Pirma kelionė: pažintis su istorija

Pirma kelionė: pažintis su istorija

Pradžioje tai buvo mintis tiesiog automobiliu pakeliauti Panemunės keliu žemyn, stojant ir aplankant žymesnius istorinius objektus, išsidėsčiusius pakeliui. Tačiau kelionės metu susipažinome su be galo įdomiais ir didingais mūsų istorijos įvykiais, tad sugalvojome aplankyti visus objektus išsidėsčiusius šiapus ir anapus Nemuno mūsų teritorijoje, stipriau pasigilinant į jų istorijas, paieškant papildomos medžiagos knygose bei internete. Nusprendėme, kad ši, dviejų dienų kelionė, bus įvadinė, pirmam susipažinimui, o sekančias keliones planuosime nuo pat Varviškės kaimo, kur upė pradeda kelionę mūsų šalyje.

Bet dabar noriu pakalbėti apie šios kelionės įspūdžius ir pasidalinti atradimais.

Į Vilkiją

9,00 val. ryto, lapkričio 1 diena. Susikrovę negausią mantą ir užkandžius, skirtus kelionei, iš Vilniaus judame link Vilkijos miestelio. Kadangi Visų šventųjų diena, keliuose mašinų daug, šiaip ne taip nukeliavę 120 kilometrų pasiekiame Vilkiją. Jau leisdamiesi nuo kalno, keliu pavadintų Vydūno alėja, dešiniajame šlaite pastebime medinius laiptus, kurie kaip vėliau paaiškėja veda į Nemuno vingio regyklą. Pasirodo tas vaizdas, kuris žavi kaskart įvažiuojant į panemunės kelią turi ir savo jaukią apžvalgos aikštelę, kurioje, sėdint ant suoliuko, su karštos arbatos puodeliu rankoje, galima tiesiog žvelgti į toli ir svajoti.

Pastatę automobilį vienoje iš kelių stovėjimo aikštelių, įrengtų šalia kelio, vaikštome po miestelį. Dėmesį patraukia apleistas pastatas apsamanojusiais laiptais. Deja, bet kas tai  per pastatas ir kokia buvo jo paskirtis, duomenų nerandame, tad padarę keletą nuotraukų patraukiame į apžvalgos aikštelę.

Į Seredžių

Trumpai pasivaikščioję po Veliuoną, sėdame į automobilį ir traukiame link Seredžiaus. Pakeliui stojame prie Ringovės piliakalnio ant kurio, pasak kronikų, 1364 metais stovėjo Ringės pilis, vienas iš Nemuno gynybinės linijos grandžių. Legenda byloja, kad kadaise, su visu vežimu, į netoliese esanti Šventupį, įvirto kunigas. Po šio įvykio ir pats upelis įgavo vardą “Šventupys”, o jo vanduo imtas vartoti kaip vaistai.

Pats piliakalnis gražiai sutvarkytas, prižiūrėtas. Į jį veda mediniai laiptai, kuriais užlipus atsiveria graži Nemuno panorama. Nuo piliakalnio eina takelis gilyn į mišką, juo paėjėję randame kalvelę, ant kurios viršaus, šalia seno ąžuolo, aukuras. Čia kažkada stovėjęs angelas, bet mes jo neberadome. Vietoje jo sukrauta žabų krūva, ko gero kažkas ruošėsi aukoti Dievams.

Papėdėje stalai su suolais, kur visai jauku ir patogu užkasti. Mes taip ir padarėme.

 

Pasistiprinę toliau judame link Seredžiaus. Čia Palemono kalno papėdėje pastatę automobilį lipame laiptas aukštyn, apsižvalgyti nuo kalno atsiveriančia panorama. Ant šio kalno 1293 – 1363 metais stovėjusi Pieštvės pilis. Per visą laikotarpį ją puldinėjo kryžiuočiai, kol 1363 metais ją pavyko užimti ir sudeginti. Po Žalgirio mūšio pilis buvo atstatyta, minima 1412 – 1413 metais.

Manoma, kad pats kalnas, ant kurio stovėjo pilis, senovėje buvo apeigų vieta.

Nuo kalno, per laukus, kaimo link veda takutis, kuriuo eidami, priėjome bažnyčią, o kitoj gatvės pusėje, iš medžio išdrožinėta graži skulptūra. Pasigrožėję ja, per kapines nusileidome žemyn ir akmenimis grysta gatve grįžome link automobilio.

 

Belvederio dvaras

Sekanti stotelė – Belvederio dvaras, kuris kaip bebūtų apmaudu, vis dar yra pamirštas ir apleistas. Nors tai didžiulė mūsų istorijos vertybė, o ir jį aplankyti atvykstančių turistų čia sutikome net keletą ekipažų. Dvarui beveik 200 metų, jis pastatytas 1830-aisiais. Pagal Prancūzų projektą, jį pastatė Kleopas Burba. Dvaras anuomet išsiskyrė savo architektūra ir prabanga. Dvaro vestibiulyje platūs ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, prie reprezentacinių patalpų, dekoruotų mozaikomis, išklotų parketais, su tapyba lubose, kambariuose stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo reto violetinio atspalvio krištolo sietynai. Rūmų statybą vainikavo triaukštis bokštelis, iš kurio atsiverdavo puikus vaizdas į apylinkes ir Nemuno skardį.

Plačiau apie šį dvarą pasiskaityti ir pasižiūrėti jo viduje darytomis nuotraukomis galite čia.

Na, o mes eidami aplink pastatą ir pro visokius plyšius bandydami apžiūrėti dvaro vidų, padarėme keletą nuotraukų, pasigrožėjome parke augančiais medžiais, parko teritorijoje suradome ir koplyčia, kurioje buvo laidojama buvusių dvaro savininkų giminė.

Veliuona

Asmeniškai man, tai pats jaukiausias, iš visų panemunės miestelių. Kylant į kalną, iš abiejų pusių stūkso didingi piliakalniai, pats kelias grįstas akmenimis, graži, sutvarkyta miestelio aikštė, įrengta suolų, veikia svečių namai. Žodžiu tikra mažo miestelio idilė.

Automobilį pasistatę amatų kiemelyje patraukėme link medinio, Veliuonos dvaro. Šį dvarą 1818 – 1820 metais pastatė Zaleskių giminė, jie taip pat įveisė parką, kuris įdomus tuo, jog jame augantys medžiai nebūdingi mūsų kraštui, jie atvežti iš kitur, o tarp jų ir du reti, gelsvažiedžiai tulpmedžiai.

Pašmirinėję dvaro teritorijoje nužingsniavome link piliakalnių, užlipus laiptais atsivėręs vaizdas pakišo mintį, jog tai tiesiog nuostabi vieta vasaros piknikams ant minkštos žolytės, pasitiesus pledą, gėrėtis fantastiškais, nuo piliakalnio matomais vaizdais, mėgautis geru maistu ir kompanija. Piliakalnio papėdėse įrengti informaciniai stendai pasakoja didingą šios vietos praeitį. Beje, juos beskaitant ir gimė idėja apkeliauti visus šalia Nemuno esančius istorinius objektus.

I piliakalnyje stovėjo Junigėdos (po 1319 m. ­ Veliuonos) pilis, pastatyta 1291 m. balandį. Jau statybos metu ją nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Jie pilį puolė gana dažnai, kol 1348 m. rugpjūtį po 4 dienų apgulties ją užėmė ir sudegino. Vėliau dar daug kartų pilis buvo sugriauta ir atstatyta, bet mes taip giliai nekapstysime.

II piliakalnyje stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta bevardė dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta.

Pasigėrėję piliakalniais, miestelio aikštėje pasėdėję ant suolų, pasišildę šilta arbata bei pasimėgavę čia pat, parduotuvėlėje nusipirktais sausainiais, patraukėme link Raudonės.

Beje, Veliuonos papėdėje dar stovi įdomus objektas – senovinis grūdų sandėlis, bet mūsų apsilankymo metu, jis buvo aptvertas tvoromis, apdėliotas pastoliais, reik manyti remontuojamas. Tik pagalvojus, kiek pamenu savo apsilankymus šiame krašte, ko gero per visą mano gyvenimą jis vis remontuojamas ir niekaip taip iki galo nesuremontuojamas. Keista…

Raudonės pilis

Raudonės pilyje šiuo metu veikia Raudonės pagrindinė mokykla ir tai, mano suvokimu, ko gero pati gražiausia mokykla Lietuvoje. Man ji tokia grynai Hario Poterio stiliaus mokykla, čia greičiausiai ruošiami būsimieji burtininkai ir raganiai. Aš žinoma juokauju.

Ši pilis, pasak informacijos internete, statyta  XVI amžiaus pabaigoje ją pastatė miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas. Vėliau, jau XVII a. antrojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Per savo istoriją pilis ne kartą degė, buvo apgriauta ir vėl atstatyta.

Pasirodo dabar, čia jau galima pasikelti į vieną iš pilies bokštu, bet kadangi lankėmės visų Šventųjų diena, savaime suprantama, pilis buvo uždaryta.

Pasivaikščiojome po parką, šiek tiek pafotografavome ir patraukėme toliau, link Vytėnų pilies pakeliui aplankant Kartupėnų piliakalnį. Per daug nesigraužėme dėl užrakinto bokšto, kadangi pagal planą, tuo pačiu keliu turėjome ir grįžti, tad bokšte apsilankyti galimybę turėsime rytoj.

Kartupėnų piliakalnis

Piliakalnis randasi visai netoli Vytėnų pilies. Istoriniai šaltiniai mini, kad ant jo stovėjo Bisenės pilis, kurią 1283 m. žiemą sudegino Vokiečių ordinas. Tai pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje. Po užpuolimo ji sudeginta, bet vėliau atstatyta. Pulta dar ne vieną kartą, priklausė buvusiai gynybinei sistemai, joje budėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio skiriama įgula.

Šalia piliakalnio aikštelė automobiliams, įrengtas informacinis stendas ir suoliukai, o į piliakalnį veda mediniai laiptai. Gražus, į vakarų pusę atsiveriantis vaizdas nuo piliakalnio byloja, kad tai puiki vieta stebėti saulėlydžius.

Vytėnų pilis

Vienas įspūdingiausių objektų mūsų kelionės maršrute – Vytėnų pilis. Joje yra keletas ekspozicijų, galima pasikelti į vieną iš bokštų, veikia restoranas, o įdomiausia, kad joje įsikūręs viešbutis, beje 4 žvaigždučių.

Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą.

Kadangi patekti į pilį negalėjome, pasivaikščiojome jos nuostabaus parko teritorijoje, aplankėme ant kalvos stovinčią koplyčia. Teritorijoje įrengta nemažai poilsiaviečių, kuriose galima ant laužo pasikepti ką nors skanaus.

Pamažu ėmė temti, tad sėdę į automobilį, nusprendėme, kad šiandien objektų daugiau nebelankysime, o sąraše likusius aplankysime ryt, grįždami. Patraukėme į Lumpėnus, į “Senojo Rambyno” svečių namus, kuriuose kambarį buvome užsisakę iš anksto.

Svečių namai “Senasis Rambynas”

Čia atvykome jau sutemus. Automobilį pastatė aikštelėje ir pasiteiravę dėl užsakyto kambario, buvome palydėti į jį. Tik įėjus į pastatą likome maloniai nustebinti, mus pasitiko autentiška aplinka, būtent tokia, kokia ir tiko lankant istorinius objektus. Didžiuliame kambaryje apstatytame, senoviniais baldais jautėsi istorinis prieskonis. Net kilimėlis vonioje ir rankšluosčiai čia išmarginti tautiniais motyvais.

Atvirai kalbant kambarys pranoko mūsų lūkesčius, už tokią kainą, net nelabai tikėjome, kad galima gauti tokio lygio paslaugas. Šiaip jau esu gana reiklus, bet šį sykį tiesiog likau be žado. Įsikūrę išskubėjome į čia pat esančią kavinę vakarieniauti.

Kas dar mane nustebino yra tai, kad nors svečių namų visi numeriai buvo užimti, naktį čia tvyrojo mirtina tyla, o patogūs lovų čiužiniai mus greitai nugramzdino į gilų, gilų miegutį.

Svečių namai įkurti buvusioje vokiečių-lietuvių mokykloje. Senoji mokykla restauruota ir pritaikyta teikti apgyvendinimo paslaugas stengiantis išsaugoti šio didingo pastato autentiškumą, išlaikant šio krašto stilių eksterjere ir interjere.

Tad jei ateity planuosite kelionę su nakvyne, šiuose kraštuose, nuoširdžiai siūlau apsistoti šiuose namuose, tikrai nenusivilsite.

Rambyno kalnas

Rytas. Vakar per žinias girdėta orų prognozė, kuris skamba – “Nuo pat ryto lis Klaipėdoje, per pietus lietus turėtu pasiekti Kauną, o iki vakaro ir Vilnių” leidžia suprasti, kad turėsime lenktyniauti su lietumi. Tad susikrovę daiktus ir trumpam užbėgę į kavinę arbatos, šiek tiek prieš devynias, pajudam link Rambyno kalno, kuris visai čia pat, vos už poros kilometrų.

Kalnas įdomus ne tik tuo, kad nuo jo atsiveria Kaliningrado srities, bet ir savo istorija. I–VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvų centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis. Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.

Toliau, pavažiavus miško keliuku, senovinės Bitėnų kapinės, kuriose ilsisi vienas iškiliausių mūsų tautos šviesulių Vydūnas.

Dar toliau, gandrų kolonija, bet kadangi vėlyvas ruduo, gandrų sutikti nesitikėjome, tad apsisukome ir patraukėme link sekančio taško Vilkyškių.

Vilkyškiai

Mažo miestelio žmonės užsiėmę savo reikalais, kas važiuoja į kapus, kas pas artimuosius, kas į parduotuvę, o kas taisyti sveikatos iš po vakar. Sėdime automobilyje, stebime praeinančius žmones ir šildomės. Svarstome ar lipti laukan, nes gana šalta. Išlipame, praeiname pro dvarą, kuriame dabar įsikūrusi Vilkyškių seniūnija, pasigrožime parke augančiais ąžuolais, kitoje pusėje gatvės stovinčia bažnyčia, mažomis gatvelėmis. Viskas primena senus laikus, bet tvarkinga ir gražu, netgi jauku.

Ši gyvenvietė buvo žinoma nuo 1289 m., o 1422 m. pagal Melno sutartį Vilkyškiai įsikūrė dabartinės Mažosios Lietuvos vietovėje. Vilkyškių kaimas pirmą karta paminėtas 1551 m., čia pradėjo veikti ir viena seniausių Klaipėdos krašto mokyklų. Vilkyškių miestelis garsėja ir čia 1628 m. įkurtu Mažosios Lietuvos dvaru. Mažosios Lietuvos dvarai skyrėsi nuo likusio krašto dvarų, nes čia nebūdavo kuriamos didikų rezidencijos, dvaras daugiau buvo skirtas ūkiniams reikalams.

Vilkyškiuose mūsų sąraše ir buvo tik ši vieta, tad pasivaikščioję, pasukome link automobilio. Akivaizdu, kad ką pamatyti šiame jaukiame miestelyje yra kur kas daugiau, bet mes lenktyniaujame su lietumi, todėl patraukiame toliau, sutardami, kad čia dar grįšime geriau pasiruošę ir su kur kas gausesniu lankytinų objektų sąrašu.

Viešvilė

Jau važiuojant link Viešvilės, mus pasiveja lietus ir iš suplanuotų aplankyti objektų sąrašo, kuriame Viešvilės rezervatas, tiksliau rezervato pažintinis takas ir Viešvilės upelis, braukiame rezervatą ir paliekame tik upelį. Pakeliui dar “pagoogline” randame informacijos, kad upelyje įrengtas žuvitakis, kas mums kaip dideliems gamtos mylėtojams yra be galo įdomu. Atvykę paskubomis žingsniuojame miestelio parko tiltais ir grožimės. Pučia stiprus, šaltas vėjas, o ant galvų krenta lietus.

Miestelis minimas jau 1402 metais, Kryžiuočių kelių aprašymuose. Nors šioje teritorijoje žmonių gyventa jau nuo seno, mat 1930 m. aptiktas plokštinis, degtinis kapinynas, priskiriamas X – XII a. kuriame rasti dviašmeniai kalavijai, vėliau eksponuoti Karaliaučiaus ir Kauno muziejuose.

Šiek tiek pasilydę, šiek tiek pašalę sėdame į šilta mašinyte ir skuodžiame į sekantį tašką, tikėdamiesi nors trumpam aplenkti lietu, juolab kad ir objektas kurį jame ketiname pamatyti tik vienas.

Smalininkai

Nors dabar jau suprantame, kad padarėme klaidą įtraukdami tik vieną objektą šiame tikrai įdomiame ir istoriškai turtingame krašte. Suprantama, niekada nevėlu klaidą ištaisyti, mes ir ištaisysime. Taigi, mūsų objektų sąraše – Smalininkų vandens matavimo stotis, kuri pasak profesoriaus S. Kolupailos, esanti viena gražiausių vandens matavimo stočių visoje Europoje. Kai buvo statomas Smalininkų uostas, šiai stočiai buvo išmūryti puikūs laiptai matuoklėms pritvirtinti.

Negaliu patvirtinti gerb. profesoriaus žodžių, kadangi nesu matęs kitų Europos miestų, vandens matavimo stočių, tačiau šioji tikrai graži, sumūryta iš akmenų. Tačiau akis kliūna už visur aplink primėtytų šiukšlių, prispjaudytų sėmkių lukštų, pridaužytų butelių.

 

Vytėnų ir Raudonės pilių bokštai

Ir vėl automobilyje, grįždami, lekiame link objektų, kurių durys vakar mums buvo uždarytos. Pakeliui dar nusprendžiame stabtelėti Jurbarke ir papietauti kokioje nors kavinėje. Rankose turime mini turisto gidą, kurį pasiėmėme Senojo Rambyno kavinėje, jame sužymėtos ir vietos , kur keliaujant Panemuniais galima pavalgyti. išsirenkame kavinę “Liuksas”, bet užėję ir pavartę meniu, kuriame be tradicinių kepsnių ir karbonadų, tik burgeriai ir picos, nusprendžiame paieškoti kitos vietos. Taip norisi cepelinų…

Važiuojant Vytauto Didžiojo gatve, prie IKI parduotuvės, akis užkliūna už iškabos “kavinė Nemunas”, pamenu kažkada čia lyg esu buvęs ir valgęs cepelinus. Stojam. Antrame aukšte įsikūrus gan jauki sovietinio restorano stiliaus kavinukė, kurioje padavėja iškart informuoja, jog cepelinai paruošti, o kepsnių teks palaukti. Tobula. Užsisakome cepelinų. Įvertinęs ankstesnę patirti, nerizikuoju ir iškart imu dviguba porcija. Cepelinai čia tikrai skanūs, bet gan maži, tad norint sočiau pavalgyti rekomenduočiau imti dvigubą porciją.

Pasisotinę toliau leidžiamės į kelią, į Vytėnų pilies bokštą, kuris vakar buvo užrakintas. Šiandien viskas kitaip, durys atviros ir susimokėję po 2 eurus pradžiai aplankome karcerio duobe, kurioje grupei turistų gidė pasakoja, kad ir šiomis dienomis, naktį iš duobės girdimos žmonių aimanos. Taip pat apie legendą, kuri byloja, kad iš karcerio, į kitą Nemuno krantą veda tunelis, kurio deja nei Napaleono pasiųsti žvalgai, nei mūsų dienų archeologai deja nesurado. Stačiais laiptai kylam į bokštą iš kurio, pro stoge įtaisytus stoglangius atsiveria miestelio ir Nemuno panoramos.

Apačioje dar apžiūrime tų laikų virtuvės ekspoziciją su kepamų paukščių ir žuvų muliažais ir aplankome čia pat įsikūrusi restoraną, išgerti arbatos, pasišildyti.

Restorane jauku. Meniu atnešusios pardavėjos paprašome tik arbatos, todėl meniu ji nusineša su savimi. Vėliau dėl to pasigailime, nes juk tikrai įdomu pažiūrėti kokius patiekalus ir kokiomis kainomis siūlo pilis. Už arbatą sumokame 2,40 euro, o prie išėjimo randame valgių menių, kurį iškart puolame vartyti. Sunku vertinti neparagavus ir nepamačius patiekalų, bet pavadinimai sužavėjo, autentiški tiems laikams, o ir kainos, manau, tikrai adekvačios. Pavyzdžiui stirnienos išpjovos kepsnys čia kainuoja 15,00 eurų.

Užsidėję varnelę “būtinai grįžti ir paragauti” pasukame link paskutinio mūsų kelionės objekto – Raudonės pilies bokšto.

Valio! Šiandien visos durys mums atrakintos ir susimokėję po 1,50 euro, spiraliniais laiptais kylame aukštyn, į bokštą. Bokštas atviras, po dangumi, jame dar sumontuota pakyla iš kurios geriau matyti. Anksčiau ši pilis turistams buvo užrakinta, tad džiugu, kad tokie objektai po truputi atsiveria, ir mes su malonumu juos lankome.

Prisipildę protėvių Dvasios, naujų idėjų, gerų emocijų ir įspūdžių, patraukiame namo, atgal į Vilnių. Galvoje jau dėliodami mintis apie kilusią idėja aplankyti visus, šalia Nemuno esančius istorinius objektus mūsų šalyje. Šios kelionės pamokos yra atėjęs supratimas, kad lankant istorinius objektus, prieš tai reikia atlikti namų darbus ir susirinkti kuo daugiau informacijos apie tų objektų istoriją. Juk piliakalnis be savo istorijos yra tiesiog kalva ir jos nežinant, tiesiog kalvą ir lankome.

Donatas Greičiūnas

Trackbacks and pingbacks

    No trackback or pingback available for this article.

    Palikite komentarą