Reljefas ir jo vaizdavimas

Topografinius ženklus įsiminti ir jais naudotis ne­sunku. Šiek tiek sudėtingiau vaizduojamos ir sun­kiau išskaitomos įvairios žemės paviršiaus formos. Pagal reljefo sudėtį vietovė gali būti lygi, kalvota arba kalnuota. Nelygų reljefą sudaro šios pagrindi­nės iškilusios ir įdubusios formos. Kalnas (kalva) — iškilusi aukštuma, kurios šlaitai nuo jos aukščiausio taško — viršūnės — žemėja į visas puses. Gūbrys — viena kuria kryptimi ištįsusi aukštuma. Smailas (aštrus) gūbrys vadinamas ketera. Kalnai (kalvos) ir gūbriai gali jungtis į sudėtingas grandines — kalna­gūbrius (kalvagūbrius). Linija, kuri eina per aukš­tuosius taškus ir skiria priešingus kalnagūbrio šlai­tus, vadinama takoskyra. Takoskyros pažemėjimas tarp dviejų viršūnių — balnakalnis. Jei per balnakalnį veda kelias, jis vadinamas perėja. Dauba — įdubusi vietovės dalis, kurios šlaitai kyla nuo že­miausios vietos — dugno — į visas puses aukštyn. Raguva — ištįsusi dauba, kurios dugnas žemėja į ku­rią nors vieną pusę. Jei raguvos šlaitai statūs (ap­griuvę), o dugnas — siauras, tai ji vadinama griova. Slėnis — iš dviejų pusių šlaitais atribota toli nusi­driekusi žemuma. Raguvos, griovos ir šiaip įvairių daubų virtinės paprastai yra tokių slėnių atšakos. Linijos, kurios jungia žemiausias įdubusių reljefo formų vietas, vadinamos talvegais. Slėnių talvegais paprastai vingiuoja upeliai arba telkšo ežerų virti­nės (kartais — pelkės). Kalvagūbrių ir slėnių šlaitai pjūvyje gali būti išgaubtos, įgaubtos arba laiptuotos formos. Pastarieji vadinami terasomis.

Izohipsės ir jų vaizduojamos reljefo formos
Izohipsės ir jų vaizduojamos reljefo formos: 1 — kalva: 2 — dauba; 3 — gūbrys; 4 — raguva; 5 — balnakalnis; 6 — slėnis

Topografiniuose žemėlapiuose reljefas paprastai vaizduojamas izohipsėmis, t. y. linijomis, jungian­čiomis virš jūros lygio vienodai iškilusius taškus. Izohipsių esmę nesunku suprasti, žinant, kad kiek­viena izohipsė, jeigu iki jos pakiltų jūrų vanduo, taptų kranto linija. Banguotas reljefas vaizduojamas ištisa uždarų ratų ir vingiuotų linijų sistema, kurioje pagal izohipsių pavidalą ir santykį su kitais topo­grafiniais ženklais galima ne tik atpažinti visas anksčiau aprašytas reljefo formas, bet ir jas išma­tuoti. Kad būtų lengviau reljefe orientuotis, dar var­tojami papildomi ženklai. Statmeni izohipsėms brūkšneliai rodo, kuria kryptimi paviršius žemėja. Izohipsių trūkiuose įrašyti skaičiai rodo jų absoliu­tų aukštį, o pačių skaičių viršus visada atkreiptas į ten, kur aukščiau. Atskirų taškų aukščių atžymos žymimos iškiliausių kalvų viršūnėse ir kartais ties ežerų vandens linija.

Maršruto profilio brėžimas panaudojant izohipses
Maršruto profilio brėžimas panaudojant izohipses

Žinant dviejų gretimų izohipsių aukščio skirtumą (paaukštėjimą) ir išmatavus statmena izohipsėms kryptimi tarp jų esantį atstumą, nesunku nustatyti ir šlaito statumą. Lėkštų (iki 25° statumo) šlaitų jį ga­lima apskaičiuoti pagal tokią formulę:

Šlaito statumo nustatymo formulė

kur a — paaukštėjimas, b —atstumas tarp gretimų izohipsių. Tose vietose, kur šlaitų statumas prašoka 40 — 45°, izohipsės pakeičiamos nemasteliniais skardžių ženklais. Ten, kur paviršius lėkštas, gali būti punktyru nubrėžtos tarpinės izohipsės, kurių paaukštėjimas lygus pusei arba ketvirtadaliui pagrin­dinių izohipsių paaukštėjimo.

Stambaus mastelio kartoschemose reljefas dažnai šešėlinamas. Šlaitai iš kurios nors pusės padaromi tamsiai pilki, o lygios vietos paliekamos baltos. To­kiose schemose gerai matyti bendras reljefo pobū­dis, takoskyros ir talvegai. Reljefą matuoti tokiose schemose, deja, negalima. Apie šlaitų statumą čia sprendžiama tik santykinai, pagal šešėlių tankumą: kur tamsiau, ten stačiau.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia