Fotografas

Ilgus amžius pati save laisvai globo­jusi mūsų krašto gražioji gamta štai nustojo savo savotiškumo. Garbingi, dievinamieji anų laikų šventieji ąžuo­lynai negailestingai buvo jei ne visai išterioti, tai jau anuomet smarkiai praretinti. Daugiausia kliuvo tiems tų ąžuolynų paskiriems galiūnams, kurie dėl savo grožio, dėl aukštai iškilu­sios plačios viršūnės, dėl dangaus šviesos nepraleidžiančios lajos, padė­jo po savo aprumbėjusiomis šakomis skleisti kilniųjų apylinkės išminčių gi­liąsias paslaptis, teikti įpykusiems dievams atgailos aukas, saugoti am­žinąją ugnelę.

Kur tos jau gulsčia linkme augan­čių viršūnių pušys, kur liepos šimta­metės, jovarai, kur guobos plačiaša­kės?

Nuseko ežerų vandens, — stebisi girios, miškai, — nebėra po jų kojo­mis veidrodžio skaidraus, kuris sklei­dė jų grožį aukštyn ir žemyn.

Upių ir upelių nuslūgo vagos, — styri uolos nejaukios, — vos bečiur­lena jų tarpais šaltųjų versmių gai­vus vandenėlis.

Apiro pilys. Alkai išretėjo. Susmu­ko aukurai gimtojon žemelėn…

Ąžuolų šventųjų paskutinieji palikonys suskaldyti, tiesa, vaškuoti, bet po kojomis išlepusių žmonių pakloti…

Šiandien nieks nebetūno, nieks nebeglūdi. Kinta viskas. Keičiame vis­ką. Kintame ir patys!

Praūžęs žiaurusis karas nutrynė daugelį senovės įžymybių, iškeitė gy­ventas aplinkumas, pakeitė tiltus, ke­lius, iškirto girias, nudegino, suardė kaimus seniausius, išblaškė žmones po svetimus kraštus.

Atgimęs vėl nepriklausomas kraš­tas ėmė gyventi persilaužimo metą. Valdovų svetimų amžiais slopinti tė­vynės sūnūs subruzdo tvarkytis, ėmė naujoviškai kurtis, — laisvi griebėsi atstatinėti nuniokotą, vis slopinamą gyvenimą. Ir šie kilnūs darbai ardo nesenai vyravusį krašto vaizdą.

Viskas, tarsi, tik ir buriasi tam, kad ardytų esamą grožį, kad neleis­tų jo mūsų vaikams matyti.

Nebe tie padargai, nebe tie įran­kiai! Kas beverpia, beaudžia! Pasidairykim… Ar tai kaimas, dvaras ar miestelis. Ar laukas, pieva ar miške­lis. Ar kelias, tiltas ar lieptelis. So­dyba, trobesiai. Ginklai, įrankiai. Dvaro rūmai ir seklyčia. Varpinė ir bažnyčia. Klebonija ir dūminė pirkia. Darbas, darbininkas. Amatas, ama­tininkas. Prekė, pardavėjas. Žydas, geradėjas. Mokykla ir vaikai. Šven­torius ir kapai. Vartai, spragos, kišinys ir bet kuris kitas, dalis ar visas, žmogaus padarinys.

Štai temos, kurios sukels vaizdų gausybes. O kas būsimoms kartoms atstatys tuos praeities vaizdus?

Mes, fotomėgėjai, turime galingą ginklą — fotografiją, mes, kaip vienas, užkirskime kelią mūsų krašto senienoms dingti, mes išsaugokim etnografinius paminklus, mūsų surinktoji medžiaga tebūnie gausingiausias ateičiai pra­eities šaltinis.

Tenežūnie tas, kas pigiai mūsų gali būti išsaugotas.

I. Končius

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia