Punios šilas ir mes

Punios šilas ir mes

Sėdžiu dabar prie kompo po šiandienos žygio “Sengire palei Nemuną”. Žygio metu maniau bus dar viena galimybė išreikšti savo įspūdžius ir susižavėjimą, šia unikalia vieta, tačiau dabar visai ne apie žygį noriu rašyti. Labiau noriu išreikšti savo ne tiek nusivylimą, kiek nuostabą. Nes tai ką sužinojau, sumautai stebina.

Su Nemuno kilpų regioninio parko specialistu Renatu, buvome sutarę susitikti po žygio, jis žadėjo mums papasakoti apie Punios šilą. Tad pabaigę žygį, susitikome sutartoje vietoje ir susėdę ant pievelės šnektelėjome apie šios vietos išskirtinumą ir apie tai, kokia situacija yra šiuo metu. Apie tuos dalykus ir noriu dabar rašyti.

Sužinojau tikrai įdomių dalykų, – pvz., kad ir tai, jog kai kurie ten nukirsti medžiai yra nukirsti todėl, kad juos užpuolė Kinivarpos. Nors iš esmės, tokiam miškui kuris nėra liečiamas žmogaus, net kinivarpos nėra baisios. Tiesiog tokie įstatymai, kurie įpareigoja užpuolus kenkėjams kirsti. Tiesa ta, kad šie kenkėjai baisūs miškams, kuriuos tvarko žmogus, o žmogaus nepaliestame miške įsijungia imuniteto mechanizmas. Bėgant laikui, vietose kur įsiveisia kinivarpos, eglės tampa sakingesnės, ima augti kitokie medžiai, kuriems kinivarpos nebaisios. Taip pat pagausėja populiacija tais vabzdžiais besimaitinančių gyvūnų ir miškas pats užkertą kelia kenkėjo plitimui. Galiausiai su juo ir visai susidoroja.

Kalbant apie gamtą, apie jos ateitį ir perspektyvas ko gero neliūdėti neišeina. Kalbėjome apie nykstančias rūšis ir apie tai, koks to ryšys tarp miško. Pvz. ąžuolai, jie žaliuoja 400 – 600 metų. Būtent pasiekus tokį amžių aplink šiuos medžius ima formuotis jiems būdinga ekosistema su visa fauna ir flora. Bėda ta, kad ąžuolo mediena viena brangesnių, ji be galo reikalinga žaliava verslui ir pramonei. Todėl pas mus ąžuolai pjaunami vos tik sulaukę brandos, kuomet jiems būna 200 metų, tad jie nepasiekia to amžiaus, kuomet tampa vertingi gamtai. To pasekoje tiesiog nelieka terpės veistis tam tikroms rūšims ir jos išnyksta.

Kalbant apie patį šilą, pasirodo tai tėra tik išlikę, dar žmogaus nepaliesti, sengirės lopynėliai visoje teritorijoje vadinamoje Punios šilu. Kažkada tai buvo 10 000 ha teritorija, kurios šiai dienai tėra išlikę tik 2700 ha, kurie ir išsidėstę visoje Nemuno kilpoje. Nors ir buvau ir savo akimis mačiau, bet negaliu patikėti tuo, jog toje likusioje teritorijoje yra vykdoma ūkinė veikla.

Protu nesuvokiama

Nors čia ir draustinis, bet toliau pavadinimo popieriuje tai neina. Iš tikrųjų čia stovi medžioklės bokšteliai, kuriuose užkėlę savo riebius užpakalius tyko, prie šėryklų maitintis ateinančių gyvūnų, tie, kam leidžiame būti įtakingais… Iš vienos pusės galbūt turėčiau būti dėkingas jiems žiūrint iš perspektyvos, kad neleidžia pamiršti istorijos ir savo pavyzdžiu parodo kaip būdavo gyvenant tarybinėje santvarkoje, po blatu. Aš pats dar per jaunas tuo metu buvau, kai toks modelis egzistavo, pats nepamenu, “ačiū”, jog yra kas primena. Nors tokius “istorijos mokytojus” norėčiau matyti uždarytus plieniniame narve, Grūto parke, maitinamus iš aliuminių dubenėlių. Ir girdomus iš emaliuotų, geležinių puodelių, arbata su cukrumi…

O kas galutinai damušė ir privertė purtant galvą sau užduoti klausimą ar tikrai taip gali būti ar kažko vis tik nepajėgus mano protas suprasti. Tai ką vis dar turime išsaugoję iki šių dienų, kalbu apie unikalų ir nepaliestą mišką. Žodžiu šiuo metu yra svarstomas klausimas ar suteikti statusą šiam lopynėliui ir jį išsaugoti. Tai vienas iš pačių vertingiausių Europoje girios plotelių. Alternatyva būtų paversti Punios šilą eiliniu mišku, kuris taptu tik medienos auginimo plantacija…

Baisiausia čia man net ne pačios girios likimas, baisiausia man yra tai, kad ar aš čia tikrai nepajėgus kažko suvokti, kad aplamai yra svarstomi tokie klausimai ar esu tiek kitoks, kad man tai nesuprantama. Tiesiog žiūriu savomis akimis ir matau, kaip stengiamasi sunaikinti viską ką tik įmanoma sunaikinti… Nejau tai tikrai vardan pinigų???

Trackbacks and pingbacks

    No trackback or pingback available for this article.

    Palikite komentarą