Linų ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ūkio darbų, kuris iš ūkininko reika­lauja gero patyrimo, sumanumo ir atsidėjimo. Reikia mokėti parinkti dirvą, sė­jos laiką, rovimą, nepermirkyti, neperlaikyti ant lauko, gerai išminti ir nu­braukti.

Dabar pasikeitė linų išdirbimo būdas ir įrankiai. Linus kula su mašinomis; juos jau mina su arklinėmis linaminėmis mašinomis, kuriomis linus išmina grei­tai ir gerai. Gautąjį tokį linų pluoštą švariai išbraukia brauktuve be mintuvų.

Išnyko linų mynimo talkos, jaunajai kartai svetimi su linų mynėmis susiję papročiai, žaislai. Jaunoji karta už kelių dešimtų metų senovinį linų ūkį ir jo papročius, tokią nuotaikingą linų talką, besužinos tik iš rašto. Dabar jau ūkininkai stengiasi išdirbti linų pluoštą sulig fabrikų reikalavimu. Linų apdirbimui są­lygos žymiai pagerėjo. Ž. Ū. Rūmai duoda pašalpas, statant naujoviškom rėjom arba jaujom, ruošia visame krašte braukimo kursus. Nei pirkliai, nei Lietūkis senoviškai nubraukto linų pluošto nebeperka. Apskritai, senovės linų apdirbimas ir jo papročiai praktikoje išnyko, nebevartojami.

Šiaulių Kraštotyros Draugija daug „Senovės linų ūkis ir jo papročiai” anketų išsiun­tinėjo ir daug jų su atsakymais gavo, tačiau žemaičių kraštą liečiančių grįžo su atsakymais vos 8 anketos, kurios apima ne visą žemaičių kraštą, o tik šiau­rės – vakarų žemaičių krašto apylinkes. Įdomūs, turiningi minėtų anketų atsa­kymai. Bet vis dėlto pažvelgus į anketų atsakymus atrodo, kad daugelis atsaky­mų nesiekia gilesnio linų ūkio ir jo papročių senovės. Todėl pagrindu paimu savo aprašymą Platelių, Alsėdžių, Ylakių apylinkių „senovės linų ūkis ir jo papro­čiai”, papildant kitų sričių korespond. būdingesnėmis vietomis.

Linų sėjimas

Kiekvieno sąmoningo ūkininko svarbiausias daiktas turėti gerą, švarią ir dygstančią sėklą. Žemaičiui svarbu iš anksto žinoti, kad sėkla būtų daigi, kad pasėliai nebūtų reti arba visai tušti dirva. Sėmenų ir kitų javų daigumą mėgin­davo įvairiais būdais: 1) Paima su veja du paplokščios formos gabalus (žem.: velėnas). Ant vienos velėnos užberiama dažniausia daiginamos sėklos po 100 grūdelių sėmenų lengvesniam apskaičiavimui, juos kartu su žemėmis sudrėkina vandeniu, kita velėna užvožiama ir padedama kambaryj ant šilto pečiaus daigin­ti. Kai kelių parų bėgyje sudygsta, suskaitoma sudygusieji ir nedygusieji sėmenys. Jei iš 100 sėklų sudygsta 90—95, tai sakoma, kad daigi sėkla, galima sėti. 2) Jei įdėjus sėmenis į stiklinę vandens, skęsta ir pasidaro ant laibojo grūdelio galo oro burbulėlis — daigus grūdelis; jei oro burbulėlių ant sėmens galų nėra — nedaigus grūdelis. Ylakių apylinkėj sėmenis daigina ir gėlių vazone, o Mažeikių apylink. sėmenis dar daigindavo ir skuduriuke. Žiupsnį sėmenų į sku-duriuką įriša, pamirko vandenyj, vakare gulant į lovą miegoti pasidėdavo po šo­nų. Sudygus žiūri jų daigumą (Dlk.). Mosėdžio, Skuodo ir Salantų apyl. skuduruke įrištus sėmenis daiginti dėdavo ant šilto pečiaus (Rkš.).

Geri linai užauga geroje dirvoje. Dažniausia linams žemė parenkama juodžemis arba prie molio. Dobilienos ir rugienos esančios linams tinkamiau­sios. Dirvonuose ir plėšimuose linai užaugą, bet jie esą stambūs, kieti ir menkas pluoštas.

Dobilienos ir rugienos ariamos rudenį, kad mažiau būtų piktžolių, kad pavasarį greitai žemę neišdžiūtų. Seniau pavasarį dirvas ardavo su žagrėmis, o dabar — rudenį su plūgu arba pavasarį prieš pat sėjant. Suartą dirvą akėja. Kai dirvoje pradeda piktžolės žaliuoti seniau su žagre, o dabar su plūgu vėl suaria (žem.: sukartojai arba su drapakais kelis kartus giliai sudrapakuoja ir suakėja. Žemė gerai yra skaitoma įdirbta, kad dirvoje koja rėžiant per kojos viršų žemė liejasi (Dlk.). Į taip paruoštą (išdirbtą) dirvą sėja sėmenis. Seniau, kol ne­buvo drapakų, pasėlį žagre įardavo, vienok dažniausia mėgdavo tik įakėti. Dabar pasėlį negiliai su drapakais įdrapakuoja ir apakėja. Tuo ir baigta linams žemės išdirbimas.

,,Ankstybasis dantis raka, vėlybasis akis kasa”, sako žemaičių patarlė. Ir tikrai — ankstybasis vasarojas visada egresnį grūdą duoda. Bet su linais nevisada taip yra. Negera” sėmenis sėti per anksti, spragiai pasėlį kerta, pagauna pikt­žolės viršų; negera sėmenis sėti ir vėlu, nes maža ir blogas pluoštas tegaunamas. Sėmenis sėja, kai oras gerai atšilsta. Nesėja sėmenis prieš lietų, kad žemę labai nesuplaktų, nes sėmenų daigai per suplaktą žemę nebeišlenda į paviršių. Senųjų yra patirta, kad sėmenis reikia sėti: 1) kai gudobės žydi; 2) kai kadugiai dulka (kad kadugiai yra nužydėję). Geriausias sėmenims sėti laikas — gegužės mėn. paskutinė savaitė ir birželio mėn. pirmoji savaitė (Vlž., Rkš.), taip pat yra ir Platelių bei Alsėdžių apylinkėse. Jei palankus oras ir tinkamas vėjas yra sėmenų sėjimui, daugelis ūkininkų sėja Petronėlės dieną (gegužės 31 d. pagal seną ka­lendorių).

Sėmenis sėja mėnesio gale, kad mažiau piktžolių tebūtų (Rkš.). Jei sėmenų sėkloje yra rūgčių (Užvenčio) valse, rūgčius vad. judromis, Švm.), reikia juos sėti į dirvą esančią su priemoliu, nes molio nemėgsta rūgčiai; sėmenis neretai pasėti, kad dirvoj rūgčiai neturėtų vietos tinkamai augti; sėmenis sėti šiltą, sau­lėtą vidurdienį ir iki vakaro neįmaišyti į žemę, kad rūgčių sėkla pakaistų, susproginėtų.

Kad geri linai užaugtų, reikia sėmenis sėti jauno mėnesio 5 dieną, gerai įdirbton, sauson žemėn ir labai gerai įakėti. Juo daugiau kartų akėsi, tuo geriau, nors 12 kartų (Svž.). Sėmenis reikia sėti iš ryto, rytų ar pietų vėju, kai dangus yra išraižytas baltais plunksnotais debesimis („debesimis, kaip linai bal­tomis sruogomis” (Dlk.). Vakare sėmenis pasėjus gerai dera (Rkš.).

Kad pasėlio vabzdžiai neužpultų ir paaugus linai nesugultų (žem.: nesukristų), reikia sėmenis sėti iš ryto ir šiaurės vėju (Sdb.).

Kad pasėlį spragiai nekirstų, reikia sėmenis sėti apie 10 – 12 d. birželio iš ryto (Vlž.), iš ryto vakariniu vėju (Dlk.), iš ryto šiaurės vėju (Rkš.).

Kad spragiai pasėlį nekirstų, reikia sėmenis sėti, kai mėnuo yra 3-jų naktų, vakare saulei užsileidus; nesėti sėmenų rytpiečių (žem.: kirmininiu) vėju. Kad pašalinti nuo pasėlio spragius, reikia pasėlį apiberti (apsėti) medžių pelenais ar pečiaus bei kamino suodžiais ar zuperiu.

Platelių ir kai kuriose kitose apylinkėse ūkininkai prieš pradėdami javus sėti rankos pirštais dirvos pakraštyje pabrėžia kryžiuką. Į sėklą deda žiupsnį pašvęstų verbų. Tai daro todėl, kad užaugtų geras derlius.

Sėmenis sėja ranka. Juos sėja ne pilna sauja, kaip kitus javus, bet puse saujos (du paskutinius pirštus sulenktus prispaudžia prie delno, o su nykštimi ir dviem didžiaisiais pirštais paima sėklą ir beria ant dirvos). Linus sėjant bū­tinai reikia biržyti (žem.: biržioti). Biržytojas eina kiek atsilikęs (žem.: iš paskos), beveik greta sėjėjo ir kojos pėdą vilkdamas padaro dirvoj žymę (žem.: vilkę arba biržę), kad sėjėjas sėdamas naują sėbiržę matytų, kur baigiasi pa­sėtoji sėbiržė. Biržyja ir 3—4 colių pločio ašmenimis biržekliu, kurį tempia biržytojas (Dlk.). Taipogi biržes pažymi ir kopomis (Švm.).

Sėmenų ūkininkai nevienodą saiką nuo žemės dydžio sėjo. Priklausė nuo kainų. Jei brangūs buvo linai daugiau sėjo, o jei pigūs — mažiau. Jei kuriems ūki­ninkams daugiau reikėjo pinigų, tai yra, ar buvo prasiskolinę ar dalių turėjo mokėtis, tie ūkininkai daug sėjo linų nuo 40—50 ha 3—4 centnerius. Kuriems ūkininkams nebuvo būtino reikalo daug pinigų, tie maža tesėjo linų (iki pusę centnerio). Mat, linai nualina žemę, maža gyvulių begalima išlaikyti. Ūkyj iš 30 ha seniau sėjo po 2 pūrų, dabar po 3 pūrus (Sdb.), o ūkyj 20—30 ha pasėja 1,5—3 cent., apsėja 1—2 ha (Vlž.).

Ūkininkai sėmenų sėjo už tarnybą ir samdiniams. Pav., Platelių, Al­sėdžių, Salantų apylinkėse didysis bernas (žem.: vaikis) dažnai nesutiko tarnau­ti, jeigu šeimininkas jam neįsėjo pusę aktainio (10 gorčių) sėmenų; pusberniui sėjo 5 gorčius ir didžiajai mergai (žem.: mergei) tiek pat. Nemaža buvo ir tokių mergų, kurios nešėjo sėmenų, bet išsilygo tik 1 stuką (15 klg.) išmintų linų. Mo­sėdžio, Skuodo apylinkėse bernui sėjo sėmenų nuo ¼ iki 0,5 cent., mergoms nuo 10—12 klg.; bet dažniausia mergoms davė išmintų linų 10—15 klg. (Rkš.). Pa­našiai samdiniams sėjo sėmenų visame žemaičių krašte. Tik Mažeikių v. bernams visai sėmenų nesėja (Dlk.). Žemaičiuose tas pats yra ir dabar su bernų pašėlę, tik mergoms reta kas besėja sėmenų, tik dažnai duoda po stuką (15 klg.) išmintų linų.

Iš anketų atsakymų matyti, kad žemaičiuose lažų gadynėj daugelis dvarų sėjo linus. Tik Ylakių ir Mažeikių valse.. dvarai nesėję linų. Ir Platelių, Alsė­džių valse, dvarai, palivarkai, klebonijos, turbūt, niekada nesėjo linų, nes neminima nei inventoriuose prie linų darbo dienos, nei senieji žmonės iš savo tėvų nėrą girdėję, kad į dvarą, prie linų darbų būtų lažą ėję. Taipogi dvarų ir parapijų inventoriuose nėra nustatyta, kad ūkininkai dvarui ar klebonijai už valdo­mą žemę turėtų duoti linų. Tik 1689 metų Apušėnų arba Prialguvos (siolo Opuszan alias Przyalgowo) k., Viešvėnų v. (dabar Mosėdžio v.) inventoriuje mini­ma, kad lažininkai dvarui turi duoti nuo kiekvieno valako gerų linų po 8 svarus („Lna dobrey daią swor.ow osm”). Žemaičiuose nuo lažo panaikinimo iki pat šiolei nei dvarai, nei palivarkai, nei klebonijos linų nesėja, nes linų išdirbimas reikalauja daug darbo. Jei darbininkus reikia samdyti, linai auginti neapsimoka. Be to, linai nualina žemę. Tai tokiais sumetimais stambieji žemininkai dabar linų neaugina. Seniau kas turėjo gerus linus, klebonui kalėdojant, sulig išgalės davė nubrauktų linų. Dabar klebonui, vargonininkui niekas kalėdoms linų nebeduoda. Dar zakristijonui, skalbėjai kas ne kas linų duoda.

Žemaičiai ūkininkai linų derlių ir nederlių iš anksto taip spėdavo:

Kokia Advento pirmoji savaitės diena yra saulėta, tokia savaitės dieną rei­kia sėmenis sėti — bus geri linai. Jei Advente ilgi varvekliai — bus geri linai.

Jei pradžioje žiemos pirmieji stogų varvekliai (patašai) trumpi — bus že­mi linai.

Jei pradžioje žiemos pirmieji stogų varvekliai ilgi — bus ilgi linai.

Jei „Graminčių” (vasario 2 d.) diena saulėta — bus geri linai.

Jei žiemos pabaigoje paskutinieji varvekliai (pašalai) ilgi — bus aukšti linai.

Jei žiemos pabaigoje paskutinieji varvekliai trumpi — bus (užaugs) že­mi linai.

Jei pavasarį pirmą kartą kielę ant žemės pamatai — tą mėtą blogą (trumpą) pašėlę turėsi.

Jei pavasarį pirmą kartą kielę aukštai pamatai — tą metą gerą (aukštą) pašėlę turėsi.

Kad linai geri užaugtų, reikia Užgavėnių dieną toli važiuoti. Juo toliau va­žiuosi, tuo linų pluoštą tęsi.

Linų rovimas

Augančių linų gerumą matuoja įvairiai: Platelių, Alsėdžių, Ylakių v. gniauž­tų skaičiumi ir žmogaus ūgiu; vyro rankos gniaužtų skaičiumi (Rkš., Sdb.); žmogaus ūgiui (Vlž., Dlk., Švm.); kiek lapelių turi linas (Salantų v. — L. Ne­zabitauskis, Tautosakos darbai I, 124). 14 gniaužtų skaitomi geri linai. Linų gerumą matuoja žmogaus ūgiu (aukščio iki kelio, juostos, pažasčių).

Linus rauna, kai paruduoja linų galvos (Vlž., Dlk.), kai linų galvos paru­duoja ir birsta apatiniai lapeliai (Dlk.), kai pradeda ruduoti linų galvos, paskultinius linus rauna, kai visai linų galvos paruduoja (Švm.), kai linų galvos pa­ruduoja, linų stiebai pagelsta (Rkš.), kai linų lapeliai iki pusės stiebo nubira (Sdb.), kai visi linų lapeliai nubirsta (Sdb.), kai linų galvos pusėtinai paruduoja (Plateliai, Alsėdžiai), kai linų galvos paruduoja ir lapeliai pradeda birti (Svž.).

Ūkininkai norėdami gauti vienodesnį, geresnį mirkytinių linų pluoštą, stengiasi vienu laiku linus nurauti. Todėl seniau linus rovė daugiausia su talka. Seniau svetur į linų rovimo talką visada ėjo ir dabar eina vien tik moterys ir merginos. Mat, vyrai yra neįpratę linus rauti, ne kiekvienas vyras sugeba su moterimis lygiai rauti, todėl visame žemaičių krašte vyrai visai nei į talką atsibūtinai, nei už pinigus linų rauti neina. Seniau žemaičiai darė mirkytinius. Moterims linus raunant, vyrai sustatė sėmenims žardyti žardus, linus iš dir­vos vežė namo, linams galvas kirto (žem.: šukavo) ir į marką merkė. Dabar su talkomis linus berauna tik kai kuriuose Andriejavo, Skuodo, Mosėdžio v. vietose (Sdb., Rkš.). Talkų išnykimo priežastis yra ta, kad sumažėjus vandeniui nevisi ūkininkai beturi gerų markų. Todėl daugelis žemaičių pradėjo linus klotinius gaminti, kuriuos nebėra reikalo už kelias dienas nurauti, nes nereikia linų į mar­ką bemerkti. Kurie daro mirkytinius linus, tie stengiasi pavasarį ne vienu laiku sėmenis sėti, kad užaugę linai vienu sykiu nebūtų rautini. Todėl dabar dažniau­sia linai raunami savystėj. Jei maža ūkininko šeimyna, tai pasisamdo kelioms dienoms po kelias rovėjas. Savystėj linų rauti eina ir vyrai Mažeikių v. (Dlk.) ir kai kuriuose kitose žemaičių krašto vietose.

Nedaugelyje žemaičių krašto apylinkėse terovė linus užduotimis. Ylakių ap. seniau per vieną dieną turėjo nurauti dolikio (3 gorčių) sėmenų sėjimo plotą (Dlk.). Užvenčio apylinkėse per dieną viena rovėja turėjo nurauti pudaro sėmenų sėjimo plotą (Svm.). Mažeikių v. viena rovėja per dieną tu­rėjo nurauti sieko sėmenų sėjimo plotą. Jei linus rovė su talka, šeimininkas dirvoje užbrisdavo sieką. Kad nė viena rovėja nebūtų nuskriausta, pradėdamos rovėjos sieką rauti, padalijo rovėjos lygiais po 3 žingsnius barais.

Alsėdžių, Platelių, Mosėdžio, Skuodo, Salantų, Darbėnų, Kartenos, Kulių, Andriejavo v. linai neraunami užduotimis. Nors linus rauna barais, bet nėra nu­statyta, kad kiekviena rovėja vienodo pločio linų barą nurautų. Kiekviena rovėja linus rauna sulig savo išgalės. Rovėjos eidamos pietų ir vakare baigusios skaito savo surautusius linų pėdus. Dažnai šeimininkas, linus veždamas, žiūn, ar gerai surauti linų pėdai, po kiek pėdų surovė rovėjos, kad žinotų kiek kuriai rovėjai vakare už dienos darbą mokėti.

Atlyginimas už linų rovimą prieš 50 metų atgal: už linų sieko nurovimą, davė rugių sieką (Dlk., Mažeikiai), už dolikio sėjimo nurovimą mokėjo 25 kapeikas (Ylakiai, Dlk.), gerai linų rovėjai mokėjo už dieną 20 kapeikų (Svž.,. Sdb., Plateliai, Alsėdžiai), 25 kapeikas (Vlž.), 30 kap. (Sdb.); vidutiniai rovėjai už dieną mokėjo minėtose apylinkėse 15 kap. Prieš didįjį karą už dolikio sėjimo plotą mokėjo po 1 rublį, už dieną rovėjai mokėjo 40—50 kap. (Rkš.), po 50 kap. (Sdb., Dlk., Vlž., Alsėdžiai, Plateliai); .dabar rovėjai už dieną moka 2 litu (Švm.), kitur 3 lt., 3—4 lt. (Andriejavas, Sdb.).

Baro vedėja šeimininkas paskiria gabesnę rovėją (Dlk., Rkš.). Daž­niausiai baro vedėja būva iš namiškių vyresnioji ar pati šeimininkė, ar šeiminin­kės duktė, ar didžioji merga. Linus raunant, baro vedėjos svarbiausias uždavi­nys išvesti dirvą tiesus, lygus raunamasis linų plotas. Kiekvienai rovėjai užė­mus savo barą, barų vedėja nužiūri tiesia linija į kokį nors tolumoje esantį medį ir į jį raudama vis prižvelgia, kad tiesų lygų raunama linų plotą išvestų, kad kitoms rovėjoms nereikėtų siaurinti ar platinti savo barą. Baro vedėja turi ištisus, lygiais galais linų pėdus surauti, netinginiauti. Kartais rovėjos baro vedė­jai sako: „Jei tiesi barą išvesi, gale baro rasi bernelį, o jei netiesi — nerasi ber­nelį”. Ylakių apylinkėj baro vedėjai merginos sako: ,Kad tu šį rudenį apsiženysi” (Dlk.).

Linų rovėjoms duodavo kasdieninius pagerintus valgius, per dieną po 5 sykius. Priešpiečiams duodavo sūrio, sviesto, duonos, nerūgusio pieno. Mažeikių v. talkoms gamina miltinius kleckus su viduryj sukapotais lašiniais. Merginos, norėdamos kokį kavalierių pajuokti, vieno klecko (dabar miestiečių, vad. cepe­linu) vidurį pripildavo sausų miltų. Tokį klecką bevalgant padulka miltai. Visi pradeda juoktis (Dlk.).

Mažeikių v. pabaigus linus rauti, rovėjos nupina iš linų vainiką, par­nešdavo namo ir padėdavo ant turielkos. Nuobaigoms duodavo degtinės, sūrio, o pavalgius armonika grojant jaunuomenė šokdavo (Dlk.). Kitose žemaičių apy­linkėse linų vainiko neteko beišgirsti. Nuobaigoms (žem.: nubongoms) dažniau­sia duodavo sūrio, degtinės (Rkš., Dlk.). Darbėnų, Kartenos valse, šeimininkas rovėjoms baigus linus rauti duodavo kiekvienai po 1—3 barankas. Dabar gi barankas beduoda bernas, kai pašėlę baigia rauti (Vlž.).

Darbo metu rovėjos nedainuoja, nes kiekviena rovėja skuba savo bare linus rauti, kad nuo kitų neatsiliktų. Dainuoja tik po pusryčių, prieš ir po priešpiečio, pietų, pavakarės ir vakarienės. Neilgai tedainuoja. Dainuoja sustojusios ratu.

Pritrūkus apie linų išdirbimą dainų, dainuodavo ir paprastas, kasdienines dainas. Keletą charakteringesnių korespondentų užrašytųjų dainų priminsiu:

Pasėjau linelius, geltonus grūdelius, žilvyti tūta (2 k.),
Nuroviau linelius, geltonus grūdelius, žilvyti tūta (2 k.),
Iškūliau linelius, geltonus grūdelius, žilvyti tūta (2 k.),
Paskeidžiau linelius, geltonus grūdelius, žilvyti tūta (2 k.),
Suverpiau linelius, geltonus grūdelius, žilvyti tūta (2 k.),
Ir t. t.

Pasėjau linelius ant pylimo
Dėl jauno bernelio, dėl mylimo,..

Mažeikių v. (Dlk.).

Mirkytinių linų darymas. Iš senovės žemaičiai linus darė mirkytinius. Buvo manoma, kad geras linų pluoštas tik mirkytinių, o blogas — klotinių linų. Ir dabar dar Alsėdžių, Platelių, Mosėdžio, Skuodo, Salantų, Darbėnų, Kartenos, Andriejavo, Kulių tebedaro mirkytinius linus. Maža kas čionai klotinius linus tedaro, daugelis nemoka bent pakankamo gerumo linų pluošto pagaminti.

Surautus mirkytinius linus riša šiaudų (žem.: ilginių) ryšiais į pėdus.

Jei iki nakties surautus linus nesuspėja į kluoną parvežti, stato pėdus dirvoje į gubeles. Kiekviena gubelė susideda iš 4 pėdų.

Linų galvų kirtimas (žem.: linų šukavimas). Linų galvas kerta su šukuočiu, linų pėdus įveržtus į ožį (žem.: linų šukuojamasis ožys). Ožys Andriejavo apylinkėje vad. binkis (Sdb.), o Laižuvos — rišykla (Svž.). Ožys yra paprastas ir namų darbo. Ožio didumas pareina nuo ūkio didumo, tai yra nuo linų galvų kirtėjų skaičiaus. Ožio sudėtis: paima eglinį rąstą, abiejuose jo galuose įkala po 2 kojas. Viršuje rąsto išgręžia 2 skyles, atstume vieną nuo ki­tos už apie 10 cm. Į vieną skylę įkala kuoliuką kartu su veržtuvo galo virvute, o į kitą — tik kuoliuką. Taip gauta linų pėdams įveržti vieta Plateliškių vad. liz­das. Netoli lizdo įkalama gembė (kitų vad. nosim), kuri prilaiko veržtuvo ran­keną, kai yra įveržtas ožyje linų pėdas. Jei ožys yra mažas, kad linų galvas ker­tant nejudėtų ožys, parišamas per vidurį ožio didokas akmuo. Minėtas ožys susi­deda iš dvišakio rąsto, kurio laibajame gale yra įspraustas medžio gabalas ir per­keltas kartu per abu rąsto galu. Ožio ilgis 4 m. 20 cm., kojų ilgis 90—95 cm.; drūtojo ožio galo skersmuo 25 cm., o laibojo galo skersmuo vienas 12 cm., kitas 14 cm.; lizdo apačios skersmuo 10 cm., kuolelių ilgis 25 cm., veržtuvo virvės ilgis 25 cm. Andriejavo v., linų pėdui įveržti lizdas padaromas iš lentos. Linų galvas kerta su šukuočiais.

Linų galvų kirsti Darbėnų, Kartenos v. keldavo 12 vai. nakties (Vlž.); Al­sėdžių, Plungės, Platelių, Ylakių v. 1 val. nakties; Mažeikių (Dlk.), Andriejavo (Sdb.) — 3 val. nakties, o Skuodo, Mosėdžio ir Salantų v. — gaidystės metu (Rkš.).

Ylakių v. iki pusryčių bernai turi 2-jų. linų vežimų linų galvas nukirsti, merga 1 vežimo, piemuo pusės vežimo (Dlk.), Plungės, Skuodo, Mosėdžio, Sa­lantų, Darbėnų,, Kartenos v. bernas turi sušukuoti 100 pėdų, merga 70, piemuo 50—25 (Rkš., Vlž.). Platelių, Kulių ir Andriejavo v. nėra nustatyta, kiek kas turi linų galvų nukirsti (Sdb.), kiekvienas linus kerta sulig savo išgale.

Kertant linų galvas, linų pėdas įveržamas į ožį. Pradeda linų galvas kirsti nuo pat linų pėdo galvų galo ir taip pasiekia paskutines galvas link pėdo ražų. Taip daro todėl, kad nesukirštų linų stiebus. Vidutinio ūkininko linus kerta 4—6 žmonės. Ūkininkai skuba linų galvas kirsti. Linus nekirstus ir nukirstus ne il­giau kaip vieną parą didelioje krūvoje telaiko, veža į marką, kad linai nesukais­tų. Sukaitusių linų blogas pluoštas begaunamas. Jei dėl kokių nors priežasčių laike vienos panos nesuskuba linų į marką sumerkti, tuoj linus sustato ražais ant žemės į vieną krūvą, ne aukščiau kaip vieną pėdą.

Nukirstas linų galvas (žentu: lengalves) nestoru sluogsniu paskleidžia jau­jos asloj, kad linų galvos nesukaistų, nepagestų sėmenų daigumas. Linų galvos džiovinamos lauke žarde ar žardinėj. Dauguma žemaičių linų galvas džiovina žarduose.

Žardąs. Atstu 3—4 metrų vienas nuo kito įkasa žemėn stulpus (diametro apie 14 cm.), kurie iš abiejų pusių lygiagrečiai eile yra įkalti koliukai (žem.: vinys) vienas nuo kito atstu apie 40 cm. Ant kiekvieno koliuko padedamos kar­tys (žem.: žardkartės). Kad linų galvos nebirtų ant žemės, padaroma žardo apa­čia. Nuo žemės paviršio 20—30 cm. aukščio ant kaladžių sudeda 4 kartis, ant jų viršaus iš abiejų pusių apskleidžiama ilginiais. Linų galvas žardan pradeda žardyti nuo apačios į viršų. Žardas stogo neturi, todėl reikia žardytojui būti prityrusiam, kad labai lietus žardan neįsiskverbtų. Grynąsias linų galvas į žardą nežardo, kad nuo lietaus nesudygtų. Linų galvas džiovinti sukelia ant duobos viršatis (Andriejavo v. duoba vad. kurtiniu arba sledaune). Dabar ant duobos linų galvas nebekelia džiovinti, nes duobose javus kūlimui nebedžiovina. Platelių Alsėdžių v. lietingu metu pardavimui linų galvas ant ardų duoboj sudžiautus džiovina. Bet sėklai duoboj linų galvų nedžiovina, nes sėmenys pasidaro nedygstą.

Stambesnieji pasiturintieji ūkininkai Alsėdžių, Platelių, Kulių v. linų gal­voms džiovinti turi žardines, kurias Kulių v. vad. pašiūre (Sdb.). Ant stulpų uždėtas stogas. Vietoje pastato sienų iš trijų pusių yra padarytas žardas. Žar­dinės pastatymas nebrangiai tekainuoja, o didelis patogumas. Lietingu metu labai gerai išdžiūva sužardytos linų galvos. Žardinėn suvežama ratai, lietingu metu baigti šieną džiovinti, javus iškūlus sudeda šiaudus.

Linų markos ir linų mirkymas

Linmarkos kasamos ne mažiau kaip pusantro metro gilumo, dažniausia pa­ilgos formos paprastos kūdros. Joms, parenkama žema, vandeningą vieta, molėta žemė, kad dugne greit nepasidarytų dumblo ir markės šlaitai negriūtų. Linmar­kos šonai (šlaitai) nesutvirtinami rąstų ar lentų siena. Dažniausia naujas linmarkas daro ir senąsias valo giedrios vasaros pabaigoje, kai vanduo yra suma­žėjęs. Kad geriau iš linmarkų iškopti dumblą, vandenį siurbliu išpumpuoja. Dar­bėnų, Kartenos (Vlž.) Alsėdžių, Plungės, Platelių v. iš linmarkų per 5—7 metus veža dumblą. Dabar pavyzdingieji ūkininkai pradėjo linmarkas gaminti sulig Ž. Ū. Rūmų projekto.

Linų mirkymui turi didelės reikšmės linmarkų vanduo. Visi žemaičiai pripažįsta, kad geriausia linai mirksta kūdroje, kurioje yra prisirinkęs lietaus vanduo. Neblogai linai mirksta ir durpynuose. Abiejų tipų markose neblogas gaunamas linų pluoštas. Linai gerai mirksta upės, ežero vandenyj, gaunamas baltos spalvos, lengvo svorio linų pluoštas. Toks linų pluoštas tinka ūkio reika­lams namie gaminti audeklams, bet netinkamas fabrikams. Negalima linų merkti į atmarką (į mirkytų linų vandenį naujus linus), blogas linų pluoštas gaunamas.

Gerieji linų pluošto gamintojai dirbtinu būdu sunkaus svorio ir pil­kos spalvos linų pluoštą taip padaro:

  • Linmarkos vanduo užteršiamas sriutomis, arba žąsų bei ančių mėšlu;
  • prieš mėnesio laiką (prieš linų merkimą) linmarkon įmeta apie pūdo kiekį dobilų atolo arba ketvirtadalį žalių kadugių arba žalių alksnių žabų su lapais. Visa tai, kas buvo markon sumerkta, linus merkiant ištraukia iš markos. Kad tamsesnės spalvos ir nepasišiaušęs linų pluoštas būtų, reikia linus merkant ap­krauti eglėšakėmis arba alksniais.

Nukirtus linų galvas, linus merkia į marką. Vienodus, linus galima tik gerai išmirkyti markoje ir gerą linų pluoštą gauti. Mirkant nevienodus linus: storus, plonus žalius ir subrendusius, jų negalima kaip reikiant išmirkyti. Todėl tokius linus skyrium merkia. Tik taip linus merkdami terūšiavo maža ūkininkų dalis. Mosėdžio, Skuodo, Salantų (Rkš.), Darbėnų, Kartenos (Vlž.), Kulių (Sdb.) vals­čiuose atveža prie markos linų vežimą, stačiai verčia į marką, sulygina linus markoje, kad jie vandeniu aptektų. Bet yra ir tokių ūkininkų, kurie linus merk­dami, pirmą pėdų eilę, meta markon ražais į dugną, pusiau stačioje padėtyje. Ant minėtos pėdų eilės viršaus meta gulsčiai markon tiek linų, kad žmogui užli­pus vanduo apsemtų koją. Labai kietai linai markon nemerkiama todėl, kad vie­nodai linai mirktų ir daug akmenų nereiktų ant linų dėti. Linų viršus apkrauna­mas žaliais žabais (žem.: apsluoguojamas sluogais) taip, kad iš viršaus linai nebūtų matomi. Žabai sulaiko linus markoje nuo išskydimo ir neleidžia saulės šviesai veikti į linų paviršių. Nors nėra griežtai nustatyta kokios veislės medžio žabais linus markoje apkrauti, tačiau beveik visi žemaičiai vartoja eglėšakes arba alksnius. Tik Andriejavo v. vartoja ant markos ir ąžuolines šakas (K. Si­dabras). Skersai ant žabų viršaus uždedamos lygiagrečiai poros karčių, atstu vieno metro viena nuo kitos. Linams prislėgti ant karčių užritami didoki akmenys. Tose apylinkėse, kuriose nėra akmenų ant markos vietoje akmenų su­deda pripiltas vandens statines, kubilus.

Markose linai yra prižiūrimi, kad linai per daug į dugną nenugrimztų ar į vandens paviršių neiškiltų. Jei po didelio lietaus linai markoje lieka apsemti van­deniu, nuima nuo markos kiek akmenų. Jei linai iškilsta į viršų, uždeda ant linų kiek naujų akmenų. Darbas atliekamas neatsižiūrint ir į šventės laiką ar kitas kokias nedarbo dienas.

Linai mirkomi šiltu metu vieną savaitę — šaltesniu dvi savaites. Kai linais užmerktosios markos vanduo įrūgsta, pradeda dvokti, reikia žiūrėti, ar nėra linai išmirkę. Šeimininkas ištraukia iš vidurio markos vidutinių linų pėdą, paima po kelis linus, iš drūtojo galo pradeda vynioti ant rankos vieno ar dviejų pirštų. Jei ant pirštų vyniojant lino stiebą pluoštas iki pat galūnės atsipalaiduoja nuo lino — linai išmirkę. Jei lino stiebas lengvai lūžta — išmirkę (Vlž.). Jei perlaužus lino stiebą, pirštais smaukiant iki galūnės lupasi lino pluoštas, linai išmirkę (Ku­lių v., Sdb.). Kai dauguma linų yra išmirkę, traukia juos iš markos. Jei linams visai mažai betrūksta mirkti, ir jie dėl kokių nors priežasčių (dėl šventės, talkos ir t. t.) markoje gali permirkti, juos dar visai neišmirkytus ištraukus iš markos sulig reikalo pusę ar vieną parą palaiko, didelioje krūvoje, kad linai kiek pašutę paminkštėtų.

Visi žemaičiai išmirkytus linus skleidžia (kreikia) ant dobilienos ar sausos pievos. Linus nekreikia ant šlapios pievos, kurioje greitai želia žolė, nes žolė peržėlusi linus, suėda linų pluoštą. Jei kas neturi dobilienos ar pievos tin­kamos, tas linus skleidžia ir ant rugienos. Tačiau negera linus kreikti ant ru­gienos, nes lietaus lašai linus aptaško žeme, kuri pluoštą gadina.

Išmirkytus linus išvežioja ant dobilienos ar pievos ir išmėto pėdus eilėmis.

Merginos juos paskleidžia. Linai skleisti sunkus darbas: šlapi, sunkūs, dvokią linai, — net rankos, strėnos ir galva pradeda skaudėti. Apskritai, paskleisti linai guli ir balsta apie 8—15 dienų. Jei lietingas laikas, greičiau linai ant lauko atsibūva, o jei giedra ilgiau stovisi.

Pirma atsiklojėja ir pabalsta paskleisti linų viršutinė dalis. Todėl pavyz­dingieji ūkininkai, įpusėjus linams klojėti, verčia linų apačią į viršų. Taip atsi­klojėjusių linų gaunamas geresnis pluoštas, lengviau ir greičiau minti bei braukti. Seniau versdavo linų apačią į viršų (Darbėnų, Kartenos v. — Vlž.). Da­bar retai kur beverčia linus (Skuodas, Mosėdis — Rkš.). Seniau Platelių v. linus apversdavo su kartele, vad. linvarte. Linus patogu, lengva ir greitai galima versti su linvarte. Linvartė — eglinė kartelė apie 2 metru ilgio. Jos linų ver­čiamasis galas — pasmailintas, kad linus verčiant nedraikytų. Laižuvos v. linus verčia su grėbliakočiu (Svž.).

Geriausias ir tiksliausias yra būdas, ant lauko atsiklojėjusius (išdirkusius) linus pažinti tik išmynus linų probę. Kulių v. kas trečią dieną mina probę (Sdb.). Apytikriai atsiklojėjusius linus pažįsta taip: 1) kai rankoj patrinti linai (ma­žas linų pluoštelis) meta spalį ir aplaužti linai įmesti į vandenį skęsta (Laižu­va, Svž.); 2) kai rankoj patrintų linų spaliai birsta, pluoštas stiprus (Alsėdžiai, Plateliai, Ylakiai — Dlk.); 3) kai atsipalaiduoja lukštai (linų pluoštas) ir duo­dasi minti (Skuodas, Mosėdis, Salantai — Rkš.); 4) kai linų galūnės pūkinasi (Darbėnai, Kartena — Vlž.); 5) kai nulaužus lino stiebą pluoštas lengva iki pat galūnės išbėga (atsiplėšia (Plateliai); 6) kai linų viršūnės nelabai dar atsipalaido jusios (Plateliai). Linai skaitomi persiklojėję, kai linų pluoštas nuo spalių visai atšokęs, į plonus siūlelius išsiskaidęs ir linų viršūnės labai apsipaku-lojusios (Plateliai).

Atsiklojėjusius linus surenka su paprastu rankiniu grėbliu, sustato į gubeles, (žem.: į kupetėles), kai išdžiūva suriša su ilginių ryšiais į didelius pėdus (Gargždų ir Andriejavo v. vad. buntus, Sdb.). Tačiau dabar Ylakių, Ma­žeikių, Užvenčio ir iš dalies Darbėnų bei Kartenos valsčiuose iš gubelių nerištus linus su šakėmis krauna į vežimą ir veža namo. Jei jaujoje nėra laisvos vietos, linus sukrauna į pastogę. Negera ilgai pastogėj linus laikyti, nes į linų pluoštą veikia oro atmainos, užblaškia lietus.

Klotiniai linai. Seniau buvo manoma, kad geras yra linų pluoštas mirkytų, o blogas klotinių linų (žem.: kultinių). Bet dabar dauguma ir žemaičių pastebėjo, kad klotinių linų pluoštas yra plonesnis, minkštesnis, vienodesnės spalvos ir ge­resnis verpti, negu mirkytinių linų. Dabar klotinių linų gaminimas užima šiuos valsčius: Laižuvos (Svž.), Mažeikių (Dlk.), Užvenčio (Švm.), Sedos, Ylakių ir nedidelis ūkių skaičius Mosėdžio, Skuodo, Salantų (Rkš.), Alsėdžių, Platelių v.

Ylakių v. jau prieš 30 metų dauguma ūkininkų pradėjo gaminti klotinių li­nų pluoštą, o Platelių, Alsėdžių, Plungės, Salantų valse, tik prieš kelis metus, kai pritrūko gerų markų.

Raunant klotinius linus, riša su tų pačių linų ryšiu į saujas, kurias džiovinti stato į gubeles. Geresnis yra linų pluoštas, kai surauti linai dirvoj ne­gauna lietaus. Iš dirvos išdžiūvusius linus vežė į jaują, džiovė į duobą (žem.: doubą) džiovinti. Seniau daugiausia linus kūlė su spragilais, dabar su volu, riestais basliais, kultuvais (Užvenčio v. vad. plozais).

Seniausias linų kūlimo būdas yra su spragilais (Mažeikių v. ir dabar su spragilais linų galvas tebekula (Dlk.). Duoboj išdžiovintus linus kloja išil­gai kluono dviem eilėm galvomis (galūnėmis) į vidų. Kūlėjai, nukūlę klojimo paviršių, apverčia į viršų klojimo apačią. Vėl kula. Nukūlus išpurtina sėmenis, — ir baigtas klojimas. Tada naujas klojimas klojamas ir t.t., kol visa duoba iškulama. Linai su spragilais kulti nelengvas darbas: iš linų ražų žemės dulka, spragilo galva kimba į linus.

Linų kūlimas su volu. Laikui bėgant, ūkininkai sugalvo­jo, kad mažiau kūlėjų tereikia, greičiau, lengviau linai kulti su volu, negu spra­gilais. Su volu linus kula Mažeikių (Dlk.), Platelių, Laižuvos (Svž.) v. Duoboje išdžiovintus linus kloja ratu ant kluono dviem eilėm galvomis į vidų. Su užkin­kytu arkliu į volą nukula (žem.: nuvolija) klojimo viršų, apverčia klojimo apa­čią į viršų ir vėl volija. Kai klojimą nuvolija, iš linų sėmenis išpurtina ir baig­tas klojimas kulti. Vėl klojamas naujas klojimas. Volo bloga savybė yra ta, kad aptrupina linų viršūnes, kurios klojėdamos greit apsipakuluoja.

Linų kūlimas su kultuvais (Užvenčio v., vad. plozais, Švm.), Skuodo, Mo­sėdžio (Rkš.) ir Ylakių apylinkėse. Kultuvas susideda iš balanos (žem.: papenčiu) apie 25 cm. ilgio ir riesto medžio apvalio koto apie vieno metro ilgio. Išgręžia viduryj balanos skylę, kurion įkala kotą. Taip kultuvas ir padarytas.

Ylakių apylinkėj linų kūlimas su kultuvais. Duoboje išdžiovintus linus pa­kloja dviem eilėm išilgai kluono. Kūlėjas su kultuvu rankose, stačias kula pa­klotus linus. Nukūlus viršų, apverčia klojimo apačią į viršų ir vėl nukula, išpurtina iš linų sėmenis ir baigtas klojimo kūlimas. Mosėdžio, Skuodo v. (Rkš.) kū­lėjas, pasiėmęs kiekvienon rankon po kultuvą, eidamas per vidurį klojimo taku, kula paklotų linų galvas. Darbas nelengvas, bet spartus.

Ne vienas ūkininkas Laižuvos ir Platelių v. ir kitur linus kula ir su riestais (žem.: kumpais pagaliais) basliais. Paima į vieną ranką minėtą baslį, o į kitą — saują linų, kurią padėtą ant trinkos muša linų viršūnes (galvas), kol sėmenys (linų galvos) nusikula. Darbas lengvas, bet nespartus, ypač jei daug reikia linų nukulti. Visi suminėti linų kūlimo būdai turi tą blogą savybę, kad duoboj džiovinant pasidaro rausvos spalvos linų pluoštas.

Bus daugiau…

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia