Sakoma, keičiasi laikai, nepastovi ir žmogaus laimė. Ir tikrai, — kisdamos gyvenimo sąlygos, palengva, bet pastebimai, maino žmogų nuo viršaus iki apa­čios, kitaip tariant, — iš vidaus ir išorės. Tų reiškinių priežastys — dvasinės ir medžiaginės. Gi sumą reiškinių, keičiančių žmogų iš vidaus ir išorės, mes net pavadiname iškalbingu vardu — mada. Dabar, kalbama, viskas mada. Ir su­kasi žmogus gyvenimo mados rate. Ponas K. Dausa sako, kad mada gali būti net mene ir moksle. Bet mada, taip pat sako, — nusiasmeninimas.

Kiek šių dienų mergaitė yra „nusiasmeninusi“, tikriau, — pasikeitusi, ga­lima palyginti žvilgterėjus į prieškarinės mergaitės paveiksią.

Lygumietė senutė I. Jonaitienė (73 met. amž. iš Ramonaičių kaim.) šit ką pasakoja. —

Po šešių savaitės darbo dienų ateina 7-oji, — poilsio ir maldos diena. Bet ir ši jau nuo išvakarių atneša naujų rūpesčių: reikia save apsižiūrinėti ir pasi­ruošti žmonėms pasirodyti.

Be marškinių, mergaitės vilkėdavo 6-7 palų, aplink kvalduotais, 3 sijonais. Šie — dėl drūtumo (storumo), nes buvo tokia mada: storesnė, — gra­žesnė. Paties viršutinio sijono padalkos siekdavo kojų pirštų galus. Jie — daugiausia marginiai. Apatiniai — pakuliniai, viršutinis — lininis, vėliau — medvilninis. Viršutinis sijonas prie padalkų turėdavo užsiūtą aksomo lanką. Suk­nelių ir kit. moteriškų priedų nežinojo. Apie pasigražinimus nebuvo nė kalbos.

Bliūzė — nažutka — kartūninė; dažnai ji balta. Bliūzė apačioj yra su kvaldeliais — korkėlom. Ji užsegiodama iki kaklo. Rankovės ilgos. Jei piršti­nės ir nešiodavo, tai tik savo darbo — drobinėles. Į bažnyčią eina basos. Kojos iš vakaro pirty baltai nuplaunamos, bet pedikiūras nebuvo dabartinio masto.

Batai — čeverykos — su auliukais, raišteliais suvarstomi, juodi, jukto odos, plačiais, žemais kulnimis (korkomis). Žiemą į bažnyčią eina naginėta, o batus nusineša. Nuėjus — persiauna, o grįždama vėl naginėmis apsiauna. Batus nujuodina suodėmis, tepa mėsa. Prieš 50 metų mergystėje užtekdavo vienos poros batų ir dar ištekėjus galėjo 15 metų nešioti. O tuos pačius, batus paaugus duktė, kur tau, — nubaigia per 2 metu.

Vasarą mūvi savo darbo baltomis, drobinėmis (lininėmis) kojinėmis. Jei jos juodos, — namie nudažytos, raišteliais per kelius pririšamos.

Priejuostė — kvartuks prie išeiginių rūbų būtina. Be jos — nepadoru žmonėms rodytis. Jei kuri mergaitė bažnyčioje priejuostės neturėdavo, Lygumų kleb. kun. J. Rupka išsiimdavo savo nosinį ir mesdavo tokiai: „Še, užsisek, jei neturi iš ko“. Be to, tokias „nedorėles“ išbardavo per pamokslą. Priejuostės bū­davo pirktinės, kartūninės, sujuostos užpakaly pynele.

Mergaitės, eidamos į bažnyčią, tik išėjusios iš gryčios, viršutinį sijoną atsikaišo: jį iki pusės atlenkia ir pakraščius užkiša už priejuostės pynelės.

Karolių nešiodavo 5 – 6 eiles. Jie – įvairūs: raudonieji, tikrieji, stikliniai, margi — spalvuoti ir rausvo gintaro. Labiausiai branginta tikrieji ka­roliai. Jie brangūs, — po 5 rublius. Mergaitė ir ištekėjus nešioja, kol duktė užauga, o vėliau šiai atiduoda ir t. t. Karolių eilės žemai ant krūtinės nebuvo nukabusios, o tik laisvai apie kaklą apviniotos.

Čiūprę supindavo į 2 kasas. Kasos pynimą paįvairindavo plaukų pluoštu, suvytu, kaip virvelė, ir įpintu į ją.

Supintos kasos apsukamos apie galvą ir ties kakta surišama. Sklastymas daroma ties viduriu kaktos. Šukų nebuvo. Šukuodavo su šepečiu, padarytu iš kiaulės šerių. Sagų į plaukus nekišdavo. Galvą plaudavo su šarmu, o kad bliz­gėtų, patepdavo nesūdytais taukais.

Ilgos, storos kasos — mergaitės papuošalas ir jos pasididžiavimas. Kad jos tokios būtų, reikia žinoti, kuo plauti. Kasos geriausia augančios jas trinkiant (plaunant) 1) rugių želmenimis, 2) burokų baltų kotelių skystimu, 3) jaunų bulvių skystimu, kai jos išverda, 4) liepų skystimu (suvirinti liepų žieves ir šakeles; nuo jų net pleiskanos pranykstančios). Geriausiai augą plaukai nuo rugių želmenų. Rudenį jų reikia pasirauti, išvirti ir tuo skystimu galvą trinkti (plauti). Nuo to skystimo plaukai neslenką, nors seniau ta bėda mergaitės nedejuodavusios, — plaukai neslinkdavę. Taip pat labai augą ir stiprūs plaukai esą plaunant savo šlapimu. Šiais „vaistais“ išplovus, dar perplauti šarmu.

Muilas buvo retenybė, tik šventadieniais. Kad burna – veidas nepleiskatėtų, prausdavos pieno išrūgomis.

Skareles gobdavos pirktines, lapuotas, šviesias drobes. Į bažnyčią eina užsigobusi bet kokia skarele. Jei šalta, — dar užsiriša gelumbinę. Nuėjus, prie bažnyčios ar bute, apsiauna kojas, atsileidžia sijoną, užsigobia kita skarele — šilkinėle ar drobinėle. Skarelę gobdavos su snapu (pastoge), o kertes po kaklu tik vieną sykį perpina. Grįždamos persirengia, kaip ateidamos.

Marškinius vilkėdavo ilgom rankovėm; priešais susegami. Nuo viršaus jie iki pusės — pašukiniai, o toliau — iš pavienių išaustų (viena gija ir dvi gijos). Marškiniai ilgumo — iki pusiau blauzdų. Vyrai apie tokius moterų marškinius dainuodavo: „Verpėjos, audėjos lig bambos, lig bambos…“. Mat, jos tiek daug verpia, audžia, o patys marškiniai tik iki pusiau.

Veidrodžių visai nebuvo, o jei ir buvo, tai retenybė. Kuri į veidrodį žiūri, — pajuokiama. Jei sumos laike į jį pažiūrėsi, — velnius gali parodyti savo sėdimąją. Paprasčiausias veidrodis — kibire vanduo.

Ano laiko ridikiulis buvo ryšulys. Kiekviena mergaitė, eidama į baž­nyčią, nešasi ryšulį. Štai baltos drobės skarelė, kartais padėvėta, gobiama. Ant tos skarelės sudėta: atskira skepeta surištos čeverykos, kojinės, stora malda­knygė, į nosinį surišta, pilna šv. paveiksliukų, rūtų šakelių ar kitokių lapelių; didelė languota skara (raudoni, juodi, vyšniavi), — nuo lietaus ir šaltesnio oro; duonos, sūrio, mėsos, į kupūstlapį įviniotos, ir bendrai visas valgis dar su­rištas švaria, drobine skarele; šis tas gastinčiaus buto šeimininkei ar prie bažnyčios sėdinčiai elgetai. Kartais skara nešama ant rankos. Visa tai su­minėta sudaro ryšulio turinį.

Čia pat atskleiskime modernišką ryšulį — ridikiulį. Jame dažnai rasime: pudros baltos ir kremavos, prietaisus manikiūrui, veidrodėlį, šukas, karmino ir juodą paišelį, retą laiškelį ar fotografijų, įv. sagų sagelių, kvepalų, veidui kre­mo ir dar dešimt kitų „būtinų“ daiktų. Maldaknygė kažin kaip jau ir nebepa­togu dėti, nes jai ir vietos nebėra. Paprastai ji namie paliekama.

Be ryšulio, prieškarinė mergaitė dar nešės savo darželio gėlių puokštę. Ji pakely kryžių, kaplytėlę apkaišys, bažnyčioje kur padės ar artimo mirusio kapą padabins. Dalį jų dar pasilieka. Bažnyčioje gėlių taip pat turi. Jas laiko rankoje. Maldaknygę, jei nesimeldžia, laiko pažastyje. Rožančius — kukavinis; kai poterių nekalba, ant rankos apviniotas.

Nosiniai — naminiai, drobiniai.

Mergaitės į bažnyčią eidavo būriu, ne po vieną. Taip pat eidavo ir vaikėsai (vyrai jauni), tik šie atskirai nuo mergaičių. Jei mergaitę pamatydavo enant su vakesu, tuoj apkalbėdavo: „Jau bos vesele“.

Šventadienio popietį praleisdavo apžiūrinėdamos savo laukus, jaunimo su­sibėgimuose. Tuokart viso pradžia ir pabaiga buvo daina.

Šis prieškarinės mergaitės paveikslas anoje apylinkėje buvo prieš 50 metų.

V. Trinka.
“Gimtasai kraštas” 1936 mr. 10-11
Nuotr. elibrary.mab.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia