Šiuo metu kaime pats vestuvių įkarštis. Tačiau tik retai kur dar prisilaikoma senųjų papročių, ku­rie, kaip matysite iš žemiau tal­pinamų aprašymų, tikrai įdomūs.

Pirmoji vestuvių dalis įvyksta jaunosios tėviškėje, o antroji — jaunikio. Pavakariu vestuvinin­kai su didžiausiu triukšmu jau­nuosius palydi jaunojo tėviškėn. Jaunikio kiemo vartai parėdyti šalyvarčiuose įsmeigtom į sniegą kaspinuotom margais popierėliais eglutėm ir raudono buroko žibin­tais.

— Ulia ulia Čiurlio veselija! — šaukia prie kiemo vartų priva­žiavę su margais jaunosios kraičiais šauniai apsirėdę kraičvežiai.

Kraičvežys ant vartų užsvėrė margą juostą, o vartų sargybą apdovanojo pyragais, tokiu būdu išvadavo vartus kraičiams įvežt ir jauniesiems pravažiuot.

Pagal senovės paprotį, kad jaunųjų gyvenimas būtų vaisin­gas ir gėrybėmis turtingas, nuvežus jaunamartę į jaunikio tėviš­kę, pirmąją naktį jaunieji turi miegoti klėty, nors ir didžiausias šaltis būtų. Ten pat klėty sude­dami ir jaunamartės kraičiai.

Klėtis užrakinta, nei kraičių, nei jaunųjų į ją neįsileidžia dykai. Klėties duris kraičvežys išperka užrišdamas ant jų gražią juostą. Jaunosios pajaunys gauna raktą ir atrakina klėties duris. Kartu su juo klėtin įeina kelios moterys, to kaimo kaimynės kaipo vestu­vių viešnios. Įėjusios klėtin su­gula į jaunųjų lovą, vaitoja, de­juoja, nuduoda sergančias ir pra­šo vaistų. Jaunamartės vedžiai turi marčiai lovą pakloti. Vieš­nios veltui lovos neužleidžia, rei­kalauja išperkamųjų dovanų. Lo­vos išpirkimas ilgai užsitęsia ir daug padaroma įvairiausių juokų ligi išvaduojama užimta lova. Pa­jauniai žino, kad lovai išpirkti reikia saldžiosios degtinėlės ir vestuvių pyragėlių, tuomet lova bus laisva, bet jie geruoju šių dovanėlių neduoda, moterys turi mokėti išgauti. Vieton skanaus gėrimo, atneša buteliuką burokų rašalo, pripylę stiklelį užgeria pajauniai į lovoje gulinčias „ligo­nes“:

— Į sveikatą, kaimynėlės! Atata, kaip gardu! — šaukia pasipurtindamas nuo šlykštaus rašalo.

Moterys duodamo gėrimo pa­ragauja, bet negeria ir sako:

— Duokite mums baltųjų ma­rių vandenėlio, tai mes būsime sveikos ir užleisime lovą!

Atneša pajauniai buteliuką raudonos saldžiosios arielkėlės ir vėl užgeria į moteris. Jos, supratusios, kad čia tikroji, priima gėrimą ir saldainius su pyrageliais. Išbėgiodamos iš lovos, pa­lieka lovoje parėdytą didelę lėlę, panašią į suvystytą kūdikį.

Pajauniai turi jaunųjų lovą pa­kloti. Jaunųjų lova turi būti pa­klota nauja, dar niekieno negulėta pataline ir pridėta naujų ru­ginių šiaudų, kad rugiai jiems ge­rai derėtų.

Išėmę iš lovos senąją patalynę ir šiaudus, pajauniai suriša juos gražia juosta, kuri dovanojama tam, kas atsiima senąją patalynę.

Reikia jaunųjų lovai įkloti šiaudų kūlys, bet niekas neduo­da, sakosi, neturį. Prie klėties laukia keletas žiopsotojų, įvairių pusbernių. Pajauniai berniokus siunčia į kaimą pavogti kur iš pastogės kūlį ir už tai žada dova­nų. Bematant šie ir atvelka gerą kūlį ruginių, žinoma už tai gauna vestuvių pyragėlį.

Į tuščia lovą susilipa bent ke­turi vyrai ir visi susikibę kupeton dainuodami šoka kiek tik sveika­tos turi:

— Ulia ulia au sugulė Čiurlio lovon veselia!
— Ulia ulia čiūčia liūlia Čiurlio lova supuvusi!

Bematant senoji lova triokšt ir sulūžo.

— Na, vyručiai, ar aš nesakiau, kad ši lova persilpna mūsų jau­niesiems. Padarysim jiems naują — žalio ąžuolo, kaip plieno!

Suradę kirvius ir piūklus eina pajauniai ieškoti lovai medžiagos. Kiemo tarpvarty auga ąžuolas. Priėję prie medžio sako:

— Nukirskime šį ąžuolaitį, tai ir bus puiki jaunųjų lova!

Namiškiai pastebėję besiruo­šiančius tarpvarčio ąžuolą kirs­ti, puola atimti kirvius. Negavę kirvių, esti priversti duoti me­džiagos. Gavę atatinkamos me­džiagos, pajauniai bematant ir padaro lovą. O jaunųjų klėties lova labai paprasta. Ji viena savo kerte sujungta su klėties sieną ir čia daugiau nieko nereikia. Ant­roji lovos kertė susidaro iš vie­nos kojos ir dviejų šoninių briaunų. Lovos apačia išklota lento­mis, o po jų parištos dvi storos kartys.

Padarę naują lovą, pajauniai vėl mėgina ją ar bus pakankamai stipri. Susilipę lovon keli vyrai šoka ir dainuoja.

Lova nauja ir tvirta, nors kaip joje smarkiai šokinėjo — išlaikė nelūžusi. Kad nelūžtų, apačioje lovos pariša atsargai storą šien­kartę.

Lovą pakloja kraičvežių tik ką atvežtu nauju kraičiu. Bai­giant klot, po pagalviu padeda duonos kepalą ir pyrago bandelę. Toji duona ir pyragas yra atvež­ta iš jaunosios tėviškės įvyniota į patalus, kuriuose jaunieji gulės. Kad jaunamartė atitekėjo su savo raugu — su nauja ir gardžia rūkštimi.

Paklojęs lovą, vyriausias pa­jaunys peržegnoja ją ir pabučiuja patalą, kad jaunųjų lova būtų laiminga ir vaisinga.

Jaunųjų lovą pakloję, pajauniai duris užrakina, o raktus pasikišę savo pajuostėje saugo.

Svočia po vakarienės jaunuo­sius vadina klėtin gulti sakyda­ma:

— Gana uliot, prašom, martel, pasilsėti iš didžiosios kelionėlės!

— Laimink, Dievuli, jūsų jau­nas dienas, kad jūs meilėje abu­du gyventumėte, kaip vienas ir susilauktumėte didelę ir sveiką šeimynėlę! Likite sveiki, iki ryto­jaus vieni!

Dar jauniesiems klėty tebemie­gant, einama su tam tikromis apeigomis jų kelti. Prie klėties ateina kaimynai ir giminės, atsi­neša porą pėdų nekultų rugių, pa­sitiesia ant prieklėčio ir kulia gražiai sutardami spragilais. Jau­nieji gal seniai nemiega, bet ty­čia laukia apeiginių jų keltuvių. Šeimininkė — vestuvių virėja at­sineša geležinę keptuvę, mergos atsineša puodus ir skambina — jaunuosius žadina. O muzikan­tai prie klėties durų trankiai gro­ja keltuvių maršą. Kūlėjai dai­nuoja:

— Kelkis, marti, ilgai miegi, apsuk girnas, kiaulės žviegią…

Prie klėties sunešama įvairiau­si ūkio padargai ir namų apyvo­kos daiktai. Suneštus daiktus iš­deda ant tako, kuriuo jaunieji pirmoryčiuosoe vedami iš klėties į gryčią, kad jiems primintų var­gelį ir sunkiuosius darbelius, ku­ris jiems teks vargti nuo šios die­nelės.

Jaunųjų keltuvės labai triukš­mingos ir linksmos. Skamba mu­zika ir daina, žvanga visokiais balsais, puodai, bliūdai, petelnės, pečiadengtės, piūklai ir kiti ūkio įrankiai. O kaimynai ir giminės šaukia jaunuosius:

— Mūsų marti tinginė, mūs martelė miegalė!
Ulia ulia veselė, ulia Čiurlio veselė!

Nusibodus keltuvių triukšmui, jaunieji praveria klėties duris. Jaunikis įteikia raudonosios bu­telį muzikantams už prikėlimą.

— Sveiki, jaunieji, kaip gerai miegojot! — šaukia sveikindami jaunuosius.

— Jauna mergelė, minkšta lo­velė, per trumpa būva man ši nak­telė !.. — Atsako jaunikis.

— Kad judviem, vaikeliai, gy­venime niekad nebūtų per ilgos ir nuobodžios nakties, — linki ge­rieji kaimynėliai.

Jaunikio močia ateina klėtin kibirą vandens nešina jaunųjų prausti. Jaunieji abu vienoje praustuvėje nusiprausia ir vienan abrūsan nusišluosto, kad jie meilėje abu gyventų kaip vienas. Jaunikis nusiprausęs įmeta į van­denį, kuriame jiedu prausėsi, si­dabrinį muštinį. Tas pinigas do­vana jaunųjų prausėjai.

Po praustuvių įeina klėtin še­šuras (jaunikio tėvas). Paima marčiai už rankos. Marti tuojau pakšt ir pabučiuoja šešuro ran­kon, o svočia užsveria jam ant peties arba sujuosia baltos dro­bės stuomenis. Tėvas marčią ve­da gryčion. Muzikantai trankiai groja lydėtinį pirmoryčių maršą. Aplinkui stalą 3 kartus apvedęs marčią, šešuras ją pasodina greta jaunikio. Pasodinęs marčią už stalo, jaunikio tėvas, lyg ir per­leisdamas jiems savo gaspadorystę, pasako pamokslą, kaip jaunie­ji turės gyventi ir palaimina jų naują gyvenimą.

Po pusryčių jaunajai nuima rū­tų vainiką.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia