Nuo senų senovės žmonės žiūri į žvaigždes, pagal jas atranda kelią per miškus, dykumas ir vandenynus, sužino laiką. Gal todėl, kad žvaigždės padėdavo žmonėms, ypač keleiviams, lemtingomis valandomis, daugelyje tautų susiformavo tikėjimai, jog žmo­nės yra su žvaigždėmis susiję, nuo jų priklausomi, jog žvaigždės – tai kadaise buvę žmonės, įvairūs gyvūnai, daiktai. Pastarasis moty­vas interpretuojamas skirtingai: tas pats žvaigždynas vienos tautos folklore asocijuojamas su meška, kitos – su ratais. Vienas žvaigždy­nas žmonėms pasirodė esąs panašus į šienpjovius, kitas – į raktą, trečias – į artoją su jaučių jungu ir pan. Šių asociacijų pamatu susi­formavo teiginiai apie dangaus kūnų prigimtį ir išvaizdą. Jie savo ruožtu davė pradžią etiologinio pobūdžio kūriniams, kuriuose sie­kiama paaiškinti, kaip žmonės, gyvūnai ar daiktai pateko į dangaus skliautą ir virto žvaigždėmis. Tokių kūrinių kategorijai priklauso ir lietuvių liaudies sakmė apie Sietyno kilmę:

Vieną kartą Marija sijojo miltus. Marijai išėjus į lauką, velnias įlėkė į vidų ir pavogė sietelį. Sugrįžus Marija nerado sietelio, pradėjo visur ieškoti ir atrado sulankstytą po lova. Tada Marija sietelį įstatė į dangų, ir iki šios dienos tas siete­lis yra danguje, vadinamas Sietynu (LTR 1542/394/).

Ši sakmė užrašyta XX a. Žinomi 6 jos variantai (5 užrašyti Raseinių apylinkėse, o 1 – Zarasų r.). Sietyno kūrėja laikoma Ma­rija, Dievo Motina, t. y. krikščionių religijos personažas. Ketu­riuose šios sakmės variantuose taip pat aiškinama, iš kur Marija gavusi rėtį. Sakoma, kad tada, kai gimė Kristus, piemenėliai rėty­je atnešę Marijai kiaušinių arba trys karaliai – įvairių dovanų. Taigi nelieka abejonių, kas yra Marija: jos veiksmas, dėl kurio atsirado žvaigždynas, įtraukiamas į Biblijos siužetų apie Dievo Motiną kontekstą. Apie Dievo Motiną Mariją lietuviai sužinojo palyginti vėlai – po to, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė.

Taigi galima daryti prielaidą, kad sakmė apie Sietyno kilmę buvo sukurta jau krikščionybės laikais.

Tačiau krikščionių religija visatos kūrėju pripažįsta tiktai Die­vą, kiti bibliniai personažai nieko nėra sukūrę. Biblijoje sakoma, kad Dievas sukūręs visatą tada, kai nieko pasaulyje dar nebuvę. Jis kūręs sąmoningai:

Dievas padarė du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir mažes­nįjį žiburį nakčiai valdyti, taipogi ir žvaigždes. Ir jis jas patalpino dangaus tvirtu­moje, kad žibėtų viršuje žemės, ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsybių. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera (B., p. 82-83).

Sakmėje apie Sietyno kilmę krikščionių religijos teiginiams apie Dievą kūrėją prieštaraujama dar ir todėl, kad joje žvaigždy­nu virsta realus daiktas – rėtis, o Dievas kuria „iš nieko“. Čia išryškėja archajiška, daugelio tautų ir genčių (taip pat tų, kurios tebegyvena pirmykštės bendruomenės santvarkos sąlygomis) fol­klorui būdingas įsitikinimas, kad žvaigždžių kilmė yra žemiška. Taigi galima ir antra prielaida, kad lietuvių liaudies sakmė apie Sietyną – archajiškas, bet krikščionių religijos paveiktas kūrinys. Kuri iš tų dviejų prielaidų yra teisinga, parodys kūrinio prasmės ir struktūros analizė.

Kadangi etiologinėse sakmėse visada vaizduojamas koks nors įvykis, kurio pasekme laikomas realus gamtos objektas ar jo sa­vybė, analizuojamame kūrinyje išskiriame tą įvykį, tuo tarpu ne­kreipdami dėmesio į veikėjų pobūdį. Viena būtybė turi darbo įran­kį, kita jį pavagia ir sugadina. Pirmoji atsiima savo įrankį ir, kadangi jis sugadintas, pakabina danguje. Tas darbo įrankis žmo­nėms atrodė esąs sietynas. Tai visiškai kasdieniškas įvykis, tačiau jo rezultatas labai reikšmingas. Tokia siužeto struktūra būdinga tiems folkloro kūriniams, kuriuose vaizduojamos hiperbolizuotos būtybės: veiksmas, pakeitęs reljefą ar sąlygojęs kokių nors reikšmingų gamtos objektų atsiradimą, nereikšmingas tik labai didelių ir stiprių būtybių (pvz., lietuvių padavimų milžino, velnio, laumės) požiūriu. Taigi būtybė, pakabinusi savo darbo įrankį dan­guje, sakmėje apie Sietyno kilmę turėjo būti hiperbolizuota. Ta­da, kai sakmė buvo sukurta, joje tikriausiai buvo vaizduojami vei­kėjai, panašūs į padavimų milžinus, kurie ant debesų kirvius pa­sikabindavę ir autus pasidžiaudavę, kurių klumpėse tiek smėlio tūpdavę, kad, jį iškračius, atsirasdavęs didelis kalnas ir pan. Tuo tarpu Dievo Motina Marija krikščionių religijoje ne hiperbolizuota, o paprasta žemiška moteris. Taigi Marija sakmėje užėmė mitinės būtybės – gyvenimo sąlygų kūrėjos ir reljefo pertvarkyto­jos – vietą.

Folkloro kūrinių raidos tyrinėtojai ne kartą yra pastebėję, kad, keičiant veikėjus, atsižvelgiama į jų pobūdį: moteriška būtybė nie­kur nepakeista vyriška ir atvirkščiai. Lietuvių padavimuose ne­paprasta jėga bei didumu retkarčiais pasižymi laumė. Ji perneša didžiulius akmenis, supila kalnus ir pan. (žr. KbPK, nr. 6A, 32B). Padavimų stipruolė laumė su dangumi nesiejama, tačiau vaivo­rykštę lietuviai vadina laumės juosta. Yra ir sakmių, aiškinančių, kad vaivorykštė atsiradusi pakilus į dangų laumės audeklui (LTR 1300/315,323/, 1870/35/). Taigi danguje matomas ženklas tapati­namas su žemišku daiktu. Labai panašų motyvą randame ir sak­mėje apie Sietyną-rėtį. Vadinasi, joje anksčiau galėjo būti vaiz­duojama laumė ar kitokia mums nežinoma moteriška mitinė būtybė.

Iš krikščionių religijos personažų Dievo Motinai neprilygsta jokia kita moteris. Todėl Marija lietuvių folklore pakeitė ne vie­ną senosios mitologijos būtybę. Antai bemaž visi senieji kulto ak­menys, turintieji įdubimų, primenančių moters pėdas, lietuvių pa­davimuose siejami su Marija. Sakoma, kad tai Marijos įmintos pėdos. Čia Marija galėjo pakeisti laimę, laumę (yra vienas kitas tekstas, kur analogiškoje situacijoje nurodomos šios mitinės bū­tybės) ar kurią kitą iš senosios mitologijos moteriškų personažų.

Pakeitus hiperbolizuotą būtybę paprasta moterimi (nors ir Dievo Motina), sakmė pasidarė prieštaringa: nehiperbolizuotas veikėjas pasirodė esąs visatos kūnų kūrėjas. Šį prieštaravimą XX a. lietuvių sakmių pasakotojai jautė ir net mėgino jį pašalinti. Vieni veiksmą perkėlė į dangų: taip atsitikę tada, kai Marija buvusi paim­ta į dangų (LTR 2018/32/); kiti teigė, kad Marija liepė (neaišku kam – B. K) rėtį pakabinti prie žvaigždžių (LTR 1300/29/). Ta­čiau šios dirbtinės jungtys nepanaikino esminio prieštaravimo tarp veikėjo ir jo veiksmų pobūdžio.

Sakmėje apie Sietyno kilmę vaizduojamas ir velnias. XX a. užrašymuose jis laikomas krikščionių mitologijos personažu – pra­garo gyventoju ir gundytoju. Dviejuose variantuose tai netgi pa­brėžiama: velnias Marijos rėtį nusinešęs į pragarą smalai košti ir tenai jį sugadinęs (LTR 1300/9/, 2018/32/). Tačiau iš kūrinio struk­tūros matyti, kad ir velnias tikriausiai buvo hiperbolizuotas. Perprasminant archajišką kūrinį krikščioniškai, pakako kitaip inter­pretuoti velnio sąvoką, o keisti jo kitu personažu nereikėjo. Mat archajiškuose kūriniuose (etiologinėse sakmėse, padavimuose) vaizduojamas stipruolis, dalyvavęs visatos kūrime, reljefo pertvar­kyme, vadinamas tuo pačiu vardu, kaip ir krikščionių religijos de­monas.

Sakmėje apie Sietyno kilmę atsispindi mėginimai susieti krikš­čionių religijos teiginius apie dievišką visatos kilmę su archajiš­kais vaizdiniais apie hiperbolizuotas būtybes – gyvenimo sąlygų kūrėjas, palikusias visatoje atsitiktinių, nenumatytų ir nereikšmin­gų poelgių rezultatų. Dėl krikščionybės įtakos pakitus vienam vei­kėjui ir naujai interpretavus antrąjį, kūrinio turinys iš esmės ne­pasikeitė. Biblijos teiginių apie sąmoningą visatos kūrėją jis ne tik nepapildo, bet jiems prieštarauja.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia