Sekimas ir žvalginėjimas

Tai menas, kurio skautai privalo mo­kytis. Pėdsakas yra ženklas, kurį petėmijus galima daryti išvadų. Ženklų esa­ma sekančių: žmogaus ar gyvulio pėda, nukirsta šaka, sudaužytas butelis, popier­galis, papirosas, degtukas ir t. t. Kokią galima padaryti išvadą, pavyzdžiui radus ant kelio keletą nudegintų degtukų? Ma­nome ką nors uždegus papirosą vėjui pu­čiant. Kažkur skaičiau, kad tūlas žmo­gus iš trumpų, giliai įspaustų pėdų suvo­kęs ėjusį tuo keliu našulėtą žmogų; to­liau jis pastebėjęs po medžiu sumintą žo­lę — žmogaus sėdėta; ne prie pat med­žio, o kiek atokiau, — vadinasi neštas ant nugaros našulys; ten pat gulėjęs di­delis akmuo, prie jo mažas, o aplink jų sudaužyti slyvų kauleliai — reiškia to žmogaus ilsėtasi ir valgyta.

Iš keletos laužų nesunku atspėti, kiek skilčių stovykloje būta. Iš maisto liekanų kiekio ar sąšlavų — ar ten skautų ar vargšų baltarankių stovyklauta.

Senovės laikais Aleksandro Makedo­niečio kariuomenė vijosi persus, iš pėd­sakų nuvokdama žygiuotės kelią, o iš arklių mėšlo — priešų stovyklas. Tuo būdu įspėdavo ir pėdsakų palikimo laiką.

Galime sužinoti daug dalykų, jeigu tik juos tėmysim ir tirsim. Pradėkim nuo žmogaus pėdsako. Plikos kojos pėdsakas mums turi pasakyti, ar jį palikęs yra vyras, ar moteris, ar vaikas. Lengva pa­žinti kaimiečio pėdsakas iš plačių pirštų, ir kaime besivėšiančio miestiečio pėdsa­kas: kojapirščiai labai suglausti, nes nuolat buvę batų suspausti.

Indiečiai pažindavo baltodžių pėdsakus iš pirštų kreipimo į šalį, keliant koją nuo žemės; baltodžių pėdsakai yra nevienodi, nelygūs, gi jų pėdsakas lygus, lyg gyvu­lio. Kaimiečio batas paprastai plataus pryšakio, miestiečio — amerikoniškos ma­dos, kareivio kaustyto pado. Gerai įsi­žiūrėkime į savo pėdą. Jos ilgis 26 – 30 cm. Atmink savo batų num.; numerių esama išreikšta cm. ir coliais. Plotis 8 – 10 cm. Viso žingsnio ilgis nuo pėdos ligi pėdai apytikriai. 75 cm. Iš šitų da­vinių galima nuvokti eisenos greitumą. Mažas, tiksliai įspaustų lygių pėdų žing­snis rodo lėtą eiseną, didelis, tvirtas, ne­vienodo gilumo pėdų žingsnis — greitą eiseną arba ir bėgimą. Be tų esama ir kitokių pėdsakų. Kartais atsitinka rasti ir vyžų pėdsakus, kiek panašius į auto­mobilio ratų pėdsakus. Ant sodžiaus ke­lio tenka matyti tarsi kokių sparnų įdrės­kimo žymes — tai kaimo moterų sijonų apvadžionių pėdsakai.

Prieisime ir arklio pėdsakus. Ar žinot, kaip arklys kojas stato? Pirmiau dešinę pryšakinę paskui kairę užpakalinę ir t. t. Viena kazokų arklių rūšis stato iškarto abidvi vienos pusės kojas. Kaip išrodo pirmagalinė kanopa? Beveik taisyklin­gas apskritas ratukas. O užpakalinė? — Pailgas, didesnis ir tvirtesnis pasagos pavydalo ratas.

Arklių pasagos esti paprastos ir su įsukamais gripais. Kaimuose, ypač smė­lingose vietose, arkliai kartais visai ne­kaustomi. Nekaustyti bėginėja taip jau dar nesuaugę kumeliukai. Gripais arkliai žiemai kaustomi, o kitur ir vasarai. Plen­tais važinėjant, kiekviena pasaga kausto­ma trimis gripais: vienas pryšaky ir šo­nuose po vieną.

Lenktynių arkliai arba visai nekausto­mi, arba kaustomi tam tikromis lengvo­mis pasagėlėmis. Pasistenkit kada nors jas pamatyti.

Arklio žingsnio ilgis, einant žengte, ly­gus žmogaus žingsniui, būtent, 75 – 85 cm. Įkinkytas arklys žengia mažesniais žing­sniais, kurių didumas pareina nuo veži­mo sunkumo. Bėgant arkliui riščia, jo žingsniai ilgėja iki 130 – 150 cm. Bėgant šuoliais, — 2,5 metro; zovada, — net ligi 5 metrų.

Eidamas žengte, arklys pasturgalinę koją pataiko į pirmagalinės pėdsaką, grei­čiau žygiuojant — užpakalinė peržengia pirmagalinės pėdsaką. Jeigu dešinieji pėdsakai tvarkingi, o kairieji ne, jei pav. kairioji užpakalinė užuot peržengus, palieka pirmagalinės užpakaly, vadinasi kairė koja nesveika. (Geriausia nubrai­žyti atatinkamus pėdsakus ir paklausti, kuria koja arklio šlubuota, o paskui pa­aiškinti, kaip tat atskirti).

Vertė Baltoji Šiaurės Meška.

® “Skautų aidas” 1925 m. sausio mėn.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia