Senovės tikybos pėdsakai yra išlikę žmonių prietaruose, padavimuose, pa­sakose apie vaiduoklius, velnius, piktąsias ir blogąsias dvasias. Tačiau jie krikš­čionių religijos įtakoje yra per daug sumišę, ir jų analizas tegalimas plačiais moksliniais metodais. Čia tik patiekiame žalią medžiagą, kiek dar jos užsiliko Padubysio valse. (Šiaulių apskr.) liaudyje.

Kiek ryškesnis žmonių vaizduotėje rūsčiojo dievo Perkūno prisimini­mas ir savotiška pažiūra į įv. gamtos reiškinius, ypač į audrą ir perkūną, žadi­nančius baimės ir pagarbos jausmą aukštajai būtybei. Užsilikęs dar plačiai ir medžių gerbimas, ant kurių kalamos koplytėlės ar kryželiai. Tokius medžius ne tiktai gerbia, bet ir laiko šventais; juos nukirsti — nuodėmė.

Upių bei slėnių čia negarbina, bet yra šaltinių, laikomų šventais, ir tikima, kai kurie jų turį stebuklingą galią gydyt, pav.: 1) Saudininkų stebuk­lingas šaltinėlis (prie jo mūrinė koplytėlė) Dubysos kalno šlaite, šalia Kelmės — Tytavėnų vieškelio, kuriame žmonės, keliaudami į atlaidus, dažnai prausiasi jo vandeniu ir dažnai stebuklingai išgija, 2) Šilo-Padubysio ir 3) Karauskių kaimo kryžiai — koplytėlės prie upelio ir k.

Žvaigždės žmonių gyvenime turi tam tikros reikšmės. Pav. Siety­nas, manoma, yra Dievo paliktas žmonėms, kad galėtų skaičiuot laiką sulig jo padėties danguje. Paukščių kelias esąs tam, kad paukščiai, lėkda­mi į šiltuosius kraštus ar iš ten grįždami, nepaklystų. Visa dangaus šviesulių sistema — saulė, mėnuo ir žvaigždės — siejama su religija: ant mėnulio stovintti Panelė Švenčiausioji, saulė — uždėta ant jos galvos karūna, žvaigždės — tos karūnos spinduliai.

Vaivorykštė —iš dangaus nuleista „šliauką” kur nors į jūrą, upę ar ežerą, kad pritraukus į debesis vandens, iš kurių lyja lietus.

Mėnulis turįs įtakos į derlių. Sėjant javus ar sodinant daržoves, atsi­žvelgiama, kad būtų priešpilnis. Tatai suprantama taip: jei mėnulis didėja, iš tuštesnio ir mažesnio darosi didesnis ir pilnesnis, taip pat augs, didės ir pilnės visi augalai. Ir priešingai. Mėnuliui mažėjant bei dylant, skurs ir tuštės aug­mens. Mėnulio fazės veikią ir dirbant žemę: pav., ariant pūdymą, žiūrima, kad būtų delčia, nes priešingai, esant jaunam, priešpilniui ar pilnačiui, veisis ir augs įvairios piktžolės. Taip pat ir kitus svarbesnius darbus vykdant. Pav., sta­tyba pradedama priešpilny ar pilnaty, delčėje, kad nevistų parazitai. Kerpamos avys priešpilny. Kerpant plaukus žmogui, kerpama esant jaunam mėnuliui, jei norima, kad jie augtų, ir delčėje — kad neaugtų. Jei karvė apsiveršiuoja prieš­pilny, veršis bus geras veislei, o jei delčėje, toks veršis laikomas netinkamu veislei ir dažniausiai nepaliekamas; taip pat ir su kitais gyvuliais.

Ypatingų apeigų mėnulio atmainomis nebėra. Bet, pastebėjus danguje jau­ną mėnulį, dar yra užsilikęs paprotys sukalbėt tris „Sveika Marija”. Mėnulio atmainos čia siejamos dar su amžinuojuo žydu, kuris atjaunėjus ir pasenstąs sykiu su mėnuliu. Kada Kristus, nešdamas kryžių, norėjęs pailsėt, at­siremdamas į namų sieną, tai žydas neleidęs, ir Kristus jį padaręs „amžinuoju žydu” — keleiviu. Po to Kristus, eidamas su savo kryžium toliau, prisėdęs kitur pailsėt ir, būdamas dėkingas žmonėms, leidusiems jam tatai padaryti, meldėsi. Kaip tik jo maldos laike danguje pasirodęs jaunas mėnulis, kuris ir dabar, pri­mindamas Kristaus maldą, sykiu primena žmonėms pasimelst už gailestingus ir gerą darančius žmones.

Uodeguotosios žvaigždės (kometos) laikomos Dievo žvaigždėmis — rykš­tėmis, reiškiančiomis kokią Dievo pranašystę — „prajovą” žemei, pav., kokią nelaimę: karą, badą ir ligas…

Žvaigždynai esti ir objektais astrologiškų stebėjimų dabarčiai ir ateičiai, ypač žvaigždynų trijulė: aušrinė, derliaus ir šeimynikštis. Dažniausiai esanti kitų žvaigždžių prišaky pirmoji žvaigždė vadinama aušrine, antroji — derliaus, arba gerų ar blogų metų žvaigždė, kitaip vadinama gaspado­rius; trečioji — šeimynikštis. Šios žvaigždžių trijulės įvairi padėtis danguje turi skirtingą reikšmę, lygiai kaip ir kiekvienos iš šių trijų žvaigž­džių tam tikra vieta bei padėtis nepastovioje šios žvaigždžių grupės struktūro­je. Normali, gulsčia šios žvaigždžių grupės padėtis dangaus skliaute reiškia ap­skritai vidutinio gerumo laiką, ar metų pragyvenimo, ar derliaus atžvilgiu. Sta­čia, panaši į stulpą šios žvaigdžių grupės padėtis danguje, be tos pačios reikš­mės, gali įvairių galimumų ribas plėsti net iki kraštutinumų, pav., ar ypatingai, išimtinai gerų metų, arba didžiausio nederliaus, ir bado metų, atsižvelgiant vi­dujinės žvaigždžių grupės santvarkos. Kada toji žvaigždžių grupė įgauna tri­kampio formą, apskritai, reiškia blogesnį laiką, negalintį prašokt vidutinio, ta­čiau be kraštutinumų; reiškia, negali būti labai blogi bado metai, o tik šiaip sau blogesnis laikas.

Iš vidujinio žvaigždžių susitvarkymo bei atskirų rūšių trijų žvaigždžių padėties grupėje, daromi tokie astrologiški spėjimai: a) normali gulsčioji grupės padėtis. Jei aušrinė stovi pirmoje vietoje, gaspadorius vi­dury ir šeimynikštis gale — ženklas vidutinių metų. Jei gaspadorius prišaky, aušrinė vidury ir šeimynikštis gale — geri metai. Jei šeimynikštis pirmoj vie­toj, gaspadorius antroj ir aušrinė trečioj — blogi metai, b) stačioji gru­pės padėtis. Jei aušrinė viršuj, gaspadorius vidury ir šeimynikštis apa­čioj — vidutiniai metai. Jei gaspadorius viršuj, aušrinė vidury ir šeimynikštis apačioj— ženklas labai gerų metų. Jei šeimynikštis viršuje, gaspadorius ar auš­rinė apačioje — labai blogi metai, c) grupės trikampė forma. Jei gaspadorius prišaky, o šeimynikštis su aušrine lygiagrečiai paskui — apskritai šiame blogesniame laikotarpy vieni iš geresniųjų metų. Jei šeimynikštis už­ima pirmąją vietą — blogi metai; jei aušrinė stovi pirmoje vietoje — viduti­niai.

Užgimus žmogui, danguje užsideganti ir jo gyvybės žvakelė — žvaigždelė, kuri dega per visą jo gyvenimą ir užgesia sykiu su jo mirtinai, pul­dama žemėn. Regimą dangaus skliautą laiko tuštuma. Patį dangų įsi­vaizduoja kažką neapčiuopiamo, antgamtiško, neturinčio materialio pagrindo.

Yra pasakojama ir tikima buvus turtus nešančių aitvarų, kurie vadi­nami damavykais. Pasakojama, kad Rygoje gyvenęs kažkoks senis, kuris pardavinėdavęs damavykus. Nuvykus į jį pirkt damavyką, senis surašydavęs sutartį, statydamas pirkėjui sekančias sąlygas: netikėti į Dievą, nesimelst, ti­kėt į damavyko galią, nenešiot nei kokių šventenybių (brostvų), pav., škaplierių, rašančių, medalikų, abrozdėlių etc. Tokią sutartį tekdavo pasirašyt savo krauju, kairės rankos mažuoju pirštu, kurį įdrėksdavo ar įpiaudavo. Užmokė­jus reikalaujamą už damavyką sumą pinigų, gaudavo į nosinę ar skarelę įrištą mazgeliu kokį nors paprastą daiktelį, pav., anglį. Mazgelį raišiot ir tikrint griež­tai būdavo uždrausta. Damavykas buvęs dviejų rūšių: bendro pobūdžio damavykai, duodą šiaip įvairaus turto, ir piniginiai damavykai, pritraukią išimtinai tik pinigus. Tokiu piniginiu damavyku dažniausiai eidavęs senio duotas koks pini­gėlis, pav., dviejų grivinų moneta, kurią, norint, kad damavykas „parvestų” pinigus iš kieno nors kišenės, pakanka įduot ką nors perkant ar parduodant. Svarbu, kad gavęs tokį pinigėlį — damavyką įsidėtų prie kitų pinigų, kurie sy­kiu su gautuoju damavyku išnyks iš gavusiojo kišenės, pereidami damavyko davėjo kišenėn.

Laumės ir deivės vardai čia sutampa su sąvoka vienos kažkokios aiškiai neapibrėžiamos girinės būtybės, kuri nebuvus žmogiškos prigimties, gy­venus giriose ir, pasitaikius progai, vogdavus vaikus. Vaikus augindavus ir deiviškai auklėdavus, kad užsiaugint deivuką ar laumiuką. Gyvendavusios girio­se, susikrovusios sau laužą, ar išsikasusios urvą, kur kalne ar upės pakriaušy. Laumės ar deivės turėdavusios kerėjančios galios, ir žmonės, nelaikydami jas sau palankiomis, jų šalindavosi.

Yra kažkoks neaiškus, miglotas prisiminimas, kad seniau, keliasdešimt metų atgal, senukai pasakodavę apie kažkokias tris laimes ir tris nelaimes. Tiksliau betgi išaiškinti, kas yra buvusios tos „trys laumės”, nebepavyko.

Žmonių minimas dar žėkas. Manoma, kad jis nebuvęs dievu, bet, vei­kiausiai, buvęs žynys ar koks tai pranašas, kuris žinodavęs daug paslapčių, ku­rių Dievas neleidęs žmonėms žinoti. Pav.: nežinomų ir nepažįstamų žmonių praeitį nusakyti, o taipgi ir ateitį. Pranašaudavo žmonėms laimę ar nelaimę ir mo­kydavęs žmones, kaip reikia gyventi, kad tapus laimingam. Žėko giesmę mokėjo prieš kelis metus mirusi Ona Barauskaitė, gyvenusi ir palaidota Kurtavėnuose; mirdama galėjus turėt apie šimtą metų. Žėko giesmė turėjus 12 pos­mų, ir jos giedojimas trukdavęs 10—15 minučių. Labai galimas daiktas, kad artimi Onai Barauskaitei žmonės tą giesmę bus iš jos išmokę.

Kai kur buvo tikima, kad gimstant vaikams už lango Laimė nusakyda­vus apie gimusiojo būsimą laimę. Ne visų ir ne vienaip betgi tikima. Pav., pa­sakojama, kaip Laimės nulėmusios beturčiui vaikui laimę ir šis visus pirklio turtus paveldėjęs. Vienai beturtei motinai, kurios nameliuose apsinakvojęs labai turtingas nepažįstamas pirklys, tą naktį gimė sūnus. Gimus vaikui, už lango pasigirdo (balsas, kad gimusis vaikas paveldėsiąs visus to pirklio turtus. Pirk­lys tai girdėjęs, bet iš kart nepridavęs šiam lėmimui reikšmės. Rytą jis, patyręs, kad motina gimdžiusi, apdovanojo ją ir gimusį sūnų po šimtą rublių, kuriuos padėjęs motinai ir vaikui ant krūtinės. Vėliau atsisveikinęs ir išvažiavęs, pasi­žymėdamas vietą ir pavardę. Kiek pabuvus pirklys supratęs, kad šis lėmimas vis dėlto nesąs bereikšmis ir galįs įvykti. Už kelių mėnesių jis atvažiavęs ir vai­ką už didžius pinigus nupirkęs. Parsivežęs jį į namus, įdėjęs stiklinin grabelin ir paleidęs jūron. Vaiką sužvejoję žvejai ir išauginę, išmokydami žvejo amato. Vaikinas išaugęs stiprus ir vikrus. Atsitikę, kad tas pats pirklys, tame pačiame pajūry ėmęs skęst, šaukdamasis pagalbos. Vaikinas, būdamas drąsus, jį išgelbėjęs, tačiau su sąlyga, kad pirklys išpildys savo pažadą, duotą, šaukiantis pa­galbos, kuriuo pasižadėjęs daug turto, kas jį išgelbės. Vaikinas išgavęs jo para­šą. Tačiau, kada pirklys grįžęs iš kelionės, radęs piktadarių išpiautą visą savo šeimą ir pagrobtas kai kurias brangenybes. Pirklys po to kitų įpėdinių jau nebe­turėjęs. Todėl, būdamas iš dalies skolingas už išgelbėtą gyvybę, o sykiu ir dė­kingas, susiradęs gailestingąjį vaikiną ir pavedęs visus savo turtus, išsiderėda­mas, kad vaikinas tinkamai jį laikytų iki mirties.

Yra išlikę pasakojimų apię kažkokias jūrų pabaisas, vadinamas smakais. Bet smulkesnių žinių trūksta.

Yra pasakojimų apie nuskendusį kaimą Apušės ežere, netoli Tytavėnų. Esant ežero paviršiuj ramiam, galima, esą, matyti net jo dugne trobų. Yra dar vienas pasakojimas apie paskendusį varpą šaltiny, palei pat Tytavenų bažnyčią. Varpas ten įkritęs bekeliant į bažnyčios bokštą, trūkus vir­vėms. Varpas buvęs pakrikštytas Jono vardu. Visi mėginimai iškelt varpą ne­pavykę, nes jis labai giliai nugrimzdęs. Prieš oro atmainas varpas imdavęs gaus­ti labai griaudingu balsu ir daręs į apylinkės gyventojus nejaukaus įspūdžio, sužadindamas gailesčio jausmą. „Skendau, Jonai”, „skendau, Jonai” — pa­sigirsdavęs liūdnas, pagalbos prašąs varpo gaudimas iš paslaptingos šaltinio gelmės. Žmonės, matydami savo bejėgiškumą išgelbėt paskendusį varpą, suruo­šę bažnytinę procesiją, su visomis bažnytinėmis iškilmėmis, ir prie šaltinio bu­vusios atskaitytos maldos. Po to varpas nustojęs gausti ir dabar jau tylįs.

Verpetai atsiradę šiuo būdu: vandeniui išplovus duobes, jose apsigyvenęs „nelabasis” ir sukąs vandenį, prarydamas kiekvieną gyvį, papuolusį verpetan.

„Išlėkus” ar pakilus ežerui, likusi dauba vadinama sala. Iškilęs virš vandens paviršiaus žemės plotas taipogi vadinamas sala. Salos atsiradimas aiš­kinamas vandens nudžiuvimu ar nuslūgimu. Ant tokių salų, ypač pamiškėse, gyvenusios laumės. Jų gi pėdsakai — randami prie vandenų „laumės papai”.

Pasakojama, kad ežerai „išlėkdavę”, palikdami salų, kam nors už­keikus. Užkeikti gali kiekvienas, jei pataikys tam tikrą valandėlę, kurioje pil­dosi kiekvienas ištartas posakis, pav., „kad tų ežeru apeitum”. Per metus esą 60 minučių, per kurias galima užkeikti. Be to, būdavę burtininkų, kurie galėdavę užburt ar užkeikt salas ar ežerus, įsakydami jiems lėkt. Perkūnas irgi trenkiąs į „netikėlį” žmogų, dažniausiai užkeiktą žodžiais „kad tave perkūnas trenktų”.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia