Putra

Tie kas esate “palaikinę” mūsų FB puslapius “Gowild.lt” arba “Gowild.lt virtuvė” žinote, kad ištaikę tinkamą orą ir suradę žiupsnelį laisvo laiko, mėgstame gamtos apsupty, ant karštu laužo žarijų, pažvanginti puodais, keptuvėmis ir “pasukioti” ant iešmų persmeigtus mėsos gabalus ir gabalėlius. Tiesiog turime silpnybę geram maistui ir jo ruošimui.

Visiškai nesenai toptelėjo mintis, – o kodėl nepabandžius gaminti patiekalų, kuriais mėgaudavosi tolimi mūsų protėviai dar tais laikais kuomet pagrindinė transporto priemonė būdavo arklys, miestų gatvės būdavo grindžiamos akmenimis, nebūdavo nei elektros nei dujų, o šiltas maistas būdavo gaminamas laužo liepsnose arba žarijose. Tad eilinį sykį ištaikę progą, movėme į gamtą įgyvendinti šios savo idėjos.

Pirmam kartui pasirinkome nesudėtingą patiekalą, kuris buvo populiarus XIII a. virtuvėje ir ne tik virtuvėje, jį dažnai gamindavosi kelionių metu. Tai vos iš kelių, paprastų ingredientų pagaminamas srėbalas skrandžiui užkimšti, kurį vadindavo – putra. Paprastai šiuo patiekalu būdavo užsrėbiamas prašmatnesnis maistas, kurio dažnu atveju nebūdavo daug. Tad iki pilno pasisotinimo, srėbdavo putrą.

Putros receptas

Gaminamas šis srėbalas visiškai paprastai ir jei jau kalbant detaliai, pradedame nuo gražios vietos pasirinkimo gamtos apsuptyje. Išsirinkus vietą, užsikuriame nedidelį laužą, virš kurio liepsnos kabiname katilėlį su vandeniu. Vandenį užverdame. Kadangi mes norėjome padaryti prabangesnę putrą nei tokią, kurią kasdien vartodavo mūsų protėviai į ją pridėjome perlinių kruopų, kurias prieš tai išmirkėme. Nors paprastai šis patiekalas būdavo verdamas be jų.

Taigi į verdantį vandenį suberiama gerą saują mirkytu, perlinių kruopų. Jos paverdamos iki kol suminkštės. Tuomet supilami miltai. Pilant miltus nuolat maišoma, kad nesusidarytu gumulai. Miltai kiek paverdami, žinoma nepamirštant maišyti ir tuomet įpilamas šlakelis pieno. Anais laikais buvo laikoma, kad juo daugiau putroje miltų ir pieno buvo, juo skanesnė putra išeidavo. Net būdavo posakis, – “Duok Dievali, – pievoj karklyną, putroj kankolą“.

Nesu tikras kaip anais laikais būdavo su druska šiame patiekale, ar paprastai jį sūdydavo, o gal druska buvo per daug brangi, kad ją dėti į tokį srėbalą. Kaip ten bebūtų, mes vis tik pasūdėme ir teisingai padarėme. Pats putros skonis tikrai neblogas, tik mes, pripratę prie sotaus gyvenimo ir galimybės visko visuomet rasti parduotuvėje į ją įdėjome kiek per daug miltų, tad mums ji gavosi tiršta kaip košė. Jei virtumėm dar kartą, į 1,5 l. putros, dėtumėm apie pusę saujos miltų.

O šiaip neabejoju, kad tai tikrai ne pirmas ir paskutinis kartas, kuomet verdame šį srėbalą. Kokios nors žvejybos metu ar stovyklaujant, virš laužo, katiliuke ji virs dar tikrai ne kartą. O skaitantiems rekomenduoju išbandyti ir susipažinti su šiuo mūsų senovinės virtuvės receptu iš arti.

Trackbacks and pingbacks

    No trackback or pingback available for this article.

    Palikite komentarą