Doroviniai prasižengimai pas mus valstybės įstatymais buvo ypatingai skau­džiai baudžiami. Liet. Statutas už lytinę neištikimybę baudė mirtimi, už sąvadybą nosies, ausų, lūpų nupjovimu ir t.t.

Jo žiaurumo atbalsiai iš dalies išlikę yra ne taip tolimos praeities mūsų papročiuose, kurie vystėsi daugiausia bažnyčios įtakoje. Jie turi tuos pačius se­novės baudžiamosios teisės privalumus, be ko kita, žmogaus asmenybės viešą išniekinimą, kurio tikslas — didesnė pagrasa tiek nusikaltėliui, tiek visuomenei iš vienos pusės, ir satisfakcija viešajai dorovei su jos tų laikų griežtais, asketiš­kais reikalavimais — iš kitos.

Čia paduodame keletą pavyzdžių, paimtų iš Liet. Teisininkų Dr-jos Šiaulių skyriaus 1937 m. anketos atsakymų, kurie surašyti įv. Lietuvos vietose teisinin­kų, savivaldybininkų ir mokytojų senesnių žmonių žodžiais. Iš 60 grąžintų an­ketų tuo klausimu šį tą paaiškina virš 15 jų.

Visų pirma dėl pavainikių vaikų. Jų panieka ir skirtinga teisinė būklė su kitais vaikais beveik visų anketų patvirtinama. Liet. Statuto vartojamasai benkarto pravardžiavimas tvirtai užsilaikęs iki paskutinių laikų, jis įvairinamas tik Sudavijoje bastarų, bastrų, bastriukų, dzūkuose – samaradų vardu ar sušvelninamas, vienur kitur vadinant juos slapukais, netyčiukais, šiaudinukais (Sintautai, Šakių, Jurbarkas), panaktiniais (Skuodas, Kret.), mergvaikiais, atsineštiniais motinai ištekėjus ir k.

Bažnyčios nesujungtų porų lytinis santykiavimas ar šiaip lytinis palaidu­mas buvo laikomas daugiau negu nuodėmė, kuriai taikyta ypatingos sankci­jos.

Netekėjusi mergaitė su vaiku, vadinama kai kur mečmergė, po kūdi­kio įvesdinama į bažnyčią su virkščių vainiku ant galvos pajuokai (Grinkiškis, Kėd.); ji turi dėvėti ant akių užsileidus skarelę ir stovėti bobinčiuje ar prie bažnyčios vartų (Onuškis, Trakų, Sintautai, Šakių); Marįjampolės parap. „prasiradusi” (gimdžiusi) mergina negalėdavo įeiti į bažnyčią, o tik stovėti galėjo prie bažnyčios durų, kur ją „kiti, pažinę iš to, kad ji ant galvos neturėdavusi vainiko, apspiaudydavo arba žodžiais gėdindavo”. Jos nuodėmei pabrėžti net šliūbo neduodavo bažnyčioje, bet ant zakristijos slenksčio” (Skuodas, Kret.).

Tūlose vietose buvo ir tam tikri gėdos stulpai prie bažnyčių, kur rišdavo nusidėjusius, šie gi turėję lenktis praeinantiems (Grinkiškis, Kupiškis, Gruzdžiai, Svėdasai). Viena pasakotoja Ksav. Legaitė 85 m. dar pati mačiusi Svėdasuose, Rok. apskr., mergaitę, pririštą prie stulpo už sanguliavimą su vy­rais.

Tasai, susijęs jau su asmens laisvės varžymu, baudimas dar būdavo praktikuojamas kitaip, būtent, rišant prie bažnyčios didžiųjų durų šventadienį su virkščių vainiku (Ariogala, Kėd.) arba didele šiaudine skry­bėle ant galvos (Telšiai).

Be šių viešo atgailavimo atsitikimų minimos ir labiau kvalifikuotos asmens paniekos formos, kada atgailotojai verčiami viešai atlikti tam tikrus religinius veiksmus, pav., mergaitė verčiama eiti aplink bažnyčią su šiaudų vainiku ant galvos (Šiaulėnai), iškryžiuotomis rankomis, perkišant per rankoves mietą, viešai melstis, atgailauti (Sėda, Mžk.). Kiek švelniau tat at­liekama buvo Papilėje, Šiaulių apskr., kur parapijos klebono parėdymu bažny­čios maršalka „benkarto” tėvą atvarydavo pas kleboną; jis skirdavęs bausmę — šventadienį laike pamaldų bažnyčioje „visiems matant gulėti kniūpščia ant grindų, pusę valandos, valandą arba ir daugiau”; bausmės vykdymo priežiūra pavedama bažnyčios maršalkai ar dešimtininkui (Plungė).

Analogiškų priemonių tarpe matome ir pasityčiojimo elementų: kryžiumi paguldytąjį bažnyčioje saugoti statoma sargyba — ubagas su lazda (Tryškiai, Užpaliai, Alunta, Utena ir k.), arba du bendrai nusikaltę skaistybės dorai statomi prie bažnyčios didžiųjų durų vienas vienoje, kitas — kitoje pu­sėje.

Per atlaidus kunigui einant aplink bažnyčią su procesija „visus necnatnikus paleistuvius suklupdydavo keliais eiti paskui kunigą ir du ubagai – špitolninkai iš užpakalio varė juos su šiaudų botagais…”; …merge­lėms ant galvos buvę uždėti šiaudų vainikai, o kavalieriui — šiaudų gryžtė, prisegta prie nugaros; negana to, juos dar kas rytą, poteriams zvanijant, ubagai varė keliais apie bažnyčią, o kas priešinosi, gavo skaudžių rykščių (Ak­menė, Mžk.).

Kitur jie turėdavę Velykų ryto procesijoje apnešti apie bažnyčią į didelę doklą įdėtą ubagą (Gruzdžiai, Šiaulių apskr.), gi Jonišky ir Gruzdžiuose (Šiaulių ap.) atbulai — juos pačius nešdavę bažnyčios tarnai.

Pagaliau, bausmės turėdavo ir fizinio kankinimo pobūdžio: kirsdavo tam tikrą skaičių rykščių (Šiaulėnai, Mosėdis, Gruzdžiai), kurių Rokiškėnuose duodavę po 5, 10, 15, 20 ir 25 arba: „kunigai sukaldavo nusikaltėlių kojas į kalades, ir paguldydavo kniūpsčiom bažnyčioje, pristatant, be to, ubagų sar­gybą (Palanga, Šiaulėnai). „…Būdavo dar duobės prie bažnyčios, į jas iki kelių vyrą ir mergaitę įkasdavo, jei jie paleistuvavo; šie lenkdavosi einantiems” (Grinkiškis, Kėd.), kitur — net …„ iki juostos abu vienas prieš kitą apkasdavo…; dėl tokio išgėdinimo ir galą kai kas pasidarydavo” (Akmenė, Mžk.).

Trys anketos mini net ir tokias viduramžių palikimo priemones, kaip už kak­lo rakinimas: „…Bažnyčioje buvo įmūrytos klengės (kitur vad. kliamkos), ir klebonas nusikaltėlius už kaklo prirakindavo, o už paleistuvystę abu­du bažnyčios šonuose klengėse įrakindavo…” (Veliona, Grinkiškis, Merkinė, Ve­liones bažnyčioje tas klenges tik prieš didįjį karą nuėmę.

Su kitos rūšies nusikaltėliais — arkliavagiais apseidavę dar žiauriau: apy­nasriais pakardavę. Šiaip vagis mušant jie turėję kartoti: „mano griekai, mano pakūta.”

Mūsų kriminologijos papročių sritis iš viso yra įdomi ir, palyginti, mažai išaiškinta. Tad kiekvienas čia naujai patirtas reiškinys, net jo smulkmena, yra reikšmingi.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia