Iš 1936. VII. Šiaulių Kraštotyros Draugijos ekspedicijos darbų Mačiukių k. Platelių v., Kretingos apskr.

Žemaičių kraštas yra brangių etnografinių senovės liekanų šaltinis. Nors čia didelių miestų nėra, bet kaimuose etnografinė medžiaga kas metai labai dide­liu mastu nyksta. Literatūroj buvo įsivyravusi nuomonė, kad „Žemaičiuose se­novės pirtis retai kur užtinkama“, o archit. V. Švipas, sako, kad „Žemaitijoj pir­čių nestato, žmonės plaunasi į virtuvę įsinešamose rėčkose arba kubiluose“. Netiesa! Platelių, Ylakių, Sedos valse, vidutiniškai mažesniuose kaimuose yra 2 — 4 pirtys, didžiuosiuose — 4 — 6. Platelių v. pietinėj ir vakarinėj dalyj mažes­nis yra pirčių skaičius, o šiaurinėj dalyj yra daugiau pirčių, o Ylakių valse, pirčių skaičius didėja.

Žodį pirtis visi žemaičiai pažįsta, bet ne visi vienodai jo sąvoką supranta, Daugelyj vietų žemaičiai pirtimi vadina jaujoje duobą (žem. doubą), kurioj kūlimui javus ir mynimui linus džiovina. Bet dabar jaunoji karta pirtimi laiko pėrimosi, maudymosi vietą. Senoji karta pirtį ir dabar dar tebevadina perene, pakrosne.

Pirtys, arba perenės, Žemaičiuose yra nuo senų senovės, tai patvirtina apie nugrimzdusias žemėn pirtis padavimai ir net XVI amž. dvarų inventoriai. Jau 1585 m. Platelių karališko dvaro inventoriuje minima pirtis (laznia). „Pirtis ant ežero kranto, visai sena, su prieangiu, gontais, dengta“. Iš kokios medžiagos ir kokios konstrukcijos buvo statomos žemaičių pirtys senovėje, sunku pasa­kyti. Iš XVI amž. Žemaitijos dvarų inventorių matyti, kad tada dvarų pirtys buvo medinės. Jos turėjo, be abejo, būti dūminės. Taigi pirtys, kaip seniau, taip ir dabar, statomos daugiausia iš medžio, stogas ilginiais dengtas.

Senųjų žmonių liudijimu, prieš 70 — 100 metų Žemaičiuose pirčių buvę dau­giau, negu dabar. Nors pirtys dabar jau moderninamos, o dūminės — naikina­mos, bet yra dar užsilikusių ir dūminių pirčių, nes jos pigiau apsieina pastatyti ir įrengti. Seniau kiekviename kaime buvo mažiausia bent viena net urvinė pirtis. Tokios pirtys buvo įrengiamos kalniukų šlaituose, nes tokioms pirtims nereikėjo sienoms rąstų ir stogo dengti. Net ir dabar mažažemiai vienas kitas dar pasi­stato sau urvinę pirtį. Yra nemaža naujesnių dūminių pirčių, kurių priešpirčiuose yra duonkepis ar net vieno ūkio reikalams aptarnauti kalvė. Tai daroma praktiškais sumetimais.

Senoviškos dūminės kaimo pirtys dėl gaisro pavojaus buvo statomos atstu už sodybų. Joms vieta parenkama paprastai atstu nuo trobesių, ypač gyvena­mųjų namų, gale ar pakrašty sodybos; netoli vandens (ežero, kūdros, upelio, tvenkinio, šaltinio ar šulinio), kad nereikėtų jo nešti iš tolo. Pirčių konstrukcija labai nesudėtinga ir primityvi. Iš viso ji teturi vieną ar du skyrių: priešpirtį ir pačią pirtį. Dviejų skyrių pirčių dabar daugiau, negu vieno skyriaus. Dūminių pirčių amžius — trumpas. Pirties stogui nuplyšus, sienos greit supūva. Greit ir nauja pastatoma, nes statoma ir senų rąstų.

Pirtis Mačiūkų kaime, Platelių valsčiuje
Pirtis Mačiūkų kaime, Platelių valsčiuje

Aprašomoji čia dūminė pirtis yra Mačiūkų k. (Platelių v., Kretingos apskr.) O. Mickevičienės. Pirtis visai baigia savo amžių, statyta 1864 m. Mato – Prano Mickevičiaus, nes ūkio savininkas buvo sumanus ūkio vedėjas ir apimeistris. Pirtis susilaukė šių dienų tik todėl, kad senolio sūnus Petras ūkio įpėdinis gerai tvarkė ūkį, saugojo trobesių stogus ir net pačios pirties sienas iš vakarų ir pietų pusių apsegė lentomis, kad nuo lietaus nesupūtų sienos. Pirtis susilaukė trečios gyventojų kartos. Dabar pirtis nebenaudojama.

Pirtis kubo išvaizdos, maža, žema, nes pigiau pastatyti ir pigiau prikūrenti, negu didelę. Vienai šeimai didelės pirties ir nereikia. Ji yra kiek praženginiau nuo gyvenamojo namo į rytus atstu 102 metrų, kitų trobesių apsaugai nuo galinčio pirtyj kilti gaisro. Nuo pirties į vakartus už (3) trijų metrų buvo specialiai auginamų eilė drūtų, aukštų beržų iš viso jų 5. Kai beržai perseno, 1914 metais nupjauti; į vasaros rytus nuo pirties už 20 metrų yra miškelis; į žiemius — už 30 metrų teka Bartuvos upės ištaka. Minėtos pirties pirmtakūnė yra buvusi toje pat linijoj tik prie pat upelio, nes ariant dirvą buvo užtinkama sudegusių krosnies akmenų, anglių. Tai patvirtina dar ir 1821 metų ūkio planas.

Pirties konstrukcija labai nesudėtinga ir primityvi. Iš viso ji teturi vieną skyrių ir prieangį, vadinamą nuolaidą, nes yra padaryta ilga plačia pastogė, o sienų jokių nėra. Senosios pirties stogas (stogo paražės) nuo žemės siekia 1,30 cm., pločio 68 cm.; prieangio stogo paražių nuolaidos aukštis nuo žemės 1 m. 50 cm. Pirties pastogės plotis aplink visą pirtį 70 cm. Dabartinės pir­ties stogas sutrumpintas.

Pirties pamatai pastatyti kiek supiltame žemės pakilime. Pa­matų akmenys nedideli, žmogaus rankomis pakeliami, kurie kiek žemėn įklimpę; iš vidaus pripilta žemių šiek tiek aukščiau akmens pamato; pamato aukštu­mas — apie 0,20 metr.; ties slenksčiu storesnis pamatinis rąstas, žemių pripilta žemiau (mažiau).

Sienos — apvalių eglinių rąstų, kurie kampuose nesandariai sukirsti su įsikišusiomis kertėmis. Staktos apvalių rąstų. Sienų tarpai kai kur pasitaiko ke­liolikos santimetrų pločio plyšiai, kurie sienas kraunant buvo gerai užpildyti dur­pynų baltaisiais kiminais (samanomis). Sienos netinkuotos. Pirmasis pamatinis sienų vainikas iš vidaus visai siekia žemę. Pirties sienos sudarytos iš 11 rąstų vainikų. Vienuoliktame rąstų vainike yra jau sukirsti kazilai (gegnės). Tas rąstų vainikas yra virš pirties lubų, kad sulaikytų nuo išsklaidymo supiltų ant lubų smėlio sluogsnį. Iš vidaus sienos aprūkusios, juodos, spindi lyg švaksuotos. Bet palietus sieną nesitepa. Iš lauko pusės vakarų ir pietų sienos apsegtos lentomis (žem. pieromis). Pav. matome, kad pieros nesiekia sienos viršūnės, nes pasto­gė dabar yra nupiauta.

Naujesniųjų dūminių pirčių dažnai sienos dalis, kur yra padaroma krosnis, yra molinė. Išpinama virbine tvora, apdrebiama mintu moliu — tai pirties sienos dalis, molinė siena, kad sumažinus krosnies dydį ir geriau apsaugojus sieną nuo galimo iš pečiaus užsidegimo.

Stogas — šiaudų, nelaužtais galais, stogo kampas 60°; dengtas ilginiais, aukštyn varpomis. Stogo paražių aukštis nuo žemės apie 2 metru. Prie gegnių (žem. kazilų) pritvirtinti medinėmis vinimis graibstai (žem. lotai). Prie lotų ilginius priveržia lapuočių ar spigliuočių medžio kartelėmis žem. vad. klostomis. Klostys pritvirtinamos prie lotų susuktomis karklo, eglės šakos ar kadugio vytelėmis, žem. vad. žilvičiais. Stogas pradedamas kloti pėdpusėmis. Jos yra padaromos iš senų nuplėšto stogo ilginių: paimama mažas pluoštelis, pė­delio pavidalo, 5 cm. skersinio piūvio storio, senų stogo ilginių, surišamas su naujų šiaudų ryšiu, iš vienos pusės dalis pėdpusės nuo pusės link varpų nuker­tama, kad geriau prie lotų prisiglaustų. Pėdpusės ražais apžabojama klostį, o klostis žilvičiu pririšama stogo paražėse prie pirmojo loto. Ant pėdpusių eilės užskleidžiama ilginių eilė ir tokiu būdu pradedama stogas kloti. Stogo želmenį apipila spaliais (prie miškų, jei neturi spalių, šiaudinio stogo želmenį, t. y. žem. stogo viršūnę, apipila eglės skujais), prislegia paplokščiais akmenimis ar čerpėmis ar lentų balanomis (žem. pačvarčiais), kad vėjas spalių nuo stogo želmens nenuneštų.

Prieangis, kur nusitaisoma, nusirengiama (žem. nusidaroma) ir suka­binama ant kablių (žem. gembių) viršutiniai rūbai, įrengtas labai paprastai: pirmasis nuo žemės sienos vainikas (žem. pamatiniai) ir paskutinis viršuj sienos vainikas (žem. perlaidiniai) iškėsti 1,07 metro., kad prieangio stogas tvirčiau laikytųsi, paremta dviem kolonom. Kolonos iš keturių pusių tašytos kirviu. Jų storis ir plotis 15 cm. Naujai paremtosios kolonos yra apvalios. Prieangio plotas 1,66 x 3,70 metr. Prieangyj sienų, grindų ir iš priekio slenksčio nėra. Iš prieangio Užlipama į pirties pastogę (žem. ant pirties) sienų kerčia, nes pastogė — gera vieta laikyti vantoms (žem. antoms), pakurui, malkoms. Antpirčio aukštis nuo lubų iki čiukuro 1,20 metr. Iš prieangio išsivystė dabartinio tipo dūminių pirčių priešpirtis.

Pirties durys labai žemos, jų dydis 1,07 metr. x 0,85 metr., tik susilenkus pro jas tegalima įeiti; atidaromos į lauko pusę; duryse geležinių „zoviesų“ nėra, laikosi ir girgždėdamos darinėjasi ant medžio kaškomis. Durų dari­nėjamasis prietaisas yra taip padarytas: iš oro pusės prie durų rėmų medinėmis vinimis prigręžiamas statinys į abu galu ilgesni galai, turi būti, viršuje 30 cm., o žemyn 10 cm.; prie sienos apačioj prigręžiama dviem medžio vinimis, kaška, tai blankelė su išskobta duobute durų bėgiui įstatyti lizdas, į kurį įstatomas prie durų prigręžtasis statinys; viršuj durų prie sienos dviem medinėm vinim kita kaška su išpiauta apvalia skyle, pro kurią išlenda durų statinis galas, taip da­rinėjamos (žem. varstomos) durys. Durys lentinės, vienlinkos, nešpuntuotos. Durų lentas laiko du skersiniai (žem. varai), kurie yra įleisti į durų lentas. Va­rai laiko durų lentas visai be jokių vinių. Vietoj durų uždaro (žem. klemkos) yra medžio skląstis, perkištas pro staktą (staktoj išgręžiama skylė), pasukamas iš vidaus ir lauko, kuris, laiko duris, kad neatsidarytų; duryse iš lauko pusės yra iškišta į abi durų puses medinė rankena, kuolelis, bent po 15 cm., kad galėtų duris uždarant ir atidarant ranka pritraukti.

Langų nėra. Vidury lubų yra langelis be rėmų ir stiklo, tai yra skylė (žem. longalis), kurios plotas 30 cm. x 25 cm. Jis kūrenant pirtį iš langalio ištraukiami lingalviai, tai yra iškultų linų maigai ar kerpių balana, kad geriau eitų dūmai laukan, o, iškūrenus — užkišamas, kad pirty šiluma susilai­kytų. Jokio kito langelio sienoj nėra. Naujesnio tipo dūminių pirčių sienose yra daromi sienoj mažas langelis maždaug pločio apie 35 cm. x 25 cm. Kai kur yra langelis uždėtas stiklo, bet kaimo vaikai tokius langelius išmuša ir lieka atviri, be stiklų.

Grindys — smėlio, ant kurio aslos viduryj padėti lentgaliai arba gali būti ir balanos, nelyginant lieptai, nes priliejus vandens, pasidaro purvynė, tad atsistoja ant lieptų. Mat, pirties asla yra žemių pripilta beveik ligi pat akmens pamatų viršaus, o viduryj aslos yra mažas įdubimas.

Lubos — suklotos balanos ant balkio ir antrojo iš viršaus sienų vainiko. Balkis įleistas į antrąjį sienų vainiką, iškištais abiem galais į oro pusę. Lubos apipiltos sausu smėliu 5 cm. storio. Dažnai ant smėlio būna uždedamas plonas plukto molio sluogsnis.

Krosnis pirties kerčioj sukrauta iš lauko akmenų, visai priglausta prie pirties sienų. Krosnies pirmoji eilė suremiama iš didelių, pailgų, kietų, netrupių, smulkios molekuliarinės sudėties ir ilgai neperdegančių akmenų, kad ilgiau lai­kytųsi krosnis. Kad iš krosnies pro akmenų tarpus ugnis nepasiektų pirties pa­stato sienų, kraunant krosnį pilama palei sieną smėlio sluogsnis bent 30 cm.

Mačiūkių kaimo pirties pjiūvis
Mačiūkių kaimo pirties pjūvis: didelė akmenų krosnis, užimanti arti pusę pirties, plautai, kartys drabužiams padžiauti, skylė lubose dūmams išleisti.

Krosnies viršuje storai, bent 2 — 3 vežimai, apipilama nedideliais ar krosnies su­eižėjusiais akmenimis. Krosnis išeina labai didelė. Jos plotis 1,88 metr., ilgis 1,92 metr., aukštis 1,10 metr. ir užima daugiau kaip ½ pirties ploto. Pakuros ilgis 80 cm., plotis 79 cm., aukštis 40 cm. Naujesniųjų dūminių pirčių krosnis per pusę mažesnės kiek dailiau pamūryta akmenų su moliu, pirties siena yra molinė, nebereikia tokios storos krosnies bedaryti.

Plautai prie sienos, 76 cm. aukščio nuo žemės, yra iš dviejų paprastų balanų 58 cm pločio, kurių vienas nuo krašto yra platus, apačioj su didelėm sto­rom šakom. Plautų abu galu įsprausti į pirties tarpsienyj padarytą lizdą.

Nuo aslos pusės plautų kraštas apvalus, nes prie plautų balano šono yra medžio vinimis prigręžta, prikalta apvali eglinė kartelė. Žemiau plautų, už 10 cm. nuo žemės, padėta paprasta balana, 23 cm. pločio, pamina, kur susėda nusipėrus pasilsėtų arba susėda mažiau įgalintieji pertis.

Palubyj, prie sienų, virš durų ir gale virš krosnies yra sienotarpyj nejudomai įspraustos dvi kartelės, vad. arkilais, ant kurių yra uždėti laisvai pastumdomi 2 ardeliai, apatinėms drapanoms sudžiauti.

Bendrai suglaudus, aprašomosios pirties išmiera: atstumas nuo trobų 102 m.; prieangio plotas 3,48 m. x 1,66 m.; pirties plotas 3,48 x 3,48 m.; pirties aukštis 1,98 m.; durų dydis 1,07 m. x 0,85 m.; langelio lubose dydis 30 cm. x 25 um. Kadangi yra skersinis pirties piūvis, pirties plano nebebraižiau.

Pirties reikmenos: medinis kureklis arba žarsteklis žarijoms išmaišyti, nedeguoliams iškrapštyti, iškūrenus anglius iš krosnies ištraukti; se­nas kastuvas (žem. lopeta) anglims sukasti, įkaitusiems akmenims į vandenį dėti, ar ant krosnies viršaus mesti; statinė (žem. bačka) ar kubiliukas 6 — 7 kibirų (žem. vėdrų) talpumo vandeniui supilti; kaušas ar blėkinė vandeniui pilstyti ir garui ant krosnies mesti. Būtinai reikia, einat pirtin, neštis sau naują vantą (žem. antą), naminio ar pirktinio šarmo galvai mazgoti (žem. trinkti), muilo ir kibirą vadeniui, švarius baltinius. Vanduo pirty vartojamas šaltas, bet žiemą iš namų nešasi šilto vandens nugaroms mazgoti (žem. plauti), galvoms trinkti. Seniau leisdavo iki raudonumo užkaitintus krosnies pakuroj akmenis į vandens kibirą, vandeniui sušildyti. Prieš pat didįjį karą statytose dūminėse pirtyse į krosnį įmūrydavo didelį katilą vandeniui sušildyti. Atneštos vantos merkiamos į vandenį, kad lapai ilgiau laikytųsi ir minkštesnės būtų vanotis. Vantos rišamos iš beržo šakelių su lapais be žirginių, skinamos prieš šienapiūtę. Jos sudedamos ant klėties ar pirties džiūti. Vartojamos tik vieną kartą. Žiemos metu, pritrūkus beržinių vantų, vartojamos kaduginės, jos žalios, šlapios pašutinamos ant krosnies ir vartojamos vanotis (žem. pertis). Vantos rišamos mažos, trumpais ko­tais šluotelės; kurios surišamos lunkais (gaunami iš mirkytų liepos žievių) ar audeklo apmato galais ar net susukto karklo vytele (žem. žilvyčiu).

Kūrenama pirtis vidutiniškai kas 2 — 3 savaitės; jeigu pirtis bendrai, t. y. kelių kaimynų, statyta arba leidžiama ir kaimynams ja naudotis, tai iš eilės kiek­viena šeima savo kuru kūrena prieš didžiąsias šventes, talkas atlikus, susirgus ir t. t. Kurui vartoja dažniausiai žabus (žem. virbus), nes labiau ugnies liepsna įsiskverbia į krosnies plyšius ir tuo būdu labiau įkaitina krosnį. Kūrenama ir malkomis ar durpėmis (žem. velėnomis) ar mindais (iš juodžemio purvo dirb­tiniu būdu padarytos durpės, tik jos yra nedideliais gabalais). Surištų vantų negalima į ugnį kišti, dūšia čyščių kenčia, reikia pašalinti vantos koto ryšius, tada kurti į ugnį.

Pirties naudojimosi tvarka. Pirmą kartą atėjusį į pirtį perlėja vandeniu. Vyrai pirmi eina į pirtį brėkštant ar sambrėškiu, jei ne visai su­temus, periasi patamsyj. Atėję į pirtį, visų pirma užlieja ištrauktas iš krosnies anglis, prisineša vandens, užkiša pirties langelį, sudžiauna vaikų ar piemenų patalus ant ardelio, kad utėlės, blusos „išsproginėtų“; viršutinius rūbus suka­bina ant kabių prieangyj, o baltinius džiauna ant kartelių, kol dar nėra užmesto garo. Užmetus garą vanta, traukia iš vandens įmerktąsias vantas, deda ant kros­nies pašutinti, kad būtų minkštos pertis. Pirmą garą leidžia laukan, kad nesu­garuotų galvos. Prasideda perimasis. Kas daugiau pakelia karščio, tas lipa ant plautų pasikeisdamas su kitais ir duoda vanta, kad net ausys nuo karščio rai­tosi. Kiti ant žemės sustoję periasi, o mažiau galintieji pertis sėdasi po plautais, kol didysis karštis pereina, o tada lipa ant plautų pertis. Nusipėrusieji, nulipę nuo plautų, ilsisi, prausiasi, mazgoja krūtines, kad atsigaivinę galėtų dar ilgai pertis. Po to dar keletą kartų „metamas garas“ ir smarkiai periamasi. Nusipėrus, pirmą trenkama galva, prausiamasi ir galop visą kūną mazgoja. Paskui vie­nas kitam vantą ar skudurą pamuilinę nuplauna nugaras. Pavasario, vasaros ir rudens metu daugelis bėga stačiai iš pirties nuogi į kūdrą, upę ar „sodželką“ maudytis, persilieti švariu vandeniu. Pasitaiko ir drąsuolių, kurie ir žiemą nuogi bėga į eketę, o persilieję vandeniu perbėga vėl pirtyn susišildyti, kad nesusirgtų. Senieji perspėja, taip labai nesišaldyti. Kiekvienas nusimaudęs stengiasi greit apsirengti, nesušalti, kad neperpūstų pusnuogį skersvėjis, kas iššaukia plaučių uždegimą. Pasitaiko, kad pirtyj vieni nuo kitų kartais užsikrečia „suskiu“, nie­žais. Todėl, jei pastebi kas turi „suskį“, to su sveikais neleidžia eiti pertis ir vanotis, kad „suskiu“ neapkrėstų sveikųjų. Kad „suskiu“ neužkrėstų, reikia pra­dėjus pertis ant krosnies druskos žiupsnį paberti. Bet tada, kas turi „suskį“, išėjęs iš pirties, liks iki mirties su „suskiu“, nebeišsigydys, reiškia „suskį“ už­grūdina valgomoji druska. Periantis pirtyj, kas orą teršia, to subinė nukrumpa (aptenka spuogučiais, mažais skauduliukais.).

Iš pirties, greit užsimetę rūbus, bėga namo tekini, ypač jaunesnieji. Seniai ir suaugusieji žiemos metu apsivelka kailiniais, apsivynioja kaklą juosta (žiemą šaliku), kad nepaimtų šaltis, kad nesusirgtų. Grįžus vyrams, eina moterys (yra vietų, kur moterys su vyrais bendrai vanojasi, tai yra pas latvius, gyvenančius Žemaitijoj — Ilakių valse.); nešasi žibalinę liktarną (seniau liktarną su taukine žvake), šarmo, muilo, šilto vandens; šalto vandens maudytis ir garui lieti vyrai prineša. Grįžę iš pirties saugojasi daug negerti šalto vandens, geria alaus, duo­ninės ar obuolinės giros, visados vakarienei srebia sriubą (žem. putrą). Jei pirtyj galva kam sugaruoja, mazgoja galvą šiais vaistais: 1) kumparo skiediniu; 2) šaltame vandenyj sumirko marškoną skudurą, deda ant galvos ir kaktos, sušilus skudurą vėl mirko šaltame vandenyj ir deda ant galvos, kaktos; 3) labai gerai gydo karštame vandenyj sumirkytus skudurus, dedant prie galvos ir kaktos, at­vėsus vėl karštą skudurą pakartoti; 4) į vidų geria sumaišytų mėtų su beržo lapais arbatą.

Pirtis žemaičių buvo ir yra branginama; pirtin eina ne tik sveikatos, bet ir švaros atžvilgiu. Seniau grįžus iš pirties, ypač žiemos metu, pasakodavo praei­ties nuotykius, pasakas, apie vaidinimąsį, spėdavo mįsles ir t. t.

Pirtin reikia eiti vanotis pilnijoj ar gale mėnesio – neniežti, nesimeta utės, o jei jauname mėn. pirty vanosis, niežės, mesis utės.

Gydymo reikalu pirtis naudojama buvo kai žmogus susirgdavo. Pirtin eina gydantis nuo „suskio“, tai yra niežų, reumatizmo; nusisukus, „nutrukus“ kaklą čionai taisoma. Žmogui susirgus nervų ar vidaus kokia liga, jei tik arti buvo pirtis, tuoj vesdavo ligonį pirtin išvanoti, gerai iškaitinti, o tada krauleidis leisdavo kraują. Pasiturintieji patį krauleidį parvesdavo ar parvežda­vo, o neturtingieji, kurie galėjo nueiti arba nuvažiuoti, patys vykdavo pas krau­leidį, nes pigiau apsiėjo.

Kraujo leidimas buvo nuo įvairių ligų pirmasis ir pats gerasis vais­tas, nes sugedęs kraujas įvairias ligas iššaukiąs, todėl tokį nebereikalingą, su­gedusį kraują reikią nuleisti. Kiekvienoj apylinkėj būdavo visados senokas žmo­gelis, kuris leisdavo kraują, vad. krauleidis.

Kraujui leisti prietaisai buvo skerstelis ir juostelė. Kiekvienas krauleidis turėdavo savo mažą kirvelį, vad. skersteliu. Skerstelis su­sidėjo iš dviejų dalių: medinio kotelio ir geležinio (žinoma plieninio) kirvuko ašmenų. Bet dažniausia lengviau buvo padaryti iš seno, jau nebetinkamo pjovi­mui, dalgio. Dalgio pentis arba briauna, atstojo kotą, o dalgio ašmenys skerstelio galvą sudarė. Koto ilgis 12 cm., skerst, galvos ilgis apie 4 cm., ašmenų plotis apie 1,5 cm. Skerstelis buvo labai aštrus. Skerstelis buvo saugojamas, kad nesu­rūdytų, po vartojimo gerai vandeniu numazgojamas, vitaukiais (žvataukiais) ištepamas, įvyniojamas į avikailio gabalą (žem. skiautę) ir įdedamas į specialiai padarytą medžio dėžutę.

Krauleidis turėjo namų darbo drobinę, marškoną juostelę, ilgio vieno metro, pločio apie 4 cm.

Kraujo leidimo vyksmas. Pirtyj ligonis pasodinamas ant plautų, nugara atsikalia (atsiremia) į sieną, o jei kraujas leidžiamas grįčioj, tai sodinamas li­gonis į kėdę su atkaltimi. Su minėtąja juostele aukščiau alkūnės užriša ranką, kad prakertąmoj vietoj (rankos letenoj) išpurptų kraujo gyslos. Tada ligonis ištiesia ranką, iš kurios bus leidžiamas kraujas, ir į tą pačią ranką įduoda lazdą pasiremti, kad ligoniui būtų lengviau ranką laikyti. Kad jau visa yra parengta, krauleidis viena ranka paima už skerstelio kotą, prideda skerstelio ašmenis išil­gai vienos, netoli ligonio rankos riešo (žem. letenos), ir su antros rankos sprigių spriegia į skerstelio pentį, taip, kad už kartą prakerta venos sienelę. Atleidžia­ma užrištoji rankos juostelė. Tuoj kraujas pradeda bėgti lanko pavidalu. Ligo­nis kitoj rankoj laikydavo molinę lėkštę (žem. turielkalę, bliūdalį), kraujui su­tekėti. Kraujo kiekis buvo leidžiamas sulig paties ligonio nuožiūra, dažniausiai po vieną ne visai pilną lėkštę, bet kartais kai kas ir mažiau teleisdavo kraujo. Kai išleidžiamas norimas kraujo kiekis, tada krauleidis stipriau užvyniodavo ranką juostelę, kraujas sustodavo tekėti. Tuoj krauleidis paima seną naminės drobės švarų skuduriuką, kurį ištepa sutirpytais avitaukiais, prideda prie žaizdos ir apriša su marškonu skuduru. Taip aprišta žaizda greit užgyja, ir kraujas niekados nepasileisdavęs tekėti. Po kraujo leidimo dirbdavo visus ūkio darbus. Jei žmogus susirgdavo plaučių uždegimu (žem. vad. dyguliu, o vėliau, vad. zapale) ir jei pav. skaudėdavo kairysis šonas (žem. dygulys duria į kairįjį šoną), tada kraują atidarydavo iš kairės rankos ir dešinės kojos. Iš kojos kraują leis­davo pas užkulnį (žem. kulkštiną), lot. endo calcanci. Jei skaudėdavo dešinis šonas, atvirkščių būdu leisdavo kraują.

Vėliau krauleidžiai jau turėję skerstelį, nebe sprigių prakertantį bet spiruoklės pagalba. Laikotarpyj 1855 — 1905 vietoj kraujo leidimo pradėta siurbėlės ir bankos statyti.

Krauleidžiui nebuvo nustatyto užmokesnio, duodavo jam už patarnavimą, kiek kas galėdavo. Paprastai, ūkininkės duodavo po sūrį ir lašinių gabalą (žem. bryzą) (apie ½ klgr.). Kartais dar pridėdavo ir duonos papentį.

Krauleidžius žmonės labai mylėjo. Kai miręs Abelkis (Alsėdžių parapijoj, Žvirblaičių k.), visas kaimas verkęs, nes visų brangiausias žmogus miręs, kas beleisiąs kraują. Štai, prieš 80 metų miręs paskutinysis krauleidis Alsėdžių par. Telšių apskr. (papasakojo M. Zubavičienė, Beržoras). Toks pat kraujo leidi­mo būdas buvo ir Platelių apylinkėj.

Pirtyj rūkoma kadugiais, džiovinama (žem. vendzijama) mėsa, džiovinami avikailiai, arklių, karvių odos; pirmuoju garu sproginamos iš kailinių ir vilnonių rūbų kandys ir įvairūs kenksmingi parazitai ar bakterijos, šiltine, ar kokia kita limpama liga sirgusiųjų rūbai, patalynės. Perdegusius krosnies akmenis, smul­kiai sugrūstus, naudodavo vištoms lesinti dėl geresnio gromulio, šveisti grįčių sienoms, stalams, ir kai kuriems indams.

Iš pirties tautosakos. Žmonės tikėjo, kad į visus negyvenamus namus: rėjas, klėtis, pirtis, daržines Visų Šventės naktį (iš lapkr. 1 d. į 2 d.) eina paleistos iš skaistyklos mirusiųjų sielos melstis.

Vienos mergaitės ilgiau kaip iki 11 valandos vakaro negali pirtyj pasi­likti, nes jas besimaudančius užklumpa laumės, ar raganos, ar velnias, vokietuku pasivertęs. Laumės, raganos ir velniai užduodą kai kurių darbų atlikti iki tam tikro laiko, bet vargas ir nelaimė tai merginai, kurią vieną užklumpa tos dvasios ir kuri nemoka užtęsti laiką iki pirmųjų gaidžių: tokią mergaitę negyvai užgnaibydavo ar užkatuldavo. Senų moterų jokios dvasios neliesdavusios.

Pasitaikydavo štukorių ar šiaip pusbernių, kurie ilgai užtrukusias mo­teris pirtyj eidavo gąsdinti ar klausytis, ką jos kalbą. Žiūri pro langelį užsidėję kaukę, ar ranką įkišdavo pro langelį, ar ką įmesdavo. Apskritai, jaunosios bi­jodavo pirty, bet kokio pasivaidinimo. Pasivaidinus, slėpdavosi ant plautų arpo plautų kerčioj.

Pirtin negalima eiti vanotis šventadieniais, per didžiąsias šventes ir net Velykų ketvirtadienį, bei penktadienį. Tai patvirtina žmonyse užsilikusios pasa­kos, iš kurių vieną priminsiu.

Kitą kartą, Didžiojo Velykų ketvirtadienio vakarą, viena bobutė su savo dukters mergaite išėjo į perenę pertis. Mergaitė bijojusi eiti vidun, o bobutė taip norėjusi vanotis, kad net jos širdis alpusi. Senutė įėjusi į perenę pertis, o mergaitė palikusi pirties prieangyj, už durų, kol senutė nusivanos. Mergaitei nusibodo laukti, todėl ėmė už durų vadinti: „Bobutėle, eikiva, eikiva namo“. Perenėj biesas senutės balsu atsiliepęs: „Tuojau, tuojau, greit baigsiu maudytis“. Po kurio laiko vėl mergaitė kviečia, tardama: „Bobutėle, greičiau baik maudytis, eikiva namo!“ Ir vėl biesas, senutės balsu, atsakęs: „Tuojau, tuojau, baigiu maudytis!“ Tik, nieko trukus, biesas pravėręs pirties duris į prieangį, — driept, išmetęs išluptą senutės odą. Mergaitė tiek persigandusi, jog net sustin­gusi, kai namo parbėgusi. Nubėgę namiškiai pirtin, rado senutę visą be odos, nebegyvą, pamestą pirties asloj, liežuvis ištrauktas, be ausų, išsižiojusi, akys išlipusios. Taigi Didįjį Velykų ketvirtadienį ir penktadienį negalima eiti į perenę maudytis — biesas odą nulupa. Papasakojo Ona Mickevičienė. Girdėjusi — jau­na būdama, iš savo senolės.

Yra daug pasakojimų apie nugrimzdusias žemėn pirtis, kurios esančios že­mės prarytos su visais žmonėmis todėl, kad žmonės perėsi Velykų rytą. Vietose, kuriose pirtys esančios žemėn nugrimzdusios, tose vietose vaidinąsi, žmonės tam tikrais laikais girdį pėrimąsi, kitur dejavimus ir t. t. Mačiūkiuose (Platelių v.), Užkalnėse, Juozo Znotino žemėj į žiemius nuo akmens su laumės pėdomis yra bala, kurioj kiekvieną metą yra daug šieno. Čionai kadaise, Velykų rytą, besiperiant, atsivėrusi žemė ir prarijusi pirtį su visais besiperiančiais žmonėmis. Pirties vietoj pasidaręs prūdas, vėliau per šimtus metų užaugęs, likusi bala.

Šita Užkalnėse nugrimzdusioji pirtis ar tik ne vaizduoja, simboliška pras­me, kadaise buvusią senobinę sodybą ir tokią sodybą, kuri jau buvo neolito (akmens) gadynėj, nes su laumės pėdomis ir šlifavimui įdubimu akmuo yra ne kas kitas, kaip neolito gadynės šlifavimo varstotas.

J. Mickevičius. “Gimtasai kraštas” 1936 nr. 10 – 11
Mačiūkai 1936 VII 30. Nuotr. archyvai.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia