Lietui ir šlapdribai nubloškus rudens spalvomis padažytus medžių lapus ant žemės, pamiškėse ryškiau suraudonuoja šermukšniai. Mįslė klausia: „Viršuj me­džio ugnis dega. Kas?“ Žinoma, šermukšnio uogos! Pasak senolių išminties, jei šer­mukšnių uogų daug, bus šaltas ir ankstyvas ruduo. Šalnų pakąstos uogos praranda kartumą, ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltuosius kraš­tus. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles. Būtų pilni miškai šermukšnių, tačiau medelių žievę mėgsta graužti briedžiai ir elniai. Zuikeliai paskabo jaunas šakeles, stirnos ir pabirusias uogas surenka.

Kaime šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves – tai ap­saugo nuo greito gedimo. Uogų dedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų.

Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Botani­kai pasakys, kad toje uogelėje ka­rotino dusyk kiek morkoje, o vita­mino C kiekiu ji prilygsta citrinai. Gausu ir kitokių vitaminų, raugintų medžiagų, obuolių rūgšties. Kaip vaistas labai vertinamas šermukš­nių medus, kurio bitelės prineša gegužės gale. Tirštas šermukšnių žydėjimas pranašauja gausų ropių, žirnių ir bulvių derlių, o smėlėto­se dirvose – gerai derėsiančius kviečius ir avižas. Šermukšnio me­diena tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas; ji tinka tekinimo darbams, drožybai. Žievė naudota vilnai dažyti.

Bet įdomiausias šis medelis savo mitologiškumu. Istoriografi­niuose šaltiniuose, kuriuose kalba­ma apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antrasis – šer­mukšnis. Jo malkos tinkančios apeiginei ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužiu kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė. Dieveniškių apylinkėse dar atmenamas toks prosenoviškas paprotys: „Seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to me­džio paguodos ieškoti.“ Štai kur prasiskleidžia senoji lietuvio pasaulėjauta: prie medžio paguodos ieškoti.

Ir pagalbos šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, išeidamas į marias, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Skandinavų kraštuose senovėje šermukšnio medelį palenkdavo ir po juo su visais savo įnagiais praeidavo medžiotojai, žve­jai – kad laimė neaplenktų.

Lietuvių sakmėse teigiama, kad šermukšnyje gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis kitados nukalė žmonėms saulę, pasilypėjo ant savo trobos stogo ir pakabino ją danguje. Ši sakmė 1261 m. užrašyta rusų metraštyje (vadinamojoje Malalos kro­nikoje), kur pasakojamas ir Sovijaus mitas apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusių­jų deginimo papročio kilmę. Šermukšnis susijęs su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais, todėl jo labai bijančios mitinės požemio ir vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai. Šermukšnine lazda nesunkiai atsiginama nuo velnio, tik reikia žinoti, kaip smūgius jam atseikėti, – ogi skaičiuojant! Nes kartą su šermukšnine gavęs velnias prašo: pridėk antrą! Bet jei sudavei antrą, tai skubiai šerk ir trečią. Arba mušdamas tą nenaudėlį vis sakyk: viens, viens, viens – tik taip velnią įveiksi. Mat poriniai smūgiai šėtonui stiprybę teikia. Labai nemėgsta jis šermukšnio, net vardo nesugeba ištarti, velniui teišeina „mukšnis“.

Apsibrėžus šermukšnine lazda ratą, jokios pragaro galybės nebebaisios. Štai per Jonines laukiant paparčio žiedo pražydėjimo reikia būtent taip padaryti – ir jokia baidyklė neperžengs užbrėžtos ribos. Ir kitos velnio aplinkos mitinės būty­bės vengia šermukšnio. Jo šakelėmis Joninių išvakarėse apkaišomos tvarto durys, kad ten raganos neįlįstų. Paleidžiant naktigonėn prie arklio nugaros pririšama šake­lė – laumės nenujodys. Iš rūtų darželio kurmius galima išveisti į jų landas šermukš­nio šakelių prikaišiojus. Tik medelį iš miško reikia parsivilkti atžagaria ranka už viršūnės paėmus. O šermukšnio lapas dažniausiai susideda iš devynių ilgų lapelių. Reikšmingas skaičius dar labiau sustiprina medelio galias. Žemaičių krašte pradėtą trobos statybą laimindavo tokia apeiga: atžagaria ranka paimdavo dvylika metų au­gusį šermukšnį ir septynis kartus vilkdavo aplink pirmąjį namo rentinį.

Įdomi legenda apie Pažaislio bažnyčią (Klimka 2002 II). Velniai ją, ką tik pastatytą, tarėsi, sulindę į seno rato stebulę, sugriauti. Tai pamatė pats bažnyčios statytojas kunigaikštis Pacas. Liepė stebulę užkalti šermukšniniu kaiščiu ir įmesti į ugnį. Joje visi pikti kėslai ir pražuvo. Šermukšnio savybės išties stebuklingos, to­dėl ir mūsų dienomis prie dažnos sodybos raudonuoja paguodos medelio uogos.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia