Senais, laikais, kada degtukų nebuvo, vėliau gi, ir jiems atsiradus, kada jie sunkiau prieinami ar brangūs buvo, žmonės ugnies įžiebimo reikalams var­todavo skiltuvą. Daug kur kaimuose jį vartojo dar didžiojo karo metu, ypač vokiečių okupacijos laikais. Kai kur senieji žmonės vartodavo dar „iš paprati­mo”. Skiltuvo yra trys pagrindinės dalys: skiltuvas, kempė ir titnagas.

Skiltuvas. Jis būna įvairaus pavidalo. Paprasčiausia jo forma būna plieno plokštelė apie 0,5 cm storio, ilgio 6,0—10,0 cm ir pločio 2,0—3,0 cm. Šiaip jų būna įvairiai išlankstytų, ornamentuotų (žiūr. škicą); ir čia liaudis, kaip ir visur, stengdavosi įdėti grožio atributų. Šiaip patį skiltuvą gali pava­duoti kišeninio peilio plieninės dalys.

Skiltuvas
Skiltuvas

Kempinė vartojama auganti ant įvairių medžių kanapos pavidalo (Fomos Fomentarus). Geriausiai tinka apatinioji (minkštoji) dalis. Tinkamiau­sios kempinės, kurios auga ant beržų ir uosių. Jos vartojamos, visiškai joms suaugus, pageltonavus — išdžiūvus. Prieš vartosiant kempinę ji yra išrauginama. Nuimama kempinės apatinioji, minkštoji dalis ir su medžio pele­nais ilgokai apie 2—3 val., virinama. Išvirintą dar apie mėnesį laiko tame pačiame skystyje, mirko. Po to išdžiovina ir vartoja skiltuvui. Antras, vėlesnis kempinės rauginimo būdas, yra jau kiek sudėtingesnis.

Aukščiau minėtą kempinės dalį mirko salietros (KN03) skiedinyje. Vienam litrui vandens dedama sauja salietros ir mirkoma, kol visa permirksta, nema­žiau 3 dienas. Išmirkusią išdžiovina, ant akmens ar priekalo išmuša, tuomet laikoma tinkama. „Raugintosios” salietroje yra geresnės: geriau ir greičiau už­sidega.

Titnagas randamas visuose Lietuvos laukuose. Jo nesant, vartoja įvairias jo atmainas (kvarcitą — SiO2 ir kt.).

Ugnies skėlimo procesas atliekamas šiaip (žiūr. pav.): dešinės rankos keturiais pirštais suspaudžiamas titnagas taip, kad, darant staigų trinties smū­gį, nekliūtų pirštai. Nykščiu prie titnago prispaudžiama aukščiau aprašytas kempinės gabalėlis. Nuo staigaus trinties smūgio, „skėlimo”, šoksta iš titna­go kibirkštys, kurios uždega ten pat prispaustą nykščiu kempinės gabalėlį; pa­starajam užsidegus, jis atstoja degtuką. Užsidegusi kempinė dega be liepsnos.

Žinių apie skiltuvą suteikė ir pademonstravo vartojimo būdą šie Šiaulių apskr. Meškuičių valsčiaus Jauniūnų kaimo seneliai: Jonas Šatkauskas, 80 m. amžiaus, ir Sandorius Kazimieras, 108 m. amžiaus. Škicai braižyti Juozo Rama­nausko. Nuškicuotasis skiltuvas yra Telšių „Alkos” muziejuje.

P. Gaidamavičius “Gimtasai kraštas” 1937 nr: 14-16

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia