Viena iš nykstančių naminės pramonės šakų yra smalos varymas bei anglių deginimas. Miškų apsuptuose kaimuose, kur prieš 15—20 metų kiekvienas ūki­ninkas turėjo po kelias duobes tam tikslui įsirengęs, dabar tik retas kuris tuo be­užsiimą.

Svarbiausia priežastis, dėl kurios šis verslas taip nyksta — minėtų gamini­mų — smalos ir anglių — naudojimo sumažėjimas ir su juo susijęs kainų nupigimas. Tiesa; smala ir dabar naudojama, kaip konservuojanti medžiaga sta­tyboje, laivams, telegrafo bei elektros vielų stulpams, bet tai mažas kiekis paly­ginti su anksčiau suvartotu ūkio reikalams: medinašiams ratams tepti ir t. t. Geležis ir čia išstūmė medį ir jo gaminius. Mažėjant jų suvartojimui, mažėja pa­reikalavimas ir kainos, o gamyba nyksta. Taip dalykams susiklosčius, suran­dama arba labiau kultivuojama atitinkamos šakos, pelningesnės už smalos vary­mą ir anglių deginimą.

Be šios pramonės dabartinio nepelningumo, pažymėtinos ir kitos priežastys: 1) privačių miškų ploto sumažėjimas; 2) smulkiems vartotojams neprieinama valdžios miškuose kelmų eksploatacija ir 3) stropesnė negu kitados valdžios miš­kų priežiūra.

Kadangi smalos varymas bei anglių deginimas ankštai susijęs su mišku, ar­ba, tikriau sakant, be miško neįmanomas, reikia manyti, kad vakarinė Šiaulių apskrities dalis su Šaukėnų — Kurtavėnų — Bubių miškais buvo tos pramonės vidurkis visoje plačioje apylinkėje. Giliai į miškus įsiterpusių Šonos, Galvydiškės, Jadvigavos ir kitų kaimų, lyg salų žalių, ošiančių pušų ir eglių jūroje, gyvento­jams smalai varyti ir anglims degti sąlygos buvo ir tebėra ko patogiausios. Miš­kai pašonėje: nusipirkti kelmai ir malkos parsigabenti lengva; pasivogti smalduobėje paslėpti irgi visai patogu. Todėl, žmonių pasakojama, rūkdavo smalduobės be perstogės, rytais ir vakarais skandydamos sodybas dūmuose, o visa apy­linkė kvepėdavo specifišku smalos kvapu. Dabar, duobėms retkarčiais surūks­iant, visa kita atrodo nepakitę.

Smalai varyti geriausiai tinka sausi smalingi pušų kelmai arba smalingos malkos. Suskaldyta ši medžiaga dedama į specialiai padarytas duobes, vadinamas smalduobes, ir čia deginama — tekinama smala. Smalduobėms pa­renkama paprastai kalnesnės vietos, pamiškėse, atokiau nuo trobų.

Pati duobė, galima sakyti, yra nuplautais galais sėtinio formos. Įrengiama ji taip. Parinktoje vietoje iškasama 2,25 — 2,5 m. gilumo apyplatė duobė, kurios dugnan įstatoma statinė, dažniausia silkinė. Statinė iki viršaus apipilama žemėmis, kartais apmūrijama akmenimis ir jų tarpai pripildomi žemių. Duobės dugne, dabar sulig statinės viršumi, klojama du plytų sluoks­niai. Apatinysis užleidžiamas ant statinės šulų 3—4 cm. daugiau negu viršutinysis. Tuo būdu pasidaro įdubimas, į kurį patogu įdėti statinei uždengti dangtis. Dangčio dydis — 20—25 cm. skersmenyjė, o jo viduryje išgręžiama 4—5 cm, skersmens skylė, pro kurią smala suteka į statinę.

Taip įrengus duobės dugną, kraunamos jos sienos. Jos daromos arba iš vieno akmens, arba plytų ir akmens. Tiek vienu, tiek kitu atveju svarbu, kad sienos būtų pakankamo storumo — 30—40 cm. Sienų storumas turi tos reikšmės, kad storesnėmis sienomis smalduobė geriau įkaista. Tuomet galima, kad ir iš blogesnių malkų daugiau smalos ar anglių gauti. Sienoms vartojant vien akmenis, jie sukraunami paprastai. Vartojant, be to, dar plytas, jomis mūrijamas pats duobės vidus, o akmenimis plytinės sienos tik pastorinamos. Ply­toms ir akmenims suleisti, sutvirtinti tinka tik molis: kalkės ar cementas nuo per didelio karščio greit suaižėja. Nuo duobės dugno, arba statinės viršaus, sienos staigiai platėja. Plačiausioje vietoje turi 1,50—1,75 m. skersmenį. Po to vėl su­siaurėja, be ne taip staigiai kaip dugnas. Viršus esti 50—60 cm. skersmenyje.

Kai kurių smalininkų teigimu, smalduobės vidurys turi būti tiek platus, kiek pati duobė gili nuo viršaus iki statinės dangčio. Tačiau gana daug smalduobių yra gilesnių negu platesnių.

Smalduobės skerspjūvis
Smalduobės skerspjūvis: A – pati duobė; B – statinė smalai; C – dangtis.

Į taip įrengtą smalduobę, geležimis ar skarda, o dažniausia sudėvėtu noragu statinės medinį dangtį uždengus, dedama šiek tiek malkų ir pakuriama sienoms įkaitinti. Malkoms išdegus, smalduobė išvaloma. Tam varto­jamas bukas (tiesiais ašmenimis) kastuvas, tačiau kampu užlenktas ir užmau­tas ant ilgo koto, kad be vargo duobės dugnas būtų galima pasiekti. Juo išsemiama anglys ir pelenai. Dangtį dengęs noragas ar skardos gabalai išimami kartimi, į kurios galą įkalta lenkta vinis arba pritvirtintas panašiai lenktas gelžgalys. Tuo būdu smalą degant, statinė pridengiama dažniausiai vienu me­diniu dangčiu. Didesni specialistai ir atsargesni smalininkai, pav., Šaukėnų valse, Šonos km. J. Baškys, prieš dėdamas duobėn malkas, medinį statinės dangtį pri­dengia dar geležiniu 30 x 30 cm. keturkampiu. Kad geriau smala pratekėtų, jame išgręžta 1 didėlesnė (3,5 cm. skersmens) ir apie ją apskritimu 6 mažėlesnės: (1,5 cm. skersmens) skylės, šitoks dangtis geriau apsaugo smalduobę nuo gaisro, negu medinis. Minėtas Baškys per 50 savo smalinio darbo metų turėjęs 3 gaisrus. Betgi aplamai, prityrusio ir atsargaus smalininko smalduobei labai retai atsitinka užsidegti: ilgametė praktika — vienas iš geriausių priešgaisrinių priemonių.

Smalduobę priruošus, — įkaitinus, išvalius ir statinę vienu ar dviem minė­tais dangčiais apdengus — kraunama duobėn smalinga medžiaga: suskaldyti kelmai ar malkos. Smalduobės dugnan dedama ilgesni pagaliai, kurie apkraunami iki duobės viršaus smulkesne medžiaga. Taip sukrovus degamąją, medžiagą, užkuriama iš viršaus. Viršutinėms malkoms kūrenantis, apatiniųjų sušilusi smala suskystėja, pamažu teka žemyn ir susirinkusi ant statinės dangčio ima tekėti statinėn.

Svarbu, kad smalduobė kūrentųsi ne per kaitriai, o jos sienas gerokai įkai­tinus, ir sausų malkų prikrovus, tai dažnai gali atsitikti. Per kaitriai kūrenantis dalis smalos, nesuspėjusi giliau nutekėti, turi bereikalingai sudegti. Tam išvengti, ant smalduobės viršaus sukryžiuojamos geležys, kurios skardos gabalais ap­kraunamos tiek, kad paliktų tarpai dūmams išeiti. Pagal kurenimosi kaitrumą, tie tarpai tai padidinami, tai sumažinami.

Prikrauta smalduobė, kurioje telpa 1,25—1,50 erdm. malkų, išdega maždaug per 12 val. Paprastai užkuriama pavakariais apie 7-8 val., kad rytą būtų galima smalduobė užtroškinti. Kada smala ištekėjusi, kada duobė galima užtroškinti, varytojai sprendžia iš smalos lašėjimo dažnumo ir kylančių dūmų spalvos. Per­matomi, melsvi dūmai — ženklas, kad malkose, baigiančiose sudegti, smalos nebėra.

Smalos tekinimui pasibaigus, duobės viršų dengią skardos gabalai praskečiami tiek, kad dūmams išeiti tarpų nebeliktų. Be to, viršus užpilamas žemėmis, pelenais, ar anglių pabiromis, kurių paprastai pilna apie smalduobę. Taip palai­kyta smalduobė per kelias valands (2—3) užtrokšta. Anglims užtroškus ir išblėsus, duobės viršus nuvalomas, skardos ir geležies gabalai nuimami, anglys ir pelenai išsemiami, kaip anksčiau, ir dangčiai išimami. Iš smalduobės statinės smala išsemiama prie karties pritvirtintu mažu kibirėliu arba nuo didžiojo karo užsilikusiu kareivišku katiliuku ir supylus katilan pavirinama, kad iškiltų, atsiskirtų įvairios pašalinės priemaišos. Iš katilo mediniu samčiu supilama smala antron statinėn — pardavimui. Pilant į šią antrąją statinę perkošiama per paprastą vytelinį krepšį. Taip gaunama pardavimui visai švari smala.

Kartais smalos dalis ilgėliau pavirinama, nuo to sukietėja ir parduodama batsiuviams vartoti.

Gaunamos smalos kiekis pareina nuo malkų kokybės: smalingumo bei sausumo ir varyme prityrimo. Iš gana smalingų malkų 1 erdm. gaunama iki 8 gorčių smalos, tuo tarpu iš mažiau smalingų teišteka 5—7. Žalios malkos dega ne tiek kaitriai, kiek sausos, dėl to ir smalos gaunamą mažiau. Tačiau prakti­koje smala varoma ir iš nesausų, žalių malkų, ypač tais atvejais, kada pavogta medžiaga norima greitai likviduoti. Paskubomis supjaustoma, suskaldoma ir, sudėjus į labai įkaitintą smalduobę, užkuriama. Taip medžiagą pasipiginti ne vienas smalininkas moka.

Deginant smalduobėse ne pušis, bet tošėtas beržines malkas arba beržų tošis sluoksniais tarp malkų sukloję, gauna degutą. Už smalą jis yra skystesnis ir juodesnis. Vartojamas dažymui – konservavimui ir, žmonių pasakojimu, kaipo vaistas nuo kai kurių ligų gyvuliams ir net vaikams.

Anglys deginamos iš visokių visokiausių malkų. Jų deginimui reikalingi beveik tokie pat įrengimai, kaip ir smalos varymui. Pačios angliaduobės maža tesiskiria nuo smalduobių: jei jos specialiai anglims įtaisomos, tai ir jų dydis tas pat, tik skirtumas tas, kad nėra dugne įtaisytos statinės. Vartojant tą pačią smalduobę angliaduobe, statinės dangtis noragu ar kuo kitu užden­giamas.          .

Anglims deginti malkos duobėn sudedamos ir pridengiamos visai taip pat, kaip smalą varant. Skirtingas tik padegimas: ten buvo padegama iš viršaus, čia (anglis degant) užkuriama iš apačios. Deginama visą parą. Paskui troškinama apdengiant skardgabaliais ir tarpus moliu aplipdant, žemėmis apipilant. Užtroškintos anglis po keliolikos valandų lenktuoju kastuvu iš duobės išse­miamos, pro retą rėtį (sietą), pasuojamos, pilstomos į maišus ir parduodamos. Seniau anglių reikalaudavę kalviai. Dabar, išplitus akmeninių anglių vartojimui, medinės anglys sunkiau didesniam kieky pardavinėti. Jos. daugiausia vežamos į Šiaulius ir Kelmę ir čia parduodamos siuvėjams ir virtuvių reikalams.

A. Laikūnas “Gimtasai karštas” 1934 nr. 1; Nuotr. vle.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia