedama ant juosmens, o kita po klubais. Pastarosios kilpos vidurys, prakištas pro kojų tarpą, dar kartą įsegamas į tą patį karabiną, ir tokiu būdu abi kojos atsiduria atskirose kilpose. Pir­miausia ant pagrindinės virvės užkabinamas krūtinsaičio, o paskui „pasostės” karabinas, ir persikeliantysis pakimba horizontalioje padėtyje galva į upės pusę. Prie krūtinsaičio karabino pririšama pagalbinė virvė, ir persikeliantysis, rankomis (su brezento pirš­tinėmis) traukdamasis už virvės, šliaužia, pakibęs ant jos, į kitą upės pusę. Saugantys pagalbinę virvę laiko abiejuose krantuose, vienas išleidžia ją, o kitas tempia į save. Jei virvė kiek nukarusi ir, priartėjus prie kranto, tenka sliuogti ja aukštyn, tai padeda saugantysis, traukdamas už pagalbinės virvės. Jei dalyviams krūtinsaičių neužtenka, jie, susukti ir pri­rišti prie pagalbinės virvės, pertraukiami į kitą krantą.

Nukentėjusiojo pernešimas ant rankų
Nukentėjusiojo pernešimas ant rankų. Rankų „pynutė“. Nukentėjusiojo gabenimas, panaudojant virvę: a – neša vienas žmogus; b – neša dviese

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia