Skydvėžiai

Skydvėžiai Lietuvoje

Ankstyvas pavasaris. Sniegas jau nu­tirpo. Palaukėse, pamiškėse, kur molingas dirvožemis, dar telkšo baliūkštės. Kartais jose galima pastebėti nedidelių, vos poros centimetrų ilgio vėžiukų.

Apvalainu skydu prisidengę jie ropoja balutės dugnu, drums­čia vandenį, kartais ima plaukioti aukštiel­ninki. Tada pamatai plazdančias plokščias kojeles. Jų daugybė ~ iki 70 porų. Ant vieno kūno segmento jų gali būti net pen­kios poros. Kai skydvėžis plaukia, jis at­rodo kaip kokia miniatiūrinė galera. Pir­moji kojų pora skiriasi nuo kitų — ji tu­ri siūlines ataugas, apaugusias jutiminiais šereliais. Jomis skydvėžiai ieško maisto, o tas maistas smulkiausios augalų lieka­nos, planktoniniai gyvūnėliai. Kojų judesių sukeltas dumblas patenka į grlovelį tarp kojų, kuriuo keliauja burnos link, čia jis rūšiuojamas, maistingosios dalelės, sulipadytos į gumulėlius, patenka burnon, kur dar ir ,,sukramtomos“ Nemaistingosios dalelės išmetamos.

Tik specialistai gali pasakyti, kur bai­giasi skydvėžio krūtinė (11 segmentų), kur prasideda pilvelis (apie 30 segmentų); ribos tarp krūtinės ir pilvelio nematyti. Paskuti­niai pilvelio segmentai — be kojelių. Jo gale yra dvišaka uodegėlė.

Skydvėžių gyvensena

Įdomi ne tik skydvėžių išorė, bet ir gy­vensena. Iš kiaušinėlių jie išsirita, sniegui baigus tirpti. Greitai auga ir jau balandžio viduryje būna subrendę. Patelės, trumpai panešiojusios kiaušinėlius peryklinėje ka­meroje, išbarsto juos po visą balutę. Pati­nų veltui ieškosime — jų beveik nėra. Skydvėžiai dauginasi neapvaisintais kiauši­niais (partenogenezė). Praeis dar kiek lai­ko, balutė ims džiūti. Vandenyje pritrūks deguonies. Tada vėžiukai, nors gyvi būdami, paraudonuoja. Jų kraujyje atsiranda daugiau hemoglobino. Tokio prisitaikymo kiti gyvūnai neturi.

Pavasariui baigiantis, balutė išdžiūsta. Vėžiukai žūsta. Jų kiaušinėliai, pasislėpę dumble, irgi išdžiūsta. Vystymasis juose sustoja. Tokius išdžiūvusius kiaušinėlius vėjas gali išnešioti po plačią apylinkę. Jiems nebaisi ne tik sausra, bet ir šaltis — net minus 190 laipsnių jų nepražudo. Kartais vėžiuką praryja varlė — irgi nie­ko balsaus, nes kiaušinėliai, perėję varlės žarnyną, taip pat lieka gyvybingi. Per tą laiką varlė juos perneša į kitą kūdrą. Iš vi­so to — vėžiukui tik nauda.

Skydvėžio paplitimo žemėlapis

Aprašyti pavasariniai skydvėžiai (Lepidurus apus) Lietuvoje aptinkami labai re­tai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Panašūs straipsniai
Galvės ežeras

Galvė

Galvė – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Trakų, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Ilgis 3,2 km, didžiausias plotis siekia 1,75 km.
Plačiau
Kamanių rūšys Lietuvoje

Kamanės

Mūsų duomenimis, Lietuvoje sutin­kama 31 kamanės rūšis, dvylika iš jų — dažnos. Sunku pažinti kama­nių rūšis, nes kiekviena iš jų turi daug spalvinių formų. Norėdami su­pažindinti su dažniau sutinkamomis ka­manių rūšimis, patelkiame trumpą jų morfologinį aprašymą.
Plačiau
Kretuono ežeras

Kretuonas

Kretúonas arba Kretuonis – ežeras rytų Lietuvoje, Švenčionių rajone, 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Didžiausias Švenčionių rajono ir Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras.
Plačiau
Maršrutas “Miško upelis Luknelė”

Maršrutas “Miško upelis Luknelė”

Be galo įdomus maršrutas pėsčiomis, Luknos upelio pakrantėmis. Tiksliau net du maršrutai, vienas labiau komfortą ir pakankamai gerus kelius mėgstantiems maršrutas nuo upelio žemupio į viršų (20,7 km). Kitas visiškai laukiniams žmonėms nuo ištakų žemyn (17,9 km). Einantiems pastaruoju, rekomenduojama eiti žiemą, kai gerai pašale, nes upelio pakrantės pelkėtos ir vaikščioti kitu metų laiku ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga.
Plačiau